|
Turgus nukeliamas rudeniui
Petras KATINAS
Ėmus byrėti Sovietų Sąjungos imperijai, kai Rusijos demokratinės jėgos puolė vos ne į euforiją, jog pagaliau žlunga totalitarinis komunistinis režimas, solidžiame žurnale Novyj mir pasirodė vokiečių filosofo ir politologo F.A. fon Hajeko knyga Kelias į vergovę. Joje autorius įspėja, kad ir demokratiškai išrinkta valdžia labai greitai gali virsti demokratiniais lozungais užmaskuota diktatūra. Bent jau galima įsivaizduoti, jog, valdant labai vienalytei ir dogmatiškai daugumai, demokratinė valdžia gali būti ne mažiau slogi negu blogiausia diktatūra, rašė F.A. fon Hajekas. Ir dar reikšmingai pridūrė, jog ne valdžios šaltinis, bet jos apribojimas užkerta kelią tos valdžios savivalei. Tą puikiausiai matome lyg ir iš komunizmo išsivadavusioje Lietuvoje, tačiau kurioje, nepaisant narystės ES ir NATO, faktiškai tebėra ta pati, mažumėlę atskirta buvusi nomenklatūrinė valdžia. Su visais jos buvusiais atributais pirmiausia nė per nago juodymą neatsisakant įsijautimo į neklystančiųjų ir viską išmanančiųjų vaidmenis. Į tokius pačius vaidmenis įsijautusi ir dabartinio parlamento dauguma, o parlamentarų tiesioginis dalyvavimas vykdomojoje valdžioje yra ypač pavojingas reiškinys. Taip atsitiko todėl, kad visuomenės situacija kuo toliau, tuo labiau nepalanki demokratinių institutų ir teisinių pamatų įsitvirtinimui. Daugelis apgultų rūpesčiais ir ypač vien tiktai aukso veršį garbinančių žmonių nelabai spėja sekti ir teisingai suvokti politikos peripetijas, nors ir jaučia, kad dar ne viskas gerai, kad pernelyg daug purvo ir nepadorumo, kad per daug tiesiog gyvuliškos kovos už valdžią, o tiksliau sakant, už gardesnį kąsnį ir pilnesnį šaukštą. Iš tiesų jau buvome beveik priėję iki to, jog nemažai piliečių įtikėjo, kad opozicija, ypač Tėvynės sąjunga nieko daugiau ir nedaro, tik skaldo ir klaidina tautą. Štai kai jų nebeliks, suskilusią tautą sulipdys ir sulopys tiktai tie patys kompetentingiausi ir pragmatiškiausi, didžiausią patirtį turintys neva socdemai, valstiečiai liaudininkai ar panašūs. Tada ir ateis diena, kai visi kalbėsime ir net galvosime kaip vienas. Visi šlovinsime JĮ vieną ir būsime laimingi bei visko pertekę. Matyt, nereikia aiškinti, kas gi yra tas JIS. Visa laimė, kad anas lyg ir pasitraukė, plaukioja sau jachtomis ir mėgaujasi gyvenimu. O sosto įpėdiniui, nepaisant visos jo gražbylystės, pakilti iki jo bus nelengva. Tuo labiau kad daugelis jau net neįsivaizduoja, kas atsitiktų Lietuvoje, jeigu JO nebeliktų. Vyresnieji dar prisimena, kokie graudūs raudojimai vyko ir kaip buvo beviltiškai pasimetę ne tik Rusijos, bet ir tarybų Lietuvos nomenklatūrininkai, kai 1953 metų ankstyvą pavasarį nugarmėjo pragaran tautų tėvas ir mylėtojas.
Aišku, sprendžiant iš įvykių eigos, ypač vis dar tebevykstant valdžios dalyboms, kurios dar tęsis ir po vasaros atostogų, į JO vietą nusitaikė JI. Tiesa, taikosi jau nuo seno, dar tik nepriklausomybės aušrai auštant. Dabar gi vėl stengiasi diriguoti dabartinei valdančiajai grupuotei ir tarsi Rusijoje tūnantis V.Uspaskichas taikosi prisišlieti naujajam Premjerui iš dešinės ir vaizduoti vienintelę ne tik Lietuvos žemdirbių, bet ir visų žmonių gelbėtoją. Štai vaizdingoje pakaunėje surengtame festivalyje, neva minint valstiečių liaudininkų 100-metį (nežinia, kuo čia dėti dabartiniai JOS, Karbauskio ir Pekeliūno valstiečiai agropronininkai), naujoji-senoji gelbėtoja net neslėpė, kad bus Lietuvos prezidentė. Tiesa, į tą vietą, be abejo, taikosi dar viena ambicinga draugė naujoji socialdemokratė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Pastaroji senu įpročiu vėl ėmė užpirkinėti ištisus dienraščių puslapius (už mokesčių mokėtojų pinigus), žadėdama didžiules pensijas, visokiausias socialines išmokas ir šiaip gėrybėmis užpilti tautą. Aišku, tai nieko nauja. Be to, pasimokė iš rusų oligarcho.
