Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Viena revoliucija baigėsi, kita dar tik prasideda

Petras KATINAS

Trečiadienis buvo paskutinė diena, kai Ukrainos prezidentas turėjo nuspręsti, ar pavesti prorusiškajam Viktorui Janukovičiui sudaryti naują vyriausybę Reuters nuotrauka

Po neseniai Maskvoje įvykusio neformalaus NVS šalių lyderių susitikimo, kurį organizavo Rusijos prezidentas V.Putinas, garsusis Rusijos politikos apžvalgininkas Aleksandras Kolesničenka pareiškė, kad NVS gyvena paskutines dienas. Mat į susitikimą neatvyko Turkmėnijos, Armėnijos, Gruzijos ir Ukrainos vadovai. Savo ruožtu Kazachstano prezidentas N.Nazarbajevas pasiūlė radikaliai reformuoti NVS. Pagal tą planą Sandrauga turėtų užsiimti tiktai švietimo, migracijos, narkotikų ir transporto problemomis. Šis jo pasiūlymas bus svarstomas kitame NVS šalių lyderių susitikime Minske.

Aišku, Maskvą ir jos artimiausius sąjungininkus labiausiai jaudina padėtis Ukrainoje. „Oranžinė“ revoliucija aiškiai išsikvėpė. O naujienos iš Kijevo primena pranešimus iš politinio mūšio lauko. Prorusiškos V.Janukovičiaus vadovaujamos Regionų partijos veržimasis į valdžią aiškiai baugina ne tik prezidentą V.Juščenką, bet ir visus, kam brangi Ukrainos nepriklausomybė. Politinė krizė tęsiasi nuo kovo mėnesio. Praėjusį trečiadienį buvo paskutinė diena, kai prezidentas V.Juščenka turėjo nuspręsti, ar pavesti prorusiškajam Regionų partijos lyderiui V.Janukovičiui sudaryti naują Ukrainos vyriausybę, ar paleisti Aukščiausiąją Radą bei skelbti pirmalaikius parlamento rinkimus. V.Janukovičius ypač po to, kai į jo stovyklą perbėgo buvęs vienas „oranžinės“ revoliucijos veikėjų, Socialistų partijos lyderis Aleksandras Morozas (dėl ko Aukščiausiojoje Radoje atsirado galimybė suformuoti prorusišką daugumą iš Regionų partijos, komunistų ir socialistų deputatų), dosniai dalija interviu Rusijos žiniasklaidai. Jau kaip būsimasis Ukrainos valdovas. Jo žodžiais tariant, jis net pasirengęs bendradarbiauti su proprezidentine „Mūsų Ukrainos“ partija ir įtraukti jos atstovus į vyriausybę. Žinoma, neįtraukiant į tokią koaliciją Julijos Tymošenkos bloko. Ambicingoji Julija nuolat skelbia, kad, ir pavedus V.Janukovičiui suformuoti Ukrainos vyriausybę, ji visomis išgalėmis kovos už jo prorusiško režimo nuvertimą.

Maskvos dienraščio „Novyje Izvestija“ žurnalisto paklaustas, ar V.Janukovičius nebijąs, kad socialistų lyderis A.Morozas, pasikeitus politinei situacijai, išduosiąs ir jį, nes kartą išdavusiu savo partnerius negalima pasitikėti, V.Janukovičius pareiškė, jog A.Morozas yra nuoširdus žmogus, suprantantis, kad susiklosčiusi politinė krizė ilgiau tęstis negali. Tuo tarpu Vašingtonas ir Briuselis aiškiai nusivylę padėtimi Ukrainoje. Vakarų apžvalgininkai samprotauja, jog krizė Ukrainoje kilo pirmiausia todėl, kad Ukrainos politinis elitas dar nepasidalijo viso šalies turto. Esą kai tas turtas bus pasidalytas, tada ir nusistovės ramus politinis gyvenimas. Vargu ar taip atsitiks. Pirmiausia todėl, kad Rusijoje ir pačioje Ukrainoje imta vis daugiau reikalauti glaudžios sąjungos su Rusija. Panašiai kaip su Baltarusija. Tačiau netgi toks imperininkas kaip politologas Sergejus Karaganovas mano, jog tokia sąjunga būtų nereali. Pasak jo, tegul Ukraina vystosi kaip draugiška, netgi laisvesnė nei Rusija valstybė. „Rami, kantri, pragmatiška, tvirta, bet draugiška Kremliaus politika Ukrainos atžvilgiu būtų geriausia, ką galėtų pasiūlyti Rusija. Neverta savęs maitinti susijungimo chimeromis. Juk niekas nežino, kaip atrodys Europos žemėlapis po kokių trisdešimt metų“, – rašo dienraštyje „Rossijskaja gazeta“ S.Karaganovas.

Na, o praėjusį trečiadienį baigėsi Konstitucijoje numatytas penkiolikos dienų terminas, kai prezidentas privalėjo duoti atsakymą, ar jis remia V.Janukovičiaus kandidatūrą į premjerus, ar turi paleisti parlamentą, kuris, remiantis Konstitucija, privalėjo per 60 dienų sudaryti vyriausybę. Kaip klostysis įvykiai Ukrainoje toliau, skelbsime artimiausiame mūsų laikraščio numeryje.

© 2006 „XXI amžius“