|
Pakelti ir nešti ant pečių Dievo uždėtą kryžių
Gintautas GENYS
Ne taip seniai XXI amžiuje išspausdintas Alfo Pakėno straipsnis apie poeto Vlado Baltuškevičiaus asmenybę ir jo subtilią poeziją. Iš tiesų tai labai jautrios ir pažeidžiamos sielos žmogus, o jo kūryba persmelkta skausmo ir nepaliaujamo susimąstymo apie save, apie artimą, apie pasaulį. Šį kartą aš nesileisiu į meninius kūrybos narpliojimus, o papasakosiu tai, kas nutiko labai seniai gal keturiasdešimt metų prabėgo nuo tų įvykių. Tai smulkmenos, bet tie niekniekiai apie žmones kartais pasako labai daug. O, be to, tai lyg ir maža žmonių istorijos kruopelytė. Gal ir verta jas rinkti?..
Mūsų namuose Kaune, Višinskio gatvėje (1968 metais juos nugriovė F.Dzeržinskio staklių gamykla), dažnai apsilankydavo menininkai poetai, rašytojai, architektai.
Poetas V. Baltuškevičius ant rankos piršto augino nagą. Nagas buvo labai ilgas, gelsvai matinio atspalvio ir man, mažam berniukui, kėlė tam tikrą baimės ir nepasitikėjimo jausmą. Vlado šnekta taip pat keistai derėjo prie to nago. Žodžius jis išstumdavo kažkur iš savojo niekam nesuprantamo ir nežinomo vidinio pasaulio, lyg išspjaudamas juos, atkapodamas kiekvieną žodį kaip kirviu. Virpantys pirštai, be paliovos maigantys cigaretę, nesibaigiantys kojos ant kojos perkėlimai, netikėti strykčiojimai nuo kėdės kur nors į kambario kampą ir vėl atgal į krėslą, paslaptingi pabėgimai iš svetainės į visai netikėtą mūsų namo kampą, iš kurio tekdavo parsivesti Vladą už rankos atgal, visa tai man pasitikėjimo nepridėdavo. Pasilikti vienu du su V.Baltuškevičiumi aš bijodavau. Paskui, laikui bėgant, tas baimės jausmas dingo ir mes tapome draugais.
V.Baltuškevičius tuomet prieš keturiasdešimt metų vertėsi iš vertimų. Jo poezijos, kaip svetimos sovietinės liaudies idėjoms bei lūkesčiams, kuriančios šviesų komunistinį rytojų, nespausdino joks leidinys. Tad savo kančiomis, kūrybiniais džiaugsmais, atradimais ir praradimais tekdavo dalytis su bičiuliais. Mano tėvelis Kęstutis Genys buvo vienas iš jų. Jis vertino V.Baltuškevičiaus poeziją ir to niekada neslėpė. Dažni jų susitikimai prie kavos puodelio, o kartais ir ne tik prie jos, buvo persisunkę sodriais poezijos kvapais. Ji buvo ir oras, kuriuo alsuodavo, ir tikėjimas, kuris buvo visuotinai niekinamas, ir viltis, kurios tais laikais buvo taip maža. Bent jau tuomet taip atrodė... Eilėraščių skaitymas vienas kitam peraugdavo į man visiškai nesuvokiamus filosofinius klausimus bei tų problemų gvildenimus, kol pagaliau aš užsnūsdavau ir mane paguldydavo miegoti.
Mūsų namuose buvo didžiulė biblioteka, ir V.Baltuškevičius dažnai pasinerdavo į jos gelmes. Į savo namus visada grįždavo nešinas pasiskolintomis knygomis. Knygos spintoje akivaizdžiai tirpo lyg pernykštis sniegas. Priminimus, kad jas vis dėlto reikėtų nors retkarčiais grąžinti, poetas praleisdavo pro ausis ir į pastabas nereaguodavo arba mesdavo kokią dekadentišką frazę, kad geros knygos rašomos tik genijams ir jie turi visišką teisę į šį turtą, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes.
