| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Pasipriešinimo kovos sūkuriuose
Prieš 55 metus, 1951 m. rugsėjo 4 d., ilgai besitęsusios čekistinės baudžiamosios operacijos metu, žuvo vienas žymiausių Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadų Juozas Lukša (partizaniniai slapyvardžiai Skirmantas, Skrajūnas, Kazimieras, Juodis, Mykolaitis, Kęstutis ir kt.). Sovietinės okupacijos metai davė daug didvyrių, tiesiog karžygiškai vedusių ilgą kovą prieš valstybės nepriklausomybės griovimą, ūkio pertvarkymą okupantų reikmėms, naujosios kolchozinės tvarkos ir komunizmo statybos įvedėjus, o ypač prieš sovietinį saugumą ir jo baudžiamųjų operacijų prieš Lietuvos gyventojus ir partizaninio judėjimo vykdytoją NKVD kariuomenę okupuotoje Lietuvoje. Dauguma partizanų buvo kilę iš paprastų, netgi neturtingų valstiečių (juk prievartinis kolchozų diegimas akivaizdžiai prieštaravo pačiai valstiečio, iki tol ramiai dirbusio savo žemėje, psichologijos prigimčiai). Toks buvo ir J.Lukša, kilęs iš gausios valstiečių šeimos (kurios visi nariai patyrė daugybę kančių nuo naujųjų išvaduotojų ), pradėjęs studijuoti universitete, bet dėl kilusios grėsmės turėjęs pasukti (su kitais savo broliais) pasipriešinimo keliu. Į partizaninę kovą įsitraukęs 1945 metais, rodęs sumanumo, drąsos ir pareigos tėvų žemei pavyzdžius, du kartus perėjęs okupuotos Lietuvos sieną ir patekęs į Vakarus, ten parašęs (Daumanto slapyvardžiu) žinomą knygą Partizanai už geležinės sienos, vėl grįžo tęsti kovos, kartu rinkdamas ir žvalgybinę informaciją apie okupantų ekonominę ir karinę galią, tačiau dėl keleto išdavysčių ir sutelktų sovietinio saugumo pastangų buvo apsuptas ir žuvo, būdamas tik 30 metų. Tai, kad sovietinis saugumas (NKVD) visomis šėtoniškomis jėgomis, pasitelkdamas gausų slaptų agentų tinklą, taip pat ir vadinamuosius smogikus, stengėsi sutrukdyti J.Lukšos bet kokiems veiksmams, rodo jo baimę prieš šį bebaimį Lietuvos partizanų vadą. Dar daugiau, J.Lukšos likvidavimui NKVD ne tik suplanavo vieną sudėtingiausių ir bjauriausių čekistinių operacijų, bet netgi tam reikalui iš Maskvos į Lietuvą atsiuntė savo labiausiai patyrusį čekistą Naumą Eitingoną, dirbusį vadinamajame užsienio žvalgybos skyriuje ir vykdžiusį daugelį diversinių operacijų (Kinijoje, Turkijoje, JAV, Ispanijoje, Meksikoje) prieš sovietinės valdžios priešus. Apie šio profesionalo žudiko ir diversanto slaptas operacijas Lietuvoje (konkrečiai, persekiojant J.Lukšos grupę), taip pat, pavyzdžiui, Vengrijoje (dar 1948 metais) yra iki šiol neprieinama jokiuose Rusijos archyvuose, o Lietuvos SSR archyvai apie šio prityrusio diversanto komandiruotes į Lietuvą išvis neužsimindavo taip įslaptintai veikė šis sovietinio saugumo teroristas. Be to, prie dabartinės komunistinės valdžios, dedančios visas jėgas kuo labiau nuslėpti komunistinio režimo nusikaltimus Lietuvoje, priėjimas prie bet kokio sovietinio agento bylos yra visiškai uždarytas. (Beje, šis Stalino batlaižys, jau likvidavęs J.Lukšą ir 1951 metų spalį išskridęs į Maskvą raportuoti apie pavykusią operaciją, oro