Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Krikščioniškosios politikos elementų aptarimas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI susitiko su Vokietijos kanclere Angela Merkel AP nuotrauka

Pripažįstamas Popiežiaus autoritetas

Rengdamasis netrukus įvyksiančiam antrajam vizitui į tėvynę Vokietiją, popiežius Benediktas XVI savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe, netoli Romos, susitiko su tos šalies vyriausybės vadove kanclere Angela Merkel. Šis rugpjūčio 28 dieną vykęs susitikimas susilaukė plataus dėmesio katalikiškuose sluoksniuose dėl svarstytų Bažnyčiai rūpimų temų tiek tarptautinės, tiek ir didžiausios Europos Sąjungos šalies nacionalinės politikos kontekste. Pažymėtina, kad A.Merkel vadovauja ne tik koalicinei Vokietijos vyriausybei, bet taip pat yra valdančiosios Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) pirmininkė. Ši partija tradiciškai palaiko gerus santykius su Katalikų Bažnyčia bei Šventuoju Sostu ir yra svarbi atrama krikščionių socialinio mokymo principų įgyvendinimui.

Vizito į Romą išvakarėse Vokietijos kanclerė sakė, kad ji pati norėjo šio susitikimo prieš Benediktui XVI atvykstant į tėvynę – Popiežius gimtojoje Bavarijoje lankysis nuo rugsėjo 9 iki 14 dienos – ir tuo patvirtinti, kad Šventasis Tėvas yra visų vokiečių laukiamas svečias. Liuteronų pastoriaus šeimoje komunistų valdytoje Rytų Vokietijoje išaugusi A.Merkel pripažįsta, jog „Popiežius yra didysis lyderis visos krikščionybės mastu, o protestantų tikėjimas yra šios religijos dalis“. Apie 83 milijonus gyventojų turinčioje Vokietijoje katalikų ir protestantų tikinčiųjų skaičius maždaug vienodas, todėl ekumeninis bendravimas čia yra ypač aktualus. Todėl nereikia ste-bėtis, kad iš šios šalies kilęs Benediktas XVI savojo pontifikato vienu svarbiųjų prioritetų yra paskelbęs krikš-čionių vienybės siekį.

Be abejonės, Vokietijai, kaip ir visai Europai, taip pat aktuali netikėjimo bei politinio ir visuomeninio gyvenimo perdėto sekuliarizmo problema. Štai nors, pagal oficialius statistinius duomenis, beveik trys ketvirtadaliai vokiečių priklauso Katalikų arba Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai, tačiau pastarojo meto sociologinės apklausos rodo, jog tik kas antras Vokietijos gyventojas yra tikintis. Šiuo atžvilgiu ypač prasta padėtis pokomunistinėje Rytų Vokietijos visuomenėje, kur netikinčiais save laiko daugiau kaip 80 proc. žmonių. Kaip tik iš šio regiono kilusi A.Merkel, kuri turi fizikės mokslinį išsilavinimą, priklauso tikinčiųjų mažumai ir neslepia savojo religingumo. „Aš meldžiuosi ir tai suteikia man galimybę vidiniam susikaupimui, – sakė ji neseniai duotame interviu „Deutsche Welle“ radijui. – Mūsų tikėjimas padeda mums suvokti, kad ne viskas yra žmogaus galioje. Krikščioniškasis tikėjimas taip pat į gyvenimo centrą iškelia žmogiškąjį orumą, todėl religija turi esminį vaidmenį kasdieniniuose reikaluose“.

Krikščioniškoji žmogaus samprata – politikos pagrindas

Aktyviai dalyvaudama Krikščionių demokratų sąjungoje dabar vykstančiuose debatuose dėl partijos naujos Principų programos (Grundsatzprogramm) formavimo A.Merkel pabrėžia, jog partijos veikimo pagrindu nuo įkūrimo buvo ir lieka „krikščioniškoji žmogaus samprata“. Kalbėdama rugpjūčio 23 dieną šiam tikslui Berlyne vykusiame kongrese kanclerė teigė, kad pagarba žmogiškajam orumui turi būti svarbiausias dalykas vyriausybei kuriant naujas darbo vietas, rūpinantis dirbančiųjų kvalifikacijos kėlimu ir švietimo sistemos vystymu, šeimos ir aštrių demografinių problemų sprendimo politikoje, užsienio reikalų ir valstybinio saugumo srityse, taip pat tokiais etikos klausimais kaip žmogaus gyvenimo pradžia ir pabaiga, atitinkamai pertvarkant sveikatos apsaugos elementus.

