Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vasaros karščių pasekmės

Sunkumai dėl gamtos ir valdžios negandų

Justinas ADOMAITIS

Ūkininko Viktoro Ročkos auksinių rugių derlius nedžiugina

Karvės dukart per dieną iš ganyklos pargenamos į tvartą melžti

„Su Dievu nepasiginčysi“, – sako šalyje žinomas Raseinių rajono ūkininkas Viktoras Ročka. Taip jis vertina šios vasaros gamtos negandas. Tačiau baisiau už sausrą pažangaus pieno ūkio savininkui smogia žaliavos supirkėjai. Neseniai iš Rokiškio atėjo laiškas su keistu įsakymu. Pieno perdirbėjai nurodo pasirašyti dokumentą, kad ūkininkas už pieno kilogramą pageidauja 4 ct mažesnės kainos, negu buvo numatyta dvišalėje sutartyje. Ūkio savininkui nesutikus, rokiškėnai pažadėjo atsiųsti kitą sutarties variantą, kuriame pieno kilogramo kaina „savanoriškai“ sumažinama 3 ct.

Su sūnumi Vytautu ūkininkaujantis V.Ročka dirba daugiau kaip 500 ha žemės, laiko 412 galvijų (melžiamų karvių – 167). Su pirmaisiais atkurtosios nepriklausomos valstybės ūkininkais V.Ročka dalyvavo Žemės ūkio rūmų veikloje, kelerius metus vadovavo Lietuvos pieno gamintojų asociacijai. Jam teko dalyvauti tyliame ir nepaskelbtame pieno gamintojų ir perdirbėjų kare. Pastarieji visuomet sakydavo galintys mokėti beveik dvigubai mažiau nei pageidauja gamintojai. Dėl to būdavo „kaltas“ kritęs valiutos kursas, pieno perteklius ar griežtesni ES pieno perdirbimo reikalavimai. Prekinių pieno ūkių savininkų skaičiavimais, pieno gamybos savikaina prieš dvejus metus siekė 0,65-0,72 Lt/kg, tačiau perdirbėjai siūlė mokėti nuo 0,37 iki 0,39 Lt/kg. Tuo laiku Žemės ūkio rūmuose vykusiame pieno gamintojų, perdirbėjų, Žemės ūkio ministerijos atstovų susitikime V.Ročka teigė, jog prekiniai ūkiai atsidūrė ties bankroto riba. Dar blogesnė specializuotų pieno ūkių padėtis. Pasak ūkininko, dėl to kalta ir Žemės ūkio ministerija, kuri beveik dešimt metų ragino specializuoti ūkius, tvirtino, kad pienininkystė yra ir bus prioritetinė žemės ūkio šaka. V.Ročka teigė nematąs jokios išeities, išskyrus vieną, – bankrutuoti. „Tačiau dar nėra išleistas Ūkininkų bankroto įstatymas, tad ir bankrutuoti negalime pakelta galva“, – tuomet priekaištavo ūkininkas.

Pasitarime dalyvavę pieno perdirbimo įmonių vadovai teigė nesiimsią spręsti socialinių Lietuvos kaimo problemų, o dirbti su nuliniu pelnu negalį. Jie žadėjo „kainų botagu“ priversti pieno gamintojus mažinti žaliavos savikainą, atsisakyti sezoniškumo. Tokiai perdirbėjų nuomonei pritarė ir kai kurie Žemės ūkio ministerijos atstovai.

Šio „dueto“ spaudimas ūkininkams jaučiamas iki šiol. Jau pavargo kovoti ir žemdirbių savivaldos organizacijos: neseniai spaudoje Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas pareiškė abejojantis, ar tik ne „Rokiškio sūrio“ savininkas vadovauja ministerijai...

„Mano tėvas prieškario Lietuvoje turėjo 15 ha žemės ir pasiturimai gyveno, du vaikus į mokslus išleido“, – kalba V.Ročka ir priduria, jog jo 500 ha ūkis šeimos gerovės neužtikrina.

Pasak V.Ročkos, pieno ūkio šeimininko diena prasideda pusę penkių ryto, kai reikia ruoštis pirmajam karvių melžimui, ir baigiasi pasibaigus antrajam, apie 20 val. Per tą laiką reikia suspėti ir į laukus, kur žiemai ruošiami pašarai, ir į renovuojamas fermas. Jei ne Europos Sąjungos ir mūsų valstybės parama, ūkininkui būtų sunku išlaikyti prekinį pieno ūkį. Vasarą karvės ganomos kasmet atnaujinamose ganyklose, esančiose už 1,5 km nuo fermų. Melžimo laikotarpiui grįžę į tvartus galvijai gauna koncentruotų pašarų, siloso, kuris šią vasarą gaiviai kvepia džiovintomis slyvomis. Sumanios selekcijos ir subalansuotų pašarų dėka Lietuvos juodmargės (kryžmintos su Kanados holšteinais) per laktaciją atseikėja po 7-8 tūkst. kilogramų pieno, o rekordininkė, melžėjų praminta „Pepe ilgakojine“, duoda 11 tūkst. kilogramų. Kasdien supirkėjai iš ūkio išsiveža daugiau kaip tris tonas atšaldyto, ES kokybės standartus atitinkančio pieno.

Pasak V.Ročkos, ir pieno kokybė, ir jo sudėtis labai priklauso nuo pašarų. Todėl ir šienainio bei siloso ruošimui ūkyje skiriamas didelis dėmesys, juolab šeimoje net keturi agronomai: pats šeimininkas, žmona Elvyra, sūnus Vytautas, marti Daiva. Šiemet įsėliu atnaujinta 70 ha pievų, pasėta 120 ha kukurūzų. Ši kultūra gerai tarpsta Raseinių krašto dirvose, tačiau šiemet dėl užsitęsusios sausros kukurūzų lapai ima suktis. Ūkininkas juokauja, jog iš jų ims gaminti cigarus... Dėl 60 proc. drėgmės stygiaus dirvoje prastai derės ir javai: rugių varpos mažytės, lengvos, o grūdai – tik šiek tiek didesni nei aguonos.

Per pačius karščius V. Ročkos ūkį aplankė nelaimė: sudegė 40 tonų sunkiai pagaminto ir į daržinę suvežto šieno. Ugniagesiai įtarė, kad pašaras galėjo užsidegti nuo pro šalį važiavusio seno rusiško traktoriaus išmetamojo vamzdžio žiežirbos.

Kita nelaimė dar tik gresia: šalia ūkininko tvartų likę du siloso bokštai. Jie priklauso kitam savininkui, nelabai atsakingam kaimiečiui. Tas pardavė bokštų apačią laikančius plieninius lankus. Apie grėsmę šalia dirbantiems žmonėms V.Ročka informavo atitinkamas tarnybas, tačiau bokštų ateitis jų savininkui nerūpi.

Taip ir su šalies pieno ūkiu: gamintojai užspeisti į kampą, plakami mažų kainų, didelių karščių botagais, tačiau valdžiai susizgribus gali būti jau vėlu.

„Jeigu ir toliau taip bus, varysiu karves į Europą, iki Atlanto, ir pats iš paskos eisiu“, – juokauja ūkininkas V.Ročka.

Mes tuo netikime, ko gero, negalvoja taip ir pieno ūkio šeimininkas. Nebe pirmus metus žemdirbiams tęsiasi „laikini sunkumai“ dėl gamtos ir valdžios negandų...

Autoriaus nuotraukos

Raseinių rajonas

© 2006 „XXI amžius“