uoste iškart buvo suimtas mat tuo laiku Sovietų Sąjungoje prasidėjo pagarsėjusi byla dėl suokalbininkų sionistų MGB sistemoje, kurioje pagrindiniais priešais, neva įsitaisiusiais į saugumo organus, buvo apšaukti žydai.) Beveik metus tęsęsis partizanų vado ir jo grupės sekimas ir likvidavimas nesužlugdė, kaip planavo sovietinė valdžia, partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje. Jis tęsėsi dar beveik dvejus metus ir gąsdino okupantus savo drąsiais koviniais aktais. Galima sakyti, kad tauta kariniu būdu priešintis pavargo tik apie 1955-1956 metus, kai agentų ir smogikų pagalba buvo sunaikintos paskutinės negausios partizanų grupės. Minėdami žymiojo partizanų vado J.Lukšos gimimo 85-ąsias ir žūties 55-ąsias metines, spausdiname nedidelę ištrauką iš jo garsiosios knygos Partizanai už geležinės uždangos, kurioje matosi įvairiapusė partizanų pasipriešinimo kova ne tik kovinė, bet ir gyventojų drąsinimo, spaudos rengimo, leidybos ir platinimo vykdymas, priešiškos propagandos eliminavimas ir kt.
PALIKTŲ SODYBŲ SARGYBOJE Dėl nuolatinių išvežimų ir ypač paskutiniųjų masinių trėmimų Lietuvoje liko gana daug tuščių sodybų. Niekas nesirūpino nei jų žemės apdirbimu, nei pastatų priežiūra. Bolševikai tokias tuščias sodybas pradėjo griauti. Vienus trobesius sugriovę pasiėmė kurui, iš kitų gi, persivežę į miestus, statė dabokles, sandėlius ir kitokius jiems reikalingus daiktus. Tokio pat likimo susilaukė ir ūkiuose likęs kilnojamasis inventorius: ūkio mašinos, padargai bei įrankiai. Kartais prie šitokio savavaliavimo prisidėdavo ir aplinkiniai gyventojai. Vieni iš jų turėjo geras intencijas išsaugoti nelaimingųjų turtą, kiti gi bandydavo jį neteisėtai pasisavinti. Partizanų vadovybė išleido instrukciją, kurioje nurodė partizanų laikyseną dėl tokio turto. Savo ruožtu buvo išleistas ir įsakymas visuomenei, draudžiąs bet ką savintis iš tuščių sodybų be savininkų ar jų artimųjų žinios. Partizanai, pasistengę perduoti giminėms tą turto dalį, kuriai reikėjo apsaugos, neretai sodybas užminuodavo, išlipindami patvoriuose skelbimus, kad draudžiama į ūkį brautis, griauti trobesius ir grobti įrankius bei mašinas. Antai Geležinio Vilko Dešinio kuopos kovotojas Jungas, pastebėjęs, kad jo tėviškės sodyba jau pradėta ardyti, užminavo vartus, kluoną, pirkią ir maniežą. Po kelių dienų atvažiavo su vežimais keliolika rusų į šią sodybą malkų parsivežti. Keliant vartus, sprogo pora prieštankinių minų ir užmušė kėlusįjį vartus, arklius ir sužeidė dar du rusus vežime. Bandyti toliau laimę, braunantis per kitą vietą į sodybą, rusai šį kartą nesiryžo, o malkų pasirūpino pravažiuodami Prienšilyje. Po kelių savaičių, matyt, kitas rusų dalinys, užmiršęs ankstyvesnius savo draugų nuotykius Jungo tėviškėje, vėl įsibrovė pro vartus ir, matyt, norėjo pavogti maniežą ir parduoti kitiems ūkininkams. Tačiau pradedant judinti sprogo paruoštos minos, šį kartą paklodamos du rusus. Vietoj maniežo ivanai galėjo džiaugtis tik dviem lavonais. KOVOTOJA NASTĖ Vasario pabaigoje per Viesulo kuopos sanitarijos seserį Dalią mus