Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Būti Jėzaus draugais ir apaštalais

Mindaugas BUIKA

Tarptautinio ministrantų suvažiavimo Romoje dalyvis patarnauja šv.Mišių aukai Šv.Petro aikštėje

Dešimtys tūkstančių ministrantų Romoje

Po 2005 metų Pasaulio jaunimo dienų Kelne, Vokietijoje, rugpjūčio 2 dieną Romos Šv. Petro aikštėje vykusi popiežiaus Benedikto XVI bendroji audiencija buvo antras toks didelis jo susitikimas su jaunais žmonėmis, nes toje audiencijoje Šventojo Tėvo katechetinio pokalbio klausėsi tradicinio Tarptautinio ministrantų susitikimo dalyviai. Beveik 50 tūkstančių altoriaus patarnautojų iš 18 šalių Popiežius mokė tikrojo pamaldumo, bičiulystės su Jėzumi ir kvietė būti gerumo nešėjais savo gyvenamoje aplinkoje.

Nuo 1962 metų veikianti Tarptautinė ministrantų sąjunga, žinoma ir lotynišku pavadinimu „Coltus International Ministrantum“ (CIM), kurios dabartinis vadovas yra Bazelio (Šveicarija) vyskupas augziliaras Martinas Gechteris, didžiuosius susitikimus Romoje rengia kas penkeri metai. Paskutiniajame, ką tik įvykusiame suvažiavime ypač įspūdingas buvo vokiečių dalyvavimas – net 35 tūkstančiai vaikų ir jaunuolių nuo 13 iki 20 metų amžiaus, kuriuos atlydėjo dvidešimt Vokietijos vyskupų. Taip pat dalyvavo du tūkstančiai austrų, po pusantro tūkstančio vengrų ir italų, po kelis šimtus prancūzų, šveicarų. Kaip pranešė Vatikano radijas, į ministrantų susitikimą taip pat buvo atvykusi nedidelė jaunųjų maldininkų grupė iš Lietuvos. Tarptautinė katalikų žiniasklaida atkreipė dėmesį, jog beveik nebuvo lenkų ministrantų, nors ankstesniame 2001 metais vykusiame suvažiavime Lenkijos atstovai sudarė vieną didžiausių grupių.

Kadangi tarp audiencijos dalyvių didžioji dauguma buvo vokiečiai, tai pagrindinę savo pasisakymo dalį popiežius Benediktas XVI kalbėjo vokiškai, ministrantus taip pat pasveikindamas ir daugeliu kitų kalbų. Pirmiausia jis pažymėjo, jog būdamas tarp jaunųjų maldininkų ir jų entuziastingai pasveikintas, pats savotišku būdu jaučiasi kaip ministrantas. Ši tarnystė Šventajam Tėvui nėra naujiena, nes prieš daugiau kaip 70 metų, 1935-aisiais jis pats, dar tik aštuonmetis berniukas, stojo prie altoriaus, ir tai buvo didžiojo dvasinio kelio pradžia.

Tarnystės prie altoriaus prasmingas liudijimas

Savo kalbą ministrantams susiedamas su pastarojo meto bendrąja katechezės tema „Jėzaus apaštalai“, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad jie buvo tikrieji Išganytojo draugai. Ši artima bičiulystė įgalino juos būti Jėzaus Kristaus pasiuntiniais ir ištikimais liudytojais. Juos vienijo meilės ryšys, gyvybingai gaivinamas Šventosios Dvasios. Taip pat ir arti Eucharistijos aukos altoriaus esančius ministrantus Jėzus kviečia būti tikrais draugais ir drąsiais Evangelijos liudytojais, aiškino Šventasis Tėvas, primindamas šiemečio Tarptautinio susitikimo prasmingą devizą „Spiritus vi vicat“ („Dvasia gaivina“). Šventoji Dvasia ypatingu būdu gaivina kiekvieno ryšį su Jėzumi, padaro jį intensyvia ir tvirta draugyste, įprasminančią jauno žmogaus gyvenimą.

Popiežius kvietė ministrantus stengtis įsiklausyti į evangelinius Jėzaus žodžius, pasakytus apaštalams per Paskutiniąją vakarienę. „Aš jūsų nevadinu tarnais; aš jus draugais vadinu; pasilikite mano meilėje, kad duotumėte vaisių“, – kuriuos Jis pasakė ne tik prieš 2000 metų, bet taria ir šiandien kiekvienam iš mūsų. „Klausykite šio balso su didžiu pasirengimu; kiekvienas Jis turi kažką ypatinga pasakyti“, – ragino Benediktas XVI. Labai svarbu išgirsti šaukimą kunigystės ir tai reikia priimti su visišku pasitikėjimu Jėzumi ir Jo parama. Žinoma, pašaukimų gali būti įvairių, ir kiekvienam jis skirtingas, „tačiau su visais Kristus nori susidraugauti“, kaip su apaštalais, kurie buvo irgi skirtingi žmonės. „Jis jums padovanojo savo Žodį ir dovanoja toliau, kad pažintumėte tiesą“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, pastebėdamas kad tik jo klausydami jaunieji katalikai gerai gali suprasti kitus žmones ir patį gyvenimą, kiekvienas jų savo keliu tapdami Viešpaties mokiniais ir apaštalais.