Vokietijos krikščionys demokratai savo partijos Principų programas papildo ir atnaujina kas keliolika metų, – ankstesnės buvo paskelbtos 1978 ir 1994 metais, – pritaikydami jas veikimo poreikiams konkrečioms besikeičiančioms sąlygoms. Nauja CDU programa turi būti paskelbta 2007 metais, ir ją rengiant šiemet jau įvyko du kongresai, kartais vadinami „mažaisiais“ partijos suvažiavimais. Juose dalyvaujantys ne tik žymūs partijos veikėjai, bet ir svečiai – įvairių krypčių ekspertai, katalikų žiniasklaidos atstovai, netgi Bažnyčios hierarchai – išsako savo nuostatas dėl daugelio visuomenės gyvenimo reikalų, į kuriuos turi atsižvelgti krikščionys politikai siekdami įtvirtinti tikėjimo vertybes ne tik šalies valstybinėje plot-mėje, bet ir globaliniu mastu išnaudodami Vokietijos ekonominę galią ir stiprų tarptautinį statusą.

Šai minėtame rugpjūčio mėnesį Berlyne vykusiame krikščionių demokratų programos aptarimo kongrese dalyvavęs Paderborno vyskupas augziliaras Manfredas Grotė savo kalboje pabrėžė būtinumą kurti žmogaus orumą atitinkančią ekonomikos sistemą ir stengtis, kad tarptautinė rinkos ekonomika atitiktų socialinius reikalavimus. Ganytojas ragino šalies vyriausybę jos tarptautinėje politikoje, ypač Europos Sąjungos terpėje prisidėti prie tokių institucijų kūrimo, kurios realiai atstovautų krikščioniškosioms vertybėms ir jas gintų. Jis perspėjo, jog nepriimtinas toks rinkos ekonomikos supratimas, kuriame vyrautų tik negailestingos konkurencijos – „laimėtojo ir pralaimėtojo“ – modelis. Ypač tai aktualu siekiant „žmogiškos globalizacijos“, kuri praturtintų visus žmones – būtų naudinga visiems.

Pirmajame šiemečiame programos principų svarstymo kongrese, kurį vasario mėnesį Vokietijos krikščionys demokratai taip pat buvo surengę šalies sostinėje, ypatingas dėmesys vėl buvo skirtas vertybėms. Savo tuometėje kalboje A.Merkel įvairiais aspektais aptarė „prieštaringiausią vertybę“ – laisvę. Pati išgyvenusi komunistinio režimo Rytų Vokietijoje dešimtmečius, kanclerė sakė, kad „vokiečių tautos suvienijimas 1989 metais buvo laisvės pergalė prieš diktatūrą“. Dabar šią pasiektą laisvę reikia prasmingai išgyventi sutinkamai su tikrąja laisvės samprata, kuri yra gana sudėtinga. „Laisvė nėra paprasčiausia priešingybė nelaisvei“, - teigė A.Merkel. Kalbama apie atsakingą laisvę, kuri nėra laisvė daryti bet ką arba nedaryti nieko. „Beorėje erdvėje“, kai apie laisvę šnekant nėra nuorodos į krikščionišką žmogaus sampratą, galima prieiti prie labai skirtingų ir ne visada palankių išvadų.

Svarbi pagarba religiniams simboliams

Vienas svarbiųjų klausimų, nagrinėjamų diskusijose dėl naujosios KDS programos elementų, yra religijos laisvė, kuri buvo taip pat ir popiežiaus Benedikto XVI susitikimo su kanclere A.Merkel pokalbio tema. Kalbama ne tik apie tikėjimo išpažinimo ir sąžinės laisvės užtikrinimą krikščionių mažumos islamo kraštuose ar kitose šalyse, kuriose vis dar valdo odioziniai komunistų režimai, pavyzdžiui, Kinijoje. Religijos laisvės garantijos tampa vis aktualesnės ir labai sekuliarizuotose Vakarų Europos šalyse, tarp jų ir Vokietijoje, kai bandoma įvairiais įstatyminiais apribojimais religiją, ypač jos simboliką, pašalinti iš viešųjų vietų paviršutiniškai suprastais „neutralumo“ arba „tolerancijos“ pretekstais.