pasiekė pranešimas, kad į mūsų štabo rajoną prieš kelias dienas yra parvežtas iš Kauno mūsų rinktinės Ainio kuopos kovotojas Erelis. Jis sausio mėnesį, puolant Živavodėje enkavėdistus, buvo sužeistas: nukirto jam aukščiau kelio kojos kaulą. Partizanai nepajėgė pagydyti, todėl teko jam parūpinti fiktyvius dokumentus ir paguldyti Kaune, buvusioje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Kadangi NKVD pareigūnai nuolat tikrino ligoninėse žaizdas (mat jie buvo pastebėję, kad neretai ir partizanai gydydavosi ligoninėse, slepiami personalo), tai buvo numatyta aiškinti, kad Ereliui esą įspyręs arklys. Kelias savaites gydžius, dar nespėjus kojos sugipsuoti, enkavėdistams pavyko išaiškinti ar bent įtarti, kad Erelis yra partizanas. Tai pastebėjo gailestingoji sesuo Nastė, kuriai buvo patikėta Erelio paslaptis. Ji nežinodama, kuriam daliniui Erelis priklausė, pasiryžo nakčia jį iš ligoninės išvogti, pargabenti į savo tėviškės apylinkę ir perduoti vietiniam partizanų daliniui. Nastės projektas pasisekė. Dieną ji sutiko savo krašto ūkininką, su kuriuo sutarė Erelį nakčia išvežti. Dieną tai padaryti buvo sunkiau, nes ligoninėje budėdavo enkavėdistų pareigūnas. Ji apsirūpino reikiamais dokumentais, medicinos įrankiais ir medžiaga. Visa paskubomis sukrovusi į roges, ji laimingai pasiekė mūsų rajoną, kartu jau apsisprendusi su ligonine atsisveikinti ir dirbti tik partizanams. Palikti ligoninėje, vadinasi, laukti NKVD teismo, nes enkavėdistams buvo pakankamai duomenų išaiškinti, kad Erelis dingo su Nastės žinia ir iniciatyva. O už tokius darbus grėsė apie dešimt metų koncentracijos lagerio. Reikėjo mūsų pagalbos Ereliui sugipsuoti ir duoti žinią jo daliniui, kad jį po kurio laiko atsiimtų. Erelis buvo gana silpnas. Jo išvogimas jį vėl nusilpnino. Nastės iškviestas, jį sugipsavo gydytojas. Po dviejų savaičių stropiai Nastės slaugomas Erelis smarkiai pasitaisė. Jau galėjom jį pergabenti į jo rajoną. Nastė pasiekė Ainio kuopą ir, lydima kelių vyrų, vyko pasiimti Erelio. Ties Plutiškėmis juos nakčia užpuolė pasaluoją enkagėbistai. Per kautynes žuvo Nastė ir dar vienas partizanas. Šiose kautynėse Nastė pasirodė lygiai puikiai kovojanti ir ginklu, ne tik gudrumu ir medicinine pagalba. Ji dar vežime pirmos rusų automatų ugnies buvo sužeista į kojas. Negalėdama trauktis, ji narsiai gynėsi vietoje, sužeisdama rusą kulkosvaidininką, kuris, išsivertęs iš griovio, bandė pastatyti kulkosvaidį viduryje kelio ir užtverti partizanų pasitraukimą į ten, iš kur jie galėtų gintis. Partizanams išsidėsčius gynimosi pozicijose, jau buvo per vėlu Nastei padėti: jos gyvybė jau buvo išplėšta naujų priešo kulkų. KRAUJAS UŽ SPAUDĄ Vis nepasirodant ar tik mus nepasiekiant Laisvės Žvalgui, reikėjo apsiprasti su mintimi, kad sava iniciatyva gali tekti ilgesnį laiką leisti mūsų rinktinės ribose laikraštėlį. Negavę naujo įsakymo iš apygardos vado, kad jau vėl mūsų rinktinei atėjo eilė išleisti Laisvės Žvalgą, ryžomės išleisti antrąjį Kovos Kelio numerį. Ta pačia proga rinktinės vadas Kardas įsakymu mane paskyrė rinktinės spaudos