|
Politinis bulviakasis bus ilgas ir purvinas
Petras KATINAS
Generalinė prokuratūra pagaliau paskelbė gimtojoje Rusijoje pasislėpusio Darbo partijos, labai neaiškios grupuotės, pasivadinusios populistine, įkūrėjo Viktoro Uspaskicho tarptautinę paiešką. Mūsų prokurorai netgi drįso kreiptis į Rusijos kolegas prašydami teisinės pagalbos. Tokią pagalbą abi valstybės pagal galiojančius susitarimus privalo suteikti viena kitai. Bet žinant, kad Maskva į tokius dalykus nekreipia dėmesio arba bet kokias sutartis interpretuoja savaip, tos pagalbos Lietuvos prokurorai vargu ar sulauks. Pakanka tik priminti, kaip rusiškosios Temidės sargai padėjo surasti galus dėl to paties V.Uspaskicho aukštojo mokslo diplomo. Tikriausiai taip atsitiks ir dabar. Tačiau tokiu atveju, jeigu Maskva atsisakys išduoti Kėdainių oligarchą arba tradiciškai pareikš, kad Rusija savo piliečių niekam niekada neišduoda, daugeliui mūsų žmonių gal pagaliau atsivers akys. Juk pats darbietis ir gelbėtojas Nr.1, atėmęs šiuos titulus iš paties A.Brazausko, ne kartą viešai daužėsi į krūtinę teigdamas, kad jis yra vien tik Lietuvos pilietis. Nors visose pakampėse buvo kalbama, jog oligarchas senu įpročiu meluoja. Kaip žinoma, V.Uspaskichas įtariamas apgaulingu Darbo partijos finansinės veiklos organizavimu, neteisingų dokumentų pateikimu apie šios vadinamosios partijos pajamas. Bet ne tai svarbiausia. Kas finansavo šią grupuotę iš tikrųjų? Juk ne kas kitas, o pats buvęs Seimo Pirmininkas visai neseniai kalbėjo, kad Darbo partija yra svetimos valstybės sukurtas darinys. Matyt, išsigandęs ar įsidrąsinęs, kad jo į valdžią atvestas rusų suvirintojas dėl viso pikto pasislėpė Maskvoje ar dar kur nors (juk Rusija plati), buvęs Seimo Pirmininkas su darbiečiais sumanė kurti kažkokį centro bloką. Esą V.Uspaskicho nebėra ir vargu ar atsiras, todėl galima gerokai išsigandusius darbiečių vadukus K.Daukšį, J.Pinskų, A.Bosą ar ištikimiausią iš ištikimiausiųjų L.Graužinienę mažumėlę pašokdinti pagal savo paties sugalvotą muziką. Šiuo metu darbiečių frakcija Seime vis dar pati gausiausia ir gali pridaryti daug sumaišties, todėl niekas negarantuotas, kad susitarę su paksininkais, pakrikusiais socialliberalais nenuvers aplinkybių dėka Seimo Pirmininko kėdėje atsidūrusį pilietininką V.Muntianą. Tai padarius būtų galima galvoti ir apie revanšą.
Viena aišku rugsėjo 10 dieną, kai prasidės Seimo rudens sesija, apie jokį rimtą darbą negalės būti ir kalbos. Prasidės toks politinis turgus, kokio dar nebuvo. Ir jokių abejonių, kad G.Kirkilo Vyriausybė išsilaikys ilgai. Juk tikriausiai todėl laikinai nuo socdemų atitrūkęs, bet jiems ištikimas A.Paulauskas veda užkulisines derybas su atsinaujinusiais Uspaskicho žmonėmis (bet niekaip jo neišsižadėjusiais), kad vietoj komunistų (socialdemokratų) amžinų priešų konservatorių, remiančių dabartinę koaliciją, joje atsidurtų tie patys darbiečiai? Tai reikštų, kad nuolankiaisiais konservatoriais G.Kirkilas pasinaudojo tik taktiškai, kai Vyriausybės palaikyti negalėjo susikompromitavę darbiečiai, o jiems pasitaisius jie vėl bus susigrąžinti į ištikimųjų gretas. Taip išsipildys Kirkilo dar Vyriausybės formavimo pradžioje sakyti žodžiai: Manau, kad rudenį mes (t.y. socdemų Vyriausybė) turėsime daugumos paramą. Taip konservatoriai atsidurs prie suskilusios geldos, t.y. bus dar kartą išdurti. Tada ir liberalcentristai ir šių priešais tapti suspėję konservatoriai atsidurs kvailių vietoje, kaip tame garsiajame posakyje: Mauras atliko savo darbą, mauras gali išeiti. Kas ne kas, o su užkulisinėmis patyrusių meistrų socdemų intrigomis neblogai susipažinę liberalcentristai ir konservatoriai turėtų tik nagus graužtis: pirmieji už lengvai pasiektą pergalę patekti į valdžią, antrieji už paramą laikyti valdžioje niekada jos neišsižadėjusių komunistų.
