Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Mirė Olandijos kardinolas, buvęs ekumenizmo pirmtakas

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Johanesas Vilebrandsas

Su didelėmis iškilmėmis praėjusį antradienį Utrechto (Olandija) Šv. Kotrynos katedroje buvo palaidotas seniausias Kardinolų kolegijos narys 96 metų olandas kardinolas Johanesas Vilebrandsas, žinomas Katalikų Bažnyčios ekumeninės veiklos formuotojas. Laidotuvių pamaldoms vadovavę jo įpėdiniai, – Popiežiškosios krikščionių tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis ir Utrechto arkivyskupas kardinolas Adrianas Simonis, – išaukštinę rugpjūčio 1 dieną mirusio hierarcho nuopelnus susitaikinimui tarp skirtingų konfesijų ir religijų, taip pat aktyvumą pastoracinėje veikloje.

Kardinolas A.Simonis savo homilijoje pažymėjo, kad jo pirmtakas buvo „iškilus kunigas ir vyskupas“, taip pat „pasaulio pilietis“, niekada nepraradęs būdingo žmogiško paprastumo. Kardinolas V.Kasperis teigė, kad miręs ganytojas dėl savo gebėjimo išklausyti ir kantraus dialogo vedimo „griovė nepasitikėjimo sienas ir kūrė naujus ryšius“ tarp žmonių ir tikybų. Popiežius Benediktas XVI užuojautos telegramoje, melsdamas kardinolui J.Vilebrandsui amžinosios ramybės pas Viešpatį, pabrėžė jo nepaliaujamą siekimą išpildyti Kristaus valią, kad visi Jo išpažinėjai būtų viena. „Dėkoju Viešpačiui už visus darbus, kardinolo atliktus ekumeninių santykių srityje nuo pačios kunigystės pradžios ir ypač po II Vatikano Susirinkimo“, – teigė Šventasis Tėvas.

Johanesas Gerardas Marija Vilebrandsas gimė 1909 m. rugsėjo 4 d. Bofenkarspelio vietovėje, Olandijos šiaurinėje Haarlemo vyskupijoje. Pamaldžioje katalikų šeimoje augo devyni vaikai, kurių Johanesas buvo vyriausias. Jau po Pirmosios Komunijos panorėjęs tapti kunigu, jis studijavo teologiją Varmondo seminarijoje (prie Leideno) ir ją baigęs 1934 m. gegužės 26 d. gavo kunigystės šventimus. Tęsė studijas Romos „Angelium“ dominikonų universitete, apsigindamas daktarinę disertaciją iš kardinolo Džono Niumeno raštų analizės.

1937 metais grįžęs į Olandiją, dirbo vikaru sostinės Amsterdamo parapijose, nuo 1940 metų dėstė filosofiją Varmondo seminarijoje, vėliau tapdamas jos rektoriumi. Rodydamas didelį suinteresuotumą krikščionių vienybės reikalu, 1946 metais buvo paskirtas Šv. Vilibrordo asociacijos, kuri skatino ekumenizmą Olandijoje, turinčioje maždaug vienodą skaičių katalikų ir protestantų, pirmininku. Tuometinis kunigas J.Vilebrandsas 1951 metais įsteigė tarptautinę Katalikų konferenciją ekumeninių klausimų studijoms, kurią sudarė 50-60 teologų, mezgusių neformalius kontaktus su Pasaulio Bažnyčių taryba, kitomis ekumeninėmis organizacijoms, ir apie savo darbus informavo Vatikaną.

1960 m. birželio 24 d. popiežius Jonas XXIII J.Vilebrandsą paskyrė naujai įsteigto Krikščionių vienybės sekretoriato (vėliau Popiežiškosios tarybos), kuriam vadovavo belgas kardinolas Augustinas Bea, sekretoriumi. Gerai mokėdamas daugelį kalbų, jis stiprino ryšius su Anglikonų ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčiomis, užtikrindamas stačiatikių dalyvavimą II Vatikano Susirinkime stebėtojų teisėmis. Šiame Susirinkime taip pat ir jo pastangų dėka buvo parengti svarbūs dokumentai apie ekumenizmą, religijos laisvę ir santykius su nekrikščionių religijomis.

1964 m. birželio 4 d. popiežiaus Pauliaus VI nominuotas tituliariniu vyskupu, jis toliau aktyviai vedė dialogą su liuteronais, baptistais bei kitomis krikščioniškomis konfesijomis, dėl didelio mobilumo įgydamas „skrajojančio olando“ apibūdinimą. Po Jeruzalėje įvykusio popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro I istorinio susitikimo Jeruzalėje, kaip tik tuometiniam vyskupui J.Vilebrandsui buvo suteikta garbė 1965 m. gruodžio 7 d. Vatikano bazilikoje perskaityti bendrą katalikų ir stačiatikių deklaraciją dėl abipusės ekskomunikos po 1054 schizmos atsisakymo.

Mirus kardinolui A.Bea, popiežius Paulius VI 1969 m. balandžio 12 d. vyskupą J.Vilebrandsą paskyrė Krikščionių vienybės sekretoriato vadovu ir po kelių dienų, balandžio 28 dieną vykusioje konsistorijoje, pakėlė kardinolu. Eidamas šias labai svarbias pareigas, kardinolas J.Vilebrandsas 1975 m. gruodžio 6 d. buvo paskirtas Utrechto arkivyskupu, turinčiu ir Olandijos primo titulą. Dėl darbo intensyvumo abi pareigybes vienu metu atlikti buvo nelengva, todėl kardinolas J.Vilebrandsas 1983 m. gruodžio 3 d. atsistatydino iš Utrechto arkivyskupo posto, visiškai atsidėdamas Katalikų Bažnyčios ekumeninių darbų koordinavimui Romos Kurijoje.

Sulaukęs 75 metų amžiaus, pagal kanonines nuostatas 1984-aisiais kardinolas J.Vilebrandsas įteikė atsistatydinimo pareiškimą iš Krikščionių vienybės dikasterijos vadovo pareigų. Tačiau popiežius Jonas Paulius II, ypač vertindamas jo kvalifikaciją, tą pareiškimą patenkino tik 1989 m. gruodžio 12 d.. tai yra kardinolui atšventus jau ir 80-ąjį gimtadienį. Mirus kardinolui J.Vilebrandsui, dabar pasaulyje yra 190 kardinolų, kurių 120 jaunesni nei 80 metų amžiaus ir gali dalyvauti konklavoje.

© 2006 „XXI amžius“