Taip tęsėsi gana ilgai, bet vieną dieną tėvelis pasiėmė du tuščius lagaminus, dėl visa pikta į vieną iš jų įdėjo dar ir krepšį, ir mes išvažiavome pas V.Baltuškevičių atgauti skolintų vertybių. Tuomet jis gyveno Petrašiūnuose, šalia senų mažiukių kapinių ir geležinkelio pervažos, kur prie pat jos iki šiol stovi sena medinė stotelė su užrašu Amaliai. Kai kurie traukiniai ten sustoja. Kiek pamenu, į duris beldėmės labai ilgai, bet jų niekas neatidarė. Tačiau mano tėvelis, iš kai kurių tik jam vienam težinomų požymių, buvo tikras, kad Vladas tūno namuose. Pagaliau labai garsiai buvo paskelbta, kad namelio apsiaustis tęsis neribotą laiką, nors ir per naktį, ir mes prisėdome kažkur netoli durų. Apsiaustis poetui nekėlė susižavėjimo, tad po gero pusvalandžio durys prasivėrė ir piktais, dar stipriau nei paprastai kapotais žodžiais buvo paskelbta, kad šiuo metu vyksta nepakartojamas kūrybinis procesas, kurio niekam nevalia trikdyti. Būtų kur kas mandagiau, jei mes keliautumėme savais keliais ir iš viso būtų gražu, jei čia daugiau niekada nekištumėme savo nosies. Nepaisant pas V.Baltuškevičių svečiuosna susirinkusių mūzų ir kitų svarių argumentų, mes vos ne jėga įsiveržėme į vidų bei paskelbėm apsilankymo tikslą. Vladas susierzinęs pareiškė, kad jis kaip tik jau pats rengėsi sutvarkyti šį reikalą, surinko visas skolintas knygas ir, kaip įrodymą savo kilnių tikslų bei savo žodžių tikrumo, parodė į menkutę knygų krūvelę, atremtą į sieną. Mano tėvelis atidarė lagaminą, ramiai į jį perkėlė gal kokias dešimt knygų ir ėmės nuodugnios buto kratos. Baltuškevičius protestavo, bet fizinio pasipriešinimo nerodė, tik kalbėjo įvairiausius baisius dalykus. Pats švelniausias iš jų buvo grasinimas, kad jis tuoj atsineš iš virtuvės peiliuką ir švelniai mus supjaustys į gabaliukus.
Knygos buvo suslėptos labai gudriai ir pačiose netikėčiausiose vietose, net skudurėliu pridengtame kibire. Tėvelis man paskui linksmai pasakojo, kad V.Baltuškevičius tą pusvalandį, kol mes laukėme už durų, slapstė knygas. Beje, kelių ypač vertingų knygų, tarp jų ir Montenio tomelio, taip ir nepavyko rasti.
Kitas gana komiškas įvykis taip pat taikliai atskleidžia savitą V.Baltuškevičiaus būdą ir jo pasaulėžiūrą.
Mano tėvelis labai mėgo plaukioti. Tas potraukis vandeniui buvo net kažkoks fanatiškas. Jei vandens telkinys pasitaikydavo pakankamai erdvus, K.Genys išplaukdavo ilgam ir toli.
Kartą apniukusią ir nelabai šiltą dieną V.Baltuškevičius ir mano tėvelis sėdėjo ant Kauno marių kranto. Ką jie ten veikė, apie ką kalbėjo, aš tikrai negaliu pasakyti, nes nežinau, bet, žinoma, atėjo minutė, kai K.Genys nutarė paplaukioti. Vladas vandens jis bijojo liko sėdėti ant kranto. Sunku dabar sužinoti, kiek laiko tęsėsi maudynės, bet kai mano tėvelis išlipo ant kranto, nei V.Baltuškevičiaus, nei drabužių, nei kitų įkalčių, rodančių, kad toje vietoje neseniai būta žmogaus, neliko.
Dabar sunku kuo nors nustebinti piliečius. Nuogas žmogus tik su trumpikėmis tikriausiai nesukeltų didelio susidomėjimo, bet anuomet, kai net menkiausia žmogaus išvaizdos keistybė priversdavo vos ne kiekvieną atsisukti, spanginti akis ir kraipyti galvas, nuogas žmogus, o tuo labiau K.Genys įvykis, vertas dėmesio. Tokia žinia akimirksniu pasklistų po visą Kauną, įgaudama aštrių pikantiškų pagražinimų ir įvairiausių idiotiškų versijų. Situacija buvo komiška ir nemaloni. Veltui Vlado buvo šauktasi iki užkimimo dingo kaip į vandenį, ir išeitis buvo viena eiti žmonių susitelkimo vietos link ir jau ten, priklausomai nuo aplinkybių, kaip nors suktis iš padėties. Mišku atslinkęs iki hidroelektrinės, tėvelis net susigraudino iš džiaugsmo: prie garlaivių prieplaukos sėdėjo V.Baltuškevičius ir žiūrėjo kažkur tolyn į vandens platybes. Greitai paaiškėjo ir visos kitos aplinkybės. Vladas kažkuriuo metu pametė mano tėvelio vaizdą vandenyje. Tad nieko neįžiūrėdamas, kurį laiką pasėdėjo sau ramiai, o paskui pagalvojo, kad Genys tikriausiai paskendo. Drabužius tvarkingai sudėjo ir užkasė smėlyje, o pats sau, tik dėl jam vienam suprantamų priežasčių, nutarė niekam nieko apie šią nelaimę nepasakoti.
V.Baltuškevičius turėjo ir turi daug keistybių. Tie, kurie jį pažįsta, patvirtins, kad bendrauti su juo nėra lengva ir paprasta. Ir dabar, kai aš skaitau V.Baltuškevičiaus poeziją, manęs neapleidžia tvirtas įsitikinimas, kad poetas būna pačiu savimi, atskleidžia tikrąjį, išgrynintą savąjį Aš tik kurdamas rašydamas eiles. Kas gali pakelti ir nešti tokį Dievo ant pečių uždėtą kryžių? Ir taip be menkiausio atokvėpio. Kas?
© 2006 XXI amžius
|