Štai Katalikų Bažnyčia ir Krikščionių demokratų sąjunga griežtai kritikavo numatomą krikščioniškų simbolių uždraudimą socialdemokratų valdomame Šlezvigo ir Holšteino regione. „Mes neturime religinės kultūros išstumti iš mūsų mokyklų“, – perspėjo Hamburgo vyskupas augziliaras Hansas Jochenas Jaškė, reaguodamas į minėto federalinio regiono vyriausybės sprendimą uždrausti visų religinių simbolių, tarp jų ir kryžių, laikymą ar nešiojimą visose mokyklose.

Pagrindą naujajam įstatymui, kuris Šlezvigo ir Holšteino mokyklose turėtų įsigalioti nuo 2007 metų pradžios, davė kontroversijos dėl musulmonų mažumai priklausančių moksleivių bei mokytojų, kuriems krikščioniški simboliai yra nesuprantami. Debatus dar labiau paaštrino kai kurių turkų kilmės mokytojų noras eiti į darbą su būdingais musulmoniškais apdarais, taip pat ir su veidą dengiančia tradicine skarele. Šiuo metu aštuoniuose iš penkiolikos Vokietijos federalinių regionų musulmonėms mokytojoms įstatymu draudžiama darbe nešioti tokias veidą dengiančias skareles.

Tačiau, anot KDS atstovaujančio Vokietijos parlamento (Bundestago) nario Hermano Griojės, kryžiaus sulyginimas su musulmonišku veido dangalu yra visiškai nepriimtinas. Veido dangalas pirmiausia priklauso moters įvaizdžiui ir mūsų tradicijoje jo nešiojimas gali būti suprastas kaip moters diskriminavimas, prieštaraujantis konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo principui. Tuo tarpu kryžius įprasmina didžiąją krikščionybės civilizaciją, kurioje kaip tik glūdi šiuolaikinės laisvos demokratijos ištakos.

„Mūsų visuomenė su atitinkamu supratimu turi priimti mūsų tautose senosios religinės kultūros simbolius“, – pažymėjo ir vyskupas H.Jaškė. Pagarba religinėms mažumoms ar netikintiesiems neturi būti įgyvendinama atmetant ir paneigiant senąsias daugumos žmonių, šiuo atveju krikščionybės, tradicijas. Nejaugi pakviesti į mokyklą kunigai ar seserys vienuolės prieš atvykdami turėtų persivilkti sutanas ir abitus, kaip tai atsitiktų visiškai uždraudus religinę simboliką švietimo įstaigose.

Kaip minėta, įvairiuose Vokietijos regionuose religinių simbolių viešumoje naudojimas ir apsauga nėra vienodi ir priklauso nuo tikėjimo stiprumo toje vietovėje. Štai pokomunistinės Rytų Vokietijos Branderburgo žemėje, kuriai priklauso ir sostinė Berlynas ir kurioje tikinčiųjų yra ne daugiau kaip 15 proc., religiniai simboliai mokyklose yra iš viso uždrausti. Ten stengiamasi netgi atsisakyti konfesinio tikybos dėstymo, jį pakeičiant apibendrinta religijotyra. Tuo tarpu katalikiškoje Bavarijoje, kur tikėjimo tradicijos yra labai gyvos, ypač stengiamasi sustiprinti įstatymines nuostatas, kurios saugotų religinius simbolius ir gintų juos nuo įvairių pažeidimų, iki kalėjimo bausmės už panašius nusikaltimus.

Bavariją valdančios KDS partnerės Socialinės krikš-čionių sąjungos SKS vyriausybės vadovas Edmundas Štoiberis šiuo tikslu birželio mėnesį buvo sukvietęs į pasitarimą regiono katalikų, liuteronų, stačiatikių, žydų ir musulmonų bendruomenių dvasinius vadovus. Buvo nuspręsta sudaryti tarpreliginę darbo grupę parengti atitinkamai įstatyminei iniciatyvai, kuri įgalintų „rasti pusiausvyrą tarp nuomonės reiškimo laisvės ir veiksmingos užkardos religinių jausmų pažeidimui“, sakė Bavarijos vyriausybės premjeras. Jis teisingai pabrėžė, jog įstatymų pakeitimo nepakanka, be to, turi būti ugdoma pagarbos religinei simbolikai kultūra ypač šeimose, mokyklose ir žiniasklaidoje. Užbaigiant Bavarijos religinių lyderių pasitarimą Miuncheno arkivyskupas kardinolas Frydrichas Veteris žiniasklaidai sakė, jog vieningai buvo sutarta, kad „religijos simbolių niekinimas viešumoje nėra priimtinas“.

