|
Lietuvių diplomato žmonos misija
Paminėta L.Šlapelytės-Graužinienės 100 metų sukaktis
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje kas savaitę vyksta įdomūs, turiningi renginiai: parodų atidarymai, knygų sutiktuvės, gyvų ir mirusių žmonių jubiliejiniai vakarai ir kt. Rugpjūčio 12-ąją buvo paminėta Laimutės Elenos Šlapelytės-Graužinienės (1906-1988) gimimo 100 metų sukaktis. Ta proga išsamų pranešimą skaitė muziejaus direktorė dr. Alma Gudonytė.
Laimutė Elena buvo pirmasis Marijos (1880-1977) ir Jurgio (1878-1941) Šlapelių vaikas, gimusi 1906 m. rugpjūčio 13 d. Vilniuje. Ji pakrikštyta Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kurioje visą laiką buvo meldžiamasi lietuviškai. Per Pirmąjį pasaulinį karą tėvas gydytojas J.Šlapelis buvo mobilizuotas ir pasiųstas į frontą. Motina liko su trimis vaikais. Šeima patyrė netektį mirė sūnelis Jurgiukas, nes karo sumaištyje nebuvo nei kvalifikuotų gydytojų, nei reikiamų vaistų.
L.Šlapelytė 1919 metais įstojo į ką tik įsteigtą Vilniuje pirmą lietuvišką gimnaziją, 1921 metais pavadintą Vytauto Didžiojo vardu. Nuo 1924 metų studijavo lenkų okupuotame Vilniuje, Stepono Batoro universitete. Studijoms pasirinko matematiką, paskui teisę. Universitetą baigė 1929 metais, įgijusi teisės magistrės laipsnį.
L.Šlapelytė ištekėjo už dr. Kazimiero Graužinio, ką tik Paryžiuje baigusio doktorantūrą, parengusio mokslinį darbą Vilniaus klausimas, dirbusio Nepriklausomos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje Kaune. Netrukus dr. K.Graužinis buvo paskirtas nepaprastuoju ir įgaliotuoju atstovu Italijoje, prie Šventojo Sosto. Taip prasidėjo lietuvių diplomato žmonos misija pasaulyje. Atrodo, ši misija jai nebuvo sunki. L.Graužinienė mokėjo net penkias užsienio kalbas, buvo išsilavinusi, gerai žinojo savo tėvynės istoriją, buvo įaugusi į jos kultūrą. Ten, kur gyveno diplomato šeima, Laimutė atstovavo savajai tautai, kitų tautų žmones supažindindavo su lietuvių kalba, papročiais, menu, istorija.
Prieš sovietinę okupaciją dr. K.Graužinis prezidento Antano Smetonos dekretu buvo perkeltas į Argentiną atstovauti visoms Pietų Amerikos valstybėms. Sovietų okupacija buvo didelis smūgis patriotiškai nusiteikusiai Graužinių šeimai. Diplomatas darė tai, kad buvo įmanoma. Iš to laikotarpio yra išlikę jo parengtų protestų, kalbų rankraščių. 1962 metais dr. K.Graužinis mirė. Kurį laiką Laimutė su visais trimis vaikais dar gyveno Argentinoje, šelpė Buenos Airėse atsidūrusį dailininką Joną Rimšą ir kitus lietuvius, kurie patekdavo į sunkią materialinę būklę. Taip pat organizavo paramą lietuvių vaikams Vokietijoje. Vėliau ji persikėlė į JAV. Apsistojo Santa Monikoje, kur iki šiol tebegyvena jos sesuo Gražutė Šlapelytė-Sirutienė.
1975 metais L.Graužinienė su ekskursija kirto geležinę uždangą, pateko į Vilnių, aplankė motiną, kurios nebuvo mačiusi daugelį metų. Vėliau Lietuvoje lankėsi ir jos dukterys Milda ir Regina. L.Graužinienės laiškai į tėvynę artimiesiems pilni ilgesio, nerimo dėl Lietuvos likimo.
L.Graužinienė, dar gyvendama Lietuvoje, rašė spaudai. Jos straipsnius spausdino Jaunimo draugas, Motina ir vaikas, Argentinoje Laikas. Ji išvertė F.Eindželo Drako (F.Angell Draka) knygą Kas kiekvienai moteriai žinotina.
L.Graužinienė staiga mirė 1988 m. birželio 23 d. Palaidota Šv. Kryžiaus kapinėse Los Andžele.
Tame pačiame renginyje buvo atidaryta Janinos Mačiokaitės-Pleškūnienės, rugsėjo pabaigoje švęsiančios 86-ąjį gimtadienį, tapybos darbų paroda. Anot menotyrininkės Marijos Kuodienės, daugelyje paveikslų J.Pleškūnienė iškyla kaip dvasiškai turtinga asmenybė, gyvai jaučianti ryšį su gimtuoju kraštu, jo žmonėmis ir kultūra. Renginyje dalyvavęs menotyrininkas Vytautas Paliukaitis sakė: Portreto žanre J.Pleškūnienė lieka ištikima savo koncepcijai į pirmą vietą iškyla vidinis žmogaus grožis, intelektas.
Parodoje eksponuojama daug dvasininkų portretų. Iš paveikslų į mus žvelgia kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkivyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius, vyskupas Juozas Tunaitis, poetas prelatas Maironis, ne kartą lankęsis Šlapelių namuose.
Renginyje dalyvavo pati dailininkė J.Mačiokaitė-Pleškūnienė, iki šiol tebetapanti ir gyvenanti aktyvų, visavertį gyvenimą, mėgstanti gamtą, keliones baidarėmis po Lietuvos upes. Renginį paįvairino klasikinę muziką atlikęs jos sūnus, Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro muzikantas, kamerinės vokalinės instrumentinės muzikos, transkripcijų bei oranžuočių įvairių sudėčių ansambliams autorius, įrašęs du kompaktinius diskus.
Iš Kalifornijos atskriejo telegrama. Joje sesuo Gražutė, dukterys Regina ir Milda, vaikaičiai Natalija ir Erikas dėkojo visiems, susirinkusiems į L.Šlapelytės-Graužinienės minėjimą gimimo šimtmečio proga. Jungiamės mintyse su Jumis ir dėkojame Jums už jos pagerbimą! Lai jos veiklos atminimas lietuvybės srityse būna pavyzdingas mūsų jaunuomenei! rašoma telegramoje.
Renginį užbaigė Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus direktorė A.Gudonytė tokiais prasmingais žodžiais: Gyvenkime ir dirbkime vardan tos Lietuvos! Dirbkime savo tėvynės ir jos žmonių labui!
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|