„Brangūs bičiuliai, kaip ministrantai, jūs jau esate Jėzaus apaštalai“, – tvirtino Benediktas XVI jauniesiems audiencijos dalyviams. Kada jūs dalyvaujate šventojoje liturgijoje patarnaudami prie altoriaus, tai jau yra iškalbingas liudijimas visiems“. Ministranto vidinis susikaupimas ir atitinkama laikysena, iš širdies besiveržiantis ir gestais išreiškiamas pamaldumas, giedojimas bei atsakymai į kunigo tariamus liturginius žodžius, kada tai daroma su visišku atsidavimu, yra tie ženklai, kurie patraukia kitus žmones, sutelkia jų dėmesį.

„Draugystės ryšys su Jėzumi turi savo šaltinį ir viršūnę Eucharistijoje“, – priminė ministrantams Šventasis Tėvas. Jų buvimas taip arti Eucharistinio Jėzaus šv. Mišių aukoje yra svarbiausias bičiulystės su Juo ženklas kiekvienam pamaldų dalyviui. Pokalbio pabaigoje popiežius Benediktas XVI labai prašė ministrantų niekada neužmiršti jo palinkėjimo, kad jų tarnystė prie altoriaus netaptų įprasta bedvase rutina, bet kad būtų kasdien gaivinama ir išgyvenama vis iš naujo didžiojoje Kristaus meilėje, kuris paaukojo save ant kryžiaus ir dabar aukojasi ant altoriaus. Tik taip liturgijoje įgytą gėrį jie galės nešti į visas savo gyvenimo sritis – į šeimą, mokyklą, laisvalaikį – nešti ypač į tas vietas, kur jo labiausiai trūksta.

Nuolatinis Bažnyčios jaunatviškumas

Susitikimo su Šventuoju Tėvu išvakarėse ministrantų suvažiavimo dalyviai buvo susirinkę į Šv. Petro aikštę, kur visi dalyvavo šv. Mišių aukoje. Pagrindiniu Eucharistijos celebrantu buvęs Austrijos sostinės Vienos arkivyskupas kardinolas Christofas Šionbornas savo homilijoje, susitelkęs į suvažiavimo temą „Spiritus viviciat“, pabrėžė, jog Šventoji Dvasia yra „Bažnyčios siela, jos vidinis gyvenimo principas“, kuris ją nuolat atnaujina ir palaiko būdingą jaunatviškumą. Šventoji Dvasia gali ypač jauniesiems krikščionims suteikti tą bažnytinio gyvenimo džiaugsmą, kurį jie skleidžia kitiems.

Bažnyčia visuomet yra jauna ir gyva, nes nuolat atsiranda jaunų žmonių, „kurie savo gyvenimą dosniai atiduoda Kristui ir tuo pačiu kitiems žmonėms“, aiškino ganytojas. Ir šiandien Bažnyčia nemiršta, – kaip kas kartais apie tai užsimena, – bet lieka vilties ženklu visiems, lieka gyvybinga bendruomenė. Taip pat ir jaunieji ministrantai nėra tarsi „muziejaus prižiūrėtojai“, kurių tarnystė kitų neretai pajuokiama, bet Jėzaus vilties pasauliui nešėjai, tos vilties „kuri vienintelė nurodo gerą ateitį“. Todėl yra svarbu gautomis Šventosios Dvasios dovanomis ir talentais dalytis su kitais, drąsiai liudyti turimą pamaldumą. Visa tai užtikrina Bažnyčios augimą ir stiprėjimą.

Kardinolas Ch.Šionbornas pabrėžė tarptautinių ministrantų suvažiavimų Romoje, Visuotinės Bažnyčios širdyje, svarbą, nes būtent čia jaunieji maldininkai gali pajusti ir išgyventi tikrąja Bažnyčios, veikiančios visose tautose, „vienybę ir įvairovę“. Kaip tik čia, aikštėje prie Vatikano bazilikos, didžiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūrų papėdėje, galima sukaupti jėgas iškylantiems konfliktams spręsti ir rūpestingam susitaikymui, patvirtinančiam atsidavimo Jėzaus meilės ir Šventosios Dvasios veikimui aktyvumą.

© 2006 „XXI amžius“