Europos identitetas siejamas su krikščionybe

Neįprastai ilgoje, beveik 50 minučių trukusioje privačioje audiencijoje rugpjūčio 28 dieną Kastelgandolfe popiežius Benediktas XVI ir Vokietijos kanclerė A.Merkel taip pat aptarė svarbią Europos integracijos temą. Buvo išdėstyta Vokietijos vyriausybės pozicija dėl Europos Sąjungos tolesnio vystymo perspektyvų žinant, kad ši šalis nuo 2007 metų pradžios pusmečiui perims ES vadovavimą. Buvo pripažinta, jog Europos Sąjungai yra reikalinga konstitucinė sutartis, kuri jau ratifikuota keturiolikoje šalių, taip pat ir Vokietijoje, tačiau tolesnis jos pripažinimas įstrigo, nes ji buvo atmesta Prancūzijoje ir Olandijoje surengtuose referendumuose.

Susitikime buvo priminta Bažnyčios nuostata, kad Europos Sąjungos Konstitucijoje turi būti įtvirtinta nuoroda į žemyno civilizacijos krikščioniškąsias ištakas, kam pritarė ir kanclerė A.Merkel. „Mano įsitikinimu, konstitucinėje sutartyje turi būti ryškus europinis identitetas, kuris sietinas su krikščionybe, esmingai dariusią įtaką Europos žemyno formacijai“, – aiškino Vokietijos vyriausybės vadovė po audiencijos pas Šventąjį Tėvą duotame interviu Vatikano radijui. Be abejonės, nuorodos į Dievą ir krikščionybę ES Konstitucijoje klausimo sprendimas nėra lengvas, nes tam prieštarauja kairiosios jėgos ir pačioje Vokietijoje.

Štai reaguodamas į minėtą A.Merkel nusistatymą, išsakytą po apsilankymo pas Popiežių, ją sukritikavo Europos Parlamento Socialistų frakcijos pirmininkas vokietis socialdemokratas Martinas Šulcas. Jo manymu, Konstitucijos projektas yra vykusių aštrių diskusijų ir kompromisų rezultatas, todėl svarstymo dėl preambulės papildymo nuoroda į Dievą ir krikščioniškąsias šaknis atnaujinimas nėra prasmingas. Tačiau minėtų nuorodų įtraukimas, ką jau anksčiau siūlė Šventasis Sostas bei kitos žemyno religinės bendruomenės, iš esmės nepakeistų ES Konstitucijoje esančių teisinių normų, todėl pasiekus bendrąjį konsensusą tai visiškai įmanoma.

Pranešama, kad Vokietijos parlamento pirmininkas pakvietė popiežių Benediktą XVI padaryti pranešimą Bundestage ateinančių metų kovo mėnesį minint vadinamųjų Romos sutarčių 50-ąsias metines. Šiomis sutartimis, pasirašytomis 1957 m. kovo 25 d., Vokietija, Prancūzija, Italija, Olandija, Belgija ir Liuksemburgas suvienijo savo ekonominę erdvę, tuo pradėdamos kelią į dabartinės Europos Sąjungos kūrimą. Diplomatiniuose ir bažnytiniuose sluoksniuose pranešama, kad Berlynas kol kas nesulaukė atsakymo į šį kvietimą. Dėl Šventojo Tėvo vizito į Vokietijos sostinę galimybių vyksta diskusijos, tačiau galima tikėtis, kad Romos sutarčių jubiliejus paskatins Šventąjį Tėvą atskiru dokumentu dar kartą išanalizuoti Europos politinio vienijimosi dvasinius principus.

„Man tai buvo įspūdingas pokalbis, kuriame kalbėta apie daugelį abipusių interesų temų, – sakė žiniasklaidai A.Merkel pasibaigus audiencijai. – Džiaugiuosi, kad nuomonių pasikeitimas netrukus galės būti pratęstas Miunchene“. Privataus susitikimo pabaigoje tradiciškai buvo apsikeista dovanomis: Vokietijos kanclerė įteikė Benediktui XVI istorines Mocarto partitūras, kuo Šventasis Tėvas, žinomas šio kompozitoriaus mėgėjas, labai apsidžiaugė. A.Merkel iš Popiežiaus gavo pontifikatinį medalį ir rožinių rinkinį.

© 2006 „XXI amžius“