Grumiantis dėl valdžios dalybų, kurios labai primena paprasčiausią turgų, dedasi neįtikimiausi dalykai, akivaizdžiausiai rodantys, jog dėl sočios valdiškos kėdės partneriai pasirengę viskam. Ne tik peilį į nugarą įsmeigti, bet ir gerklę perkąsti. Tai jau net ne tragikomedija, kokių siužetų nesugalvojo sukurti net pasaulio literatūros klasikai, o tik kažkoks fantastinis trileris. Svarbiausia, kad tai vyksta viešai, tuo parodant, jog tiems turgininkams absoliučiai nusispjaut, ką apie tai pagalvos visuomenė. Nusimetę visas elementariausio padorumo skraistes ir dar kartą pademonstravę savo egoizmą, begalinį valdžios troškulį. Ir ne tiktai valdžios, o pirmiausia tų gėrybių, kurių ta valdžia suteikia. Šios komedijos kulminacija buvo, kai vos du Seimo narius turinti Lietuvos lenkų rinkimų akcija sukėlė ant kojų visą vykdomąją valdžią su pačiu Premjeru priešakyje. Negavę reikalaujamų postų, abu lenkų parlamentarai Valdemaras Tomaševski ir Leokadija Počikovska prirėmė prie sienos Premjerą ir negražiais žodžiais išvadino K.Prunskienę, kuri esą neįvykdė savo pažadų ir nedavė lenkams reikalautų postų. Nesvarbu, kad bičiulės Kazimiros kolega užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas pasiūlė lenkams URM viceministro portfelį, bet jie pareikalavo ir K.Prunskienės oficialaus atsiprašymo. Jo nesulaukę pasitraukė iš juos maloniai priglaudusių valstiečių frakcijos. Gerai dar, kad šlėktiškų ambicijų pertekę du lenkų parlamentarai į dvikovą neiššaukė gintarinės ledi. Tai būtų reginys, tai šou, kuriuo net apsukruolio A.Valinsko firmai būtų nušluostyta nosis. Premjerui prisiėjo dėti daugybę pastangų, kad įkalbėtų lenkus bent jau nebalsuoti prieš valdančiosios koalicijos sprendimus. Dabar tie lenkai pasitraukė į neprisijungusių prie frakcijų seimūnų grupelę, kurioje susidarė labai įdomus ketvertas: iki tol vieninteliu frakcijos nariu buvęs neva krikščionis demokratas P.Gražulis, vėliau prisijungęs buvęs socialliberalas ir net paties A.Paulausko pavaduotojas A.Skardžius bei jau minėti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos parlamentarai. Išties smagi kompanijėlė. Bet, tiesą sakant, dabartiniame Seime tokių kompanijėlių ne viena ir ne dvi.
Todėl nėra jokios abejonės, kad po atostogų vėl prasidės su nauja jėga ir naujomis intrigomis dar ne tokie politiniai žaidimai. Bet svarbiausia, jog visą šitą erzelį stebi Maskva ir daro išvadas. Pirmas signalas naujajam Premjerui buvo pasiųstas vos tik jį patvirtinus Seime. Nutrauktas naftos tiekimas Družbos vamzdynu. To aišku, buvo galima laukti, nes Rusijos naftos tiekimo koncernų atstovai atvirai reiškė savo nepasitenkinimą, kad Mažeikių įmonė parduota Lenkijos PKN Orlen bendrovei. Buvo aiškiai užsiminta, jog Lietuvos Vyriausybė padarė didelę klaidą, o tos klaidos pasekmių ilgai laukti neteks. Be to, buvo laukiama, kokia bus naujojo Premjero ir jo kabineto narių reakcija. O ta reakcija buvo gana keista. Premjeras ramino visus teigdamas, jog tai nėra jokia politika ar blokada, o šiaip jau menkas techninis gedimas, ir viskas netrukus eis kaip iš Premjero pypkės. Tokius pareiškimus galima vertinti tiktai kaip Maskvos veiksmų teisinimą. Bet kas kas, o Premjeras turėtų puikiai žinoti, kad bet koks pataikavimas tiktai skatina Kremlių dar didesniam spaudimui. O jeigu Mažeikių naftą pasiglemš Rosneft ar Transneft, bus galima aiškinti, jog nebuvo kitos išeities...
Bet juk ne Mažeikiai dabar išsilaksčiusiam atostogauti elitui labiausiai rūpi. Vis tas pats valdžios persidalijimo turgus. Kai kam tame turguje neįtikėtinai sekasi. Antai Marijampolės sovietinės milicijos veteranas pareiškė, kad jam pabodo dykinėti būnant pensininku, todėl užsimanė aktyvios veiklos. Kas gi jam draudžia?! Kapstykis sau darže, namą ar butą remontuok. Argi maža užsiėmimų. Be ne, milicininkas užsimanė vadovauti. Ir ne kokiam nukeipusiam uabui ar namų bendrijai, o visai apskričiai. Ir ką jūs manote tiesiog žaibiškai gavo Marijampolės apskrities viršininko pavaduotojo kėdę! O tam reikėjo visai nedaug, jeigu tikėtume pensininko aiškinimais žiniasklaidoje pakako vieną dieną parašyti prašymą dėl stojimo į piliečių demokratų partiją, ir dar nespėjus nudžiūti rašalui ant to prašymo, kitą dieną jau esi paskirtas apskrities viršininko pavaduotoju. Stebėtinas operatyvumas! Dabar ką tik iškeptas pateptasis giriasi nesąs karjeristas, nebėgioja iš partijos į partiją, nes buvo tik vienoje SSKP...
© 2006 XXI amžius
|