propagandos skyriaus viršininku, nors faktiškai aš jau tas pareigas ėjau nuo sausio mėnesio. Norėdamas pakelti Kovos Kelio vertę, ryžausi suburti didesnį pajėgesnių spaudai darbuotojų skaičių, atskirą žinių iš užsienio sekimo tinklą ir keletą asmenų paruošti aktualijoms, vedamiesiems ar eiliniams straipsniams. Rinktinės štabo spaudos propagandos skyrius pasiliko tik koordinatoriaus, techninio redaktoriaus, spaudos parūpintojo ir ryšių tvarkytojo bei ekspeditoriaus funkcijas. Toks spaudos gaminimo, paruošimo ir platinimo būdas buvo gana tobulas ir pajėgus. Niekas be Kardo, Uosio, Tautvydo, Miškinio ir manęs nežinojo, kur Kovos Kelias spausdinamas ir kas yra jo bendradarbiai. Pagamintus iki tūkstančio egzempliorių laikraštėlius vieną naktį išnešiodavom į penkis ryšio punktus, iš kur juos pasiimdavo ginkluoti kovotojai ir platindavo pagal gautas instrukcijas. Nebuvo jokio pavojaus, kad bolševikai, sučiupę paskirus laikraštėlio egzempliorius, galėtų bent apytikriai orientuotis, kur spausdinama. Tuose pačiuose spaudos perdavimo punktuose rasdavome kuopų pastangomis parūpintos spaudai medžiagos: popieriaus, tušo, matricų ir kita ko. Kiekvieną kuopos vadą įpareigojom parūpinti ir turėti atsargoje paruoštus radijo aparatus, rotatorius ir net spaudai gaminti pritaikytus požeminius bunkeriukus. Kuopa, kuri šiems pageidavimams pasirodė paslaugesnė, daugiau gaudavo ir laikraštėlio egzempliorių. O pareikalavimas nuolat augo. Vėlesniems numeriams jau neištekdavom vienų matricų; teko mušti dvejos. Kovo devynioliktą dieną su spaudos propagandos skyriaus uždaviniais žuvo mūsų rinktinės štabo kovotojas, Kardo brolis Miškinis. Jis buvo gavęs uždavinį surasti dar iš vokiečių okupacijos meto pas gyventojus paslėptus du stiprius radijo aparatus ir rotatorių. Uždavinį vykdė su kitais dviem kovotojais Ąžuolu ir Vėtra. Apylinkė, kurioje buvo numatyta tuos dalykus surasti, buvo netoli Šilavoto, nuolat smarkiai rusų persekiojama. Beklaidžiodami po gyventojus, šie partizanai užsuko pas pil. R., kur aptiko kaimynus švenčiant Juozines. Prie vaišių stalo puotos dalyviai prikalbėjo sėsti ir kovotojus. Tuo metu namus apsupo bolševikai, nes ėję sargybą civiliai priešą pastebėjo per vėlai. Pro duris besiveržiąs Miškinis gavo automatinių šūvių seriją į krūtinę ir sukrito prieangyje. Vėtrai ir Ąžuolui pavyko pasprukti gyviems. Miškinio lavonas sudegė. Niekas iš gyventojų ir net Miškinio draugų jo žuvimo nepastebėjo, nes tik jis vienas veržėsi pro tas duris. Mes ilgai netikėjom, kad jo tikrai jau neteks pamatyti. Tik po savaitės jo sesuo, bežarstydama sudegusios trobos pelenus, aptiko jo kaulus, iš ginklų metalinių dalių ir jos padovanoto rožančiaus kryželio pažino, kad tai tikrai brolio palaikai. Mūsų viltys, kad jis kur nors sužeistas gydosi, nepasiteisino. Taip tragiškai atsiskyrė nuo mūsų brangus Miškinis, labai mėgstamas visų partizanų ir kasdieninėj kalboj vadinamas Vyriausiuoju Piršliu. Savo Kovos Kely įrašiau: Lietuvi, brangink pogrindžio spaudą, nes ji kainuoja kraują.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |