Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

... Ačiū tai, kurios meilė prikėlė mane iš miego...

Marytė GUSTAINIENĖ,

Kauno „Aušros“ gimnazijos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Literatūros vakare prie Maironio kapo dainavo solistė Rita Preikšaitė (viduryje), eiles skaitė aktoriai Virginija Kochanskytė (kairėje) ir Petras Venslovas (dešinėje)

Viešosios įstaigos „Teatro projektai“ kartu su Kauno bendruomenės centru „Girsta“ (pirmininkė Z.Streikienė) parengtas ciklas „Lietuvių literatūros klasikų vakarai Kauno senamiestyje“ sėkmingai įgyvendinamas. Liepos pabaigoje prie Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios Kauno šviesuomenė žavėjosi aktoriaus Ferdinando Jakšio vaidintu monospektakliu „Vaižgantas“ (pagal K Ostrausko pjesę). Rugpjūčio pabaigoje poezijos mylėtojai rinkosi paminėti didžiojo Lietuvos dainiaus prelato Jono Mačiulio-Maironio prie jo kapo.

Vakaro prieblandoje lengvai žvakių liepsnelei besisklaidant ant Maironio kapo, padėtos ir gražiausios gėlių puokštės. Tai didžiam Lietuvos vyrui, kaip sakė Kauno miesto Tarybos narys Gediminas Budnikas. Jaunimas, taip karštai Maironio mylėtas, atėjo nusilenkti poetui, patriotui, dainiui. Tai Kauno statybininkų mokyklos auklėtinės, apsirengusios tautiniais drabužiais, baltais gėlių žiedais papuošė jo kapą. Nuoširdžiais bendruomenės centro „Girsta“ pirmininkės Z.Streikienės žodžiais pradėtas literatūros vakaras „Ant aukuro širdį nešiau...“ Programoje dalyvavo aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas, solistė Rita Preikšaitė, skambėjo pianistės Beatos Vingraitės atliekama muzika.

„Ačiū tai, kurios meilė prikėlė mane iš miego, pažadino jausmus ir davė įkvėpimą. Dėl jos tai norėčia nupinti garbės vainiką, kad jos vardas pasklystų ko plačiausiai, kad ją pažintų ir pamylėtų broliai taip karštai ir širdingai, kaip pamylėjau aš“, – rašė Maironis „Laiškuose“. Posmai, širdimi parašyti, skirti vienintelei mylimajai – Lietuvai. Ne tik vakaro peizažas liūdesiui nuteikė vienišą poetą, bet ir gilus susimąstymas dėl tėvynės ateities, žmonių dvasinio atgimimo.

Niekur žemėje nėra tokios vietos, kur saulė pateka taip aukštai virš Dubysos, kur sesulės pina rūtų vainikus ir dabina savo ilgas kasas. Net Šveicarijoje kvapnus rožių aromatas nesvaigina, o tik dar labiau pagilina liūdesio pritvinkusią širdį, išsiilgusią namų ir artimųjų. Toks Maironis, didysis mūsų literatūros kalnagūbris, romantikas, jautrios sielos žmogus. Tik jis mokėjo pasakyti, kaip graudžiai nuvilnija tėviškės žaliais kloniais lietuvaičių ilgesingos jaunatviškos dainos, tik jis suprato, ką reiškia širdžiai kentėti šiltą pavakarę, kai apninka svajonės, geriasi jos iki skausmo į širdį ir lenkia vienišą galvą prie liūdesio.

Aktorės V.Kochanskytės švelnus, kupinas jau rudenėjančios melancholijos prisodrintas balsas taria maironiškąjį „duok ranką man, jei tau sunku:/ Aš vesiu ją žvaigždžių keliais,/ Vainikais pindama žaliais,/ Erškėčius raudama taku,/ Aš vesiu ją žvaigždžių keliais“. Į graudų duetą įsilieja aktoriaus P.Venslovo kupinas vyriškos paslapties atsakymas: „Svajonių mano ir kančios / Tu nesuprasi niekados;/

Tik gaila bus tau valandos/ Kaip mano ašara skaisčios!../ Tu nesuprasi niekados“.

Toks Maironis, iš pažiūros rūstus ir didingas, o širdyje labai vienišas, liūdnas, atsiveria žmonėms. Kas jaunas neturėjo sparnų, kieno širdyje nebuvo paslapties didybės?.. Žmogui reikia draugo, reikia peties, prie kurio priglustų, kad dalia palengvėtų, kad šiek tiek kančia prašviesėtų. Ne kartą poezijoje lyrinis subjektas užsimena apie paslaptingąjį draugą, kuriam norėtų patikėti savo širdies sopulius. Sklinda Maironio žodis, o tylioje prieblandoje ne viena klausytoja susigraudina. Žodis eina į širdis, dainuoja Maironio žodis su kiekvienu, kuriam teko kentėti, patirti nepamirštamą praradimą, kurio širdis suaižyta skausmo, kuris mena savo jaunystės neišsipildžiusią viltį.

Solistė R.Preikšaitė ramiai prieina prie susirinkusiųjų ir švelniai nuaidi jos „Už Raseinių ant Dubysos...“ Toliau prisijungia susirinkusieji: „teka saulė, teka...“ Vakaras prisipildo nuoširdžios dainos, gera tampa širdyse, norisi kažkam nusišypsoti, bent pažvelgti į šalia sėdintįjį. Parimusi sėdi kaunietė poetė Eglė Perednytė, susižavėjusi vakaro eigą seka Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, stovi poetas Vladas Vaitkevičius, aktorius P. Venslovas. Brangus Maironis tautai, ne vienas jo eilėraštis virto daina, tokia pat lyriška, graudžia kaip ir liaudies dainuojama.

Iš laiko, jau nunešto tolyn, grįžta poetas, kad vėl pasakytų: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį/ Iš kapų milžinų/ Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį/ Iš senųjų laikų!“ Šiais vis modernėjančiais laikais kinta požiūris ne tik į dvasios vertybes, bet ir poetinį žodį. Dažnai ieškoma naujų formų, motyvų. Žinoma, poezija, kaip ir laikas, vis eina ir eina, negali sustoti. Tačiau pagrindas, kuris sudėtas, sulipdytas ant tautos dvasios šaknų, yra amžinas ir nekintamas.

Maironis – tautos atgimimo pranašas. Jis toks ir liks lietuvių širdyse, skambės tautiečių lūpose jo posmai. Kaip ir tą vakarą. Net neraginti atsistojo susirinkusieji ir toliau pritarė jau švelniai nuaidėjusiam pirmajam „Lietuva brangi“ posmui: „Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,/ Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;/ O po tuos kalnus sesutės visos/ Griaudžiai malonias dainas ringuoja“.

„Girstos“ centro pirmininkės Z.Streikienės nuoširdus ramaus vakaro palinkėjimas tarsi išplaukia iš maironiškojo posmo. Toks šiltas, paprastas. Dar ne paskutinis šis palinkėjimas. Tai kartu ir tolimesnis pakvietimas vėl susiburti, vėl pasiklausyti poetinio žodžio. Taigi literatūros mylėtojai rugsėjo pabaigoje vėl galės sugužėti į rudenėjantį Dainų slėnį, kur bus minimas poetas Adomas Mickevičius. Prie numatomo rengti vakaro ketina prisidėti ir Lenkų institutas Vilniuje.

Kaunas

Birutės Kairaitytės nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“