Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Radviliškio parapijiečių džiaugsmas –
su liūdesio šešėliu

Kun. Gintaras Antanas Jonikas

Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos tikintieji šiomis dienomis išgyvena dvejopas nuotaikas ir jausmus. Rugpjūčio 6 dieną, sekmadienį, jie į kitą parapiją išleidžia savo dekanato dekaną, bažnyčios kleboną kunigą Gintarą Antaną Joniką. Smagu, kad kunigas taip vertinamas, kad jam patikėtas sielovados darbas net užjūrio tautiečių parapijoje. Gera, kad Radviliškyje lieka tiek daug bažnyčios ir parapijos labui nuveiktų jo darbų. Bet kartu liūdnoka, kad išeina toks aktyvus ir rūpestingas kunigas.

Rugsėjį bus ketveri metai, kai kun. G.A.Jonikas pradėjo dirbti Radviliškyje. Dažnas tada jau buvo girdėjęs apie jo ankstesnes kasdienes pastangas Pasvalyje, šviesiai pavydėjo šeduviams, kurių parapijoje jis yra dirbęs. Todėl sulaukę šio kunigo pas save sukluso: kokių „stebuklų“ jis parodys Radviliškyje?

Vėliau viena proga kunigas Pastoracinės tarybos susiėjime prasitars: kai atkeltas į šią bažnyčią pirmą kartą suklupo joje pasimelsti, toks graudulys širdį suspaudęs – bažnyčia seniai neremontuota, papilkėjusi, žmonių nedaug, ypač vaikų, jaunimo...Tačiau tai tebuvo akimirkos nusivylimas – jaunas kunigas kibo į laukiančius darbus, nors tai gal ne visada ir gal ne visiems patiko.

Radviliškiečiai ir patys šiandien dar negali atsistebėti, kaip per tą laiką pasikeitė jų bažnyčia. Ji kapitališkai suremontuota, išgražinta, papuošta dviem naujais unikaliais, vertingais paveikslais. Dabar šviesu, jauku, estetiška. Įvesta moderni šildymo sistema. Atėjusiam ir jaunam, ir mažam vėsesniu ar šaltu oru meldžiantis nebereikia mūvėti pirštinių, pūsti garą į nuo šalčio grumbančius delnus, bijoti dėl ligų. Viskam reikėjo lėšų: tik vienas kunigas žino, kiek kelių reikėjo praminti beieškant rėmėjų, geradarių, beskatinant prisidėti pačius parapijiečius. Jis sugebėjo daugelį įtikinti, pakviesti bendram darbui: kas gali – talkomis, kas – aukomis, kas remontuodami. Ir džiaugsmas rezultatu – dvigubas: kad padaryta tiek daug ir kad tai padaryta visų kartu.

Panašiai buvo ir su senąja medine bažnyčios varpine, statyta 1878 metais ir paskelbta vietos architektūros paminklu. Ne vieną dešimtmetį ji stovėjo neremontuota, tad spėjo aptrešti, apirti, net grėsmingai pasvirti. Suradus rėmėjų, tarp jų – ir savivaldybę, prisiprašius parapijiečių pagalbos, varpinė šiemet baigta rekonstruoti.

Dar viena dovana – meniška, šiuolaikiška Švč. M. Marijos koplytėlė, įrengta prie bažnyčios ir pašventinta šiemet, per Marijos Škaplierinės atlaidus.

Tačiau svarbiausia – nuo šio kunigo atėjimo smarkiai pasikeitė, suaktyvėjo dvasinis Radviliškio tikinčiųjų bendruomenės gyvenimas. Klebonas subūrė veiklią Pastoracinę tarybą, kurioje – įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, besiaukojantys spręsti aktualiausius parapijos klausimus, užmezgė ryšius su savivaldybe.

Kun. G.A.Jonikui nuolat rūpinantis ir skatinant, susikūrė naujas jaunimo choras. Jis ėmė giedoti ne tik visose jaunimo šv. Mišiose, bet ir dalyvavo įvairiuose sakralinės muzikos festivaliuose, kituose bažnyčios renginiuose, tarp jų – ir Vokietijoje, Lenkijoje, yra vienintelis dekanate ir vyskupijoje, išleidęs savo atliekamų giesmių kompaktinę plokštelę. Kunigas vis siekė sustiprinti ir suaugusiųjų chorą. Šiandien pastarojo giedojimas vertas dekanato centro choro vardo, ne kartą sulaukęs ir atsilankiusio Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio pagyrimo.

Su šiais abiem chorais, su Radviliškio tremtinių ir politinių kalinių choru „Versmė“ daug sykių giedodavo ir pats klebonas. Neretai skambėdavo ir jo atliekamos solinės giesmės. Žavi kunigo Gintaro išskirtinio grožio balsas, taip pakylėjančios jo giesmės... Nebūdavo šv.Kalėdų, šv. Velykų ir kitų didelių švenčių, per kurias kunigas savo parapijiečiams nedovanotų malonių siurprizų – paties giedamų naujų giesmių. Visoms joms išmokti, surepetuoti reikėdavo nemažai laiko – sunku net įsivaizduoti, kaip aktyvus kunigas jo viskam užtekdavo.