Nepaisant, kad Maskva kol kas tyli dėl V.Uspaskicho reikalų, prokurorams jau prisistatė žinomas panašių veikėjų tyrėjas advokatas Vytautas Sviderskis, kažkada gynęs suokalbininkų skriaudžiamą R.Paksą. Tai ženklas, kad gali prasidėti nauji žaidimai arba bent jau nauji jo elementai. Šis žmogus mėgsta ne tik didelius pinigus, bet ir intrigas. Pavyzdžiui, nukreipti visuomenės dėmesį nuo savo ginamojo į visai kitus dalykus. Neatsitiktinai kai kuriuose žiniasklaidos organuose vėl pasirodė publikacijų apie nelabai aiškų praėjusios Prezidento rinkimų kampanijos finansavimą ir kas po rinkimų sumokėjo susidariusias skolas. Tiesa, į tą klausimą niekas neatsakė ir jis kartkartėmis vis iškyla. Šiuo atveju skolos eskalavimas gali sukelti naują triukšmelį. Be to, negalima pamiršti, kad kaltinimai V.Uspaskichui dėl neskaidrios finansinės veiklos gana rimtas dalykas. Juk gali atsitikti taip, kaip jau ne kartą yra buvę, kad prokurorai ir teisėjai netgi tuo atveju, jeigu pretendentas į Lietuvos generalgubernatorius ir atsirastų iš laikinojo politinio prieglobsčio, ims ir paskelbs, jog nerasta jokios nusikaltimo sudėties ir t.t. Kas tada? Atsakymas labai paprastas darbiečių ir jų tikrųjų šeimininkų nupirkti tie patys žiniasklaidos organai paskelbs rusų oligarchą vos ne kankiniu, o jo bendrus šventaisiais, kovotojais už Lietuvos žmonių reikalus. Apie tai bus dideliais mokamais skelbimais didelėmis raidėmis paskelbta ir demokratinėje spaudoje, tokiu būdu sočiai maitinamoje oligarcho šimtatūkstantinėmis sumomis. Štai čia ir slypi pavojus, kad kankinys ir jo sėbrai vėl bus triuškinančia persvara išrinkti į valdžią. O tada jau labai ilgam. Nes ši nors ir nelabai raštinga kompanija puikiai pasimokė iš nesenų įvykių ir laimėjimo atveju nustums į pašalius net didžiausius intrigų didmeistrius socdemus, savo sukurtose koalicijose vis neapsieinančius be socialiai artimų (A.Solženicyno terminas apie sovietinių lagerių administracijos ir zekų vagių bičiulystę). Šiaip ar taip, Lietuvos prokurorai, įveikdami tradicinį savo pataikavimą Rusijai, paprašė išduoti V.Uspaskichą. Nors patys klusniai vykdę visus Rusijos prokurorų prašymus, pavyzdžiui, dėl vieno rusų bankininko, susijusio su Kremliaus beveik sunaikinta Jukos, ketinamo išduoti Rusijai, arba uoliai pradėjus vykdyti nurodymą perduoti rusams Mažeikių naftos akcininkų sąrašą. Tiesa, šis jau pradėtas vykdyti veiksmas kol kas neišdegė. Pasipiktino ne tik visuomenė (į kurią valdantieji seniai nekreipia dėmesio), bet ir aukšti valdžios pareigūnai. Norėtųsi tikėti, kad šį kartą reikalaujant išduoti oligarchą mūsų Temidės sergėtojai pradės atsikvošėti. Duok Dieve! Nors gana keistai nuskambėjo Seimo pirmininko V.Muntiano pareiškimas, kad jis tikįs, jog Rusija laikysis atitinkamų susitarimų dėl įtariamų nusikaltėlių išdavimo. Iš kurgi toks optimizmas? Negi V.Muntianas nežino, kad Rusija savų niekada neišduoda. Ypač susijusiųjų su jos tam tikromis tarnybomis. Tiesa, per tą laikotarpį, kai galioja tie susitarimai, Rusija išdavė keletą smulkių banditėlių ir sukčių, niekaip nesusijusių su politika. Tačiau jokiu būdu Maskva nekalba nei apie Sausio 13-osios, nei apie Medininkų žudynių organizatorių ir vykdytojų išdavimą. Greičiausiai taip atsitiks ir su V.Uspaskichu.
Pasinaudodamas kilusiu triukšmu ar kieno nors pamokytas, vėl ėmė reikštis neteisėtai nušalintas prezidentas R.Paksas, kai kurioje lietuviškoje spaudoje (sutrumpintai besi-vadinančioje KK ir LL) įkyriai vis tituluojamas prezidentu. Atvykęs į Kauną kartu su savo uoliausiu liaupsintoju, Seimo Liberaldemokratų frakcijos seniūnu V.Mazuroniu džiūgavo, kad sąmokslininkų ir valstybės perversmo organizatorių A.Paulausko ir A.Brazausko jau nebėra. Atseit netrukus ateis eilė ir kitiems. V.Mazuronis siūlė net nebelaukti, kol ta eilė ateis, ir ragino nedelsiant pradėti revoliuciją ir imti valdžią į savo rankas. Pasak V.Mazuronio, valdžia turi būti paprastų žmonių rankose. Garbaus amžiaus R.Pakso gerbėjai, tarp kurių buvo matyti ir sovietmečiu tvarką ir teisingumą vykdę paprasti Lietuvos žmonės, pritarimo šūksmais sutiko tokį naujų bolševikų raginimą pradėti revoliuciją. Tarp R.Paksą ir V.Mazuronį lydėjusių revoliucionierių buvo ir jo rinkimų kampanijos strategas, buvęs buržujų politinis kalinys ir krašto apsaugos ministras, kyšio prievartautojas A.Butkevičius bei irgi revoliucionieriaus keliu pasukęs disidentas A.Terleckas.
Matant tokius darbiečių, paksininkų revoliucionierių, su jų sujungimo po savo vėliava idėja besiblaškančių socialliberalų liekanų viražus, reikia rengtis ilgam ir purvinam politiniam rudeniui.
© 2006 XXI amžius
|