Kun. G.A.Jonikas sugebėjo į bažnyčią patraukti parapijos vaikus, jaunimą. Per jaunimo šv. Mišias bažnyčioje jie vos telpa. Kunigui belikdavo kartais suaugusiųjų paprašyti, kad pagal galimybes jie rinktųsi ne jaunimo, o jiems skirtas šv. Mišias, kad geriau sutilptų vaikai, jaunimas. To Radviliškyje gal dar niekad nebuvo buvę. Kaip ir tokio šilto, savito, vaikų amžių atitinkančio kunigo bendravimo su jaunimu, brandžių pamokslų, traukiančių, mokančių ir sukaupiančių jo aukojamų jaunimo šv. Mišių.

Klebono iniciatyva bažnyčioje gimė ir užaugo nauja tradicija – jaunųjų vargonininkų muzikos festivalis „Polifonija ir aš“. Pirmiausia jis sukvietė vien radviliškiečius moksleivius, o vėliau festivalis tapo rajono, apskrities ir net tarptautiniu renginiu.

Kun. G.A.Jonikas į bažnyčią vis pakviesdavo ir kitų svečių. Čia po šv. Mišių, minint įvairias reikšmingas sukaktis ir datas, sakralinės, patriotinės muzikos koncertų radviliškiečiams surengė žinomi chorai, muzikantai, kiti profesionalūs ir mėgėjai atlikėjai, vyko įsiminusių literatūrinių-muzikinių kompozicijų, paskaitų, spektaklių, kai kurie jų persikeldavo ir miesto į Kultūros rūmus.

Savo veiklą Radviliškyje išplėtė „Caritas“, „Marijos legiono“ narės, skautai, kitos bažnytinės organizacijos. Kaip dvasios tėvas, kunigas Gintaras kartu su jomis meldėsi už parapijos žmones ir jiems visokeriopai padėjo. Radviliškiečiai buvo nuolat skatinami kviesti kunigus pas ligonius, melstis ir stiprinti šeimas. Kun. G.A.Jonikas su skautais subūrė rajono moksleivius piligriminiam žygiui į Kryžių kalną, kur buvo nešamas jų kryžius. Kunigas – dažnas svečias mokyklose, įvairiuose renginiuose, kuriuose visada pasako dvasingumą, didžiąsias vertybes, tikėjimą ir meilę uždegantį, pastiprinantį žodį. Kunigo Gintaro dėka užmegzta parapijiečių draugystė su Pasvalio kraštotyros muziejaus teatru, kuriame ir pats anksčiau vaidindavo. Dabar šis kolektyvas kasmet, ikikalėdinio susikaupimo dienomis, radviliškiečiams atveža Kalėdų prasmę ir nuotaikas atitinkantį spektaklį, pabendrauja su parapijiečiais.

Kunigas pasirūpino atnaujinti pamaldas Radviliškio ligoninės koplytėlėje, ir dabar ten aukojamos šv. Mišios, kuriose gali melstis, Dievo palaimos ir sveikatos paprašyti šioje ligoninėje besigydantys žmonės.

Kartu su Katalikių moterų sąjunga rūpintasi sunkiai gyvenančiomis šeimomis, vienišomis motinomis. Kunigas su rajono verslininkais inicijavo labdaros renginį, iš jame surinktų lėšų nupirkta vaistų, suteikta kitos pagalbos penkiems ypač sunkiems radviliškiečiams ligoniams.

Kunigo pastangomis per parapijos „Caritas“ organizaciją iš Vokietijos, Norvegijos ir JAV gauta labdaros sunkiai besiverčiantiems radviliškiečiams. Mažiesiems parapijiečiams klebonas didžiųjų švenčių proga vis suorganizuodavo įspūdingų renginių, parūpindavo dovanėlių. Vienišus ar vargingai gyvenančiuosius jis pakviesdavo bendrai vakarienei prie šventinio stalo.

Parapijiečiai dėkingi ir už organizuotas ekskursijas, išvykas, kurios stiprino jų ryšį su bažnyčia ir vieno su kitu. Kunigas pasirūpino ir tais, kurie buvo atitolę nuo bažnyčios, nuo parapijos gyvenimo, kurie mažiau žino apie tikėjimą: vykdavo jiems skirtos specialios paskaitos, pokalbiai, susitikimai. Visus draugėn artina, sutelkia, bažnytinio gyvenimo aktualijas išryškina klebono inicijuotas parapijos laikraštėlis „Mūsų parapija“.

Ir dar tiek daug kita gera, prasminga suspėta nuveikti, padaryti, suplanuoti. Parapijiečiams dovanota neįkainojama vertybė – jaustis, kad turi patarėją, dvasios vadovą, guodėją, kad tavimi rūpinasi, tiki, kad bažnyčioje esi laukiamas, globojamas. Tie darbai lieka radviliškiečiams kaip įrodymas ir pamoka, ką gali gera valia, pasiaukojimas Bažnyčiai ir bendros pastangos jos labui. Lieka kaip atpildas už tai, už ką klebonui gal ir liko nepadėkota, už ką jis gal liko neįvertintas ar kažkieno ir supeiktas, sukritikuotas. Tie darbai lieka ir kaip paskatinimas tęsti pradėtą veiklą, turtinti ją kiekvieno pasiaukojimu, tvirtu tikėjimu, kiekviena šviesia mintimi, doru darbu ir nesumeluota meile.

Mes dar ilgai šildysimės kunigo Gintaro veiklos šviesiais prisiminimais. Dėkodami jam už visus gerus darbus mūsų parapijoje, linkime geros kloties, ištvermės, Dievo palaimos ir naujojoje jo tarnystės vietoje.

Radviliškio parapijos tikintieji

© 2006 „XXI amžius“