|
Odė baudžiauninkams ir katinui Bazilijui
Organaizerių horizonte įsižiebus Rugsėjo 1ajai mąstai, žmogau, ką skanduotum šventinio parado šurmuly, kuo valstybę šlovintum, už ką valdžiai dėkotum? Išreitingavęs šiandienykščių naujienų populiarumą, nustėrau: realybės šou valdžios tvartelis sėda gerų geriausiai trečion vieton. Pirmoje, be konkurencijos, alus ir pergalės (pagaliau (kol kas) pergalės) ir čia komentuoti nereikia, reikia sirgti. Antroje užsienio naujienos... Taip taip užsienio naujienos. Karas, besivaikantis terorizmo šmėklą, tarptautiniai kriminalai, paskalos ir net aktualijos... Nejau ir mano Tėvynė subrendo į demokratinę valstybę, kurioje spauda skiriasi nuo tualetinio popieriaus, o TV laidos nuo penkiolikmečio DVD filmotekos? Tačiau nepermaldaujamas nacionalinis nihilizmas leidžia ūglius: tyli kiaulė gilią šaknį knisa. Ne kitaip. Norėdamas įsitikinti leidžiuosi į Lietuvos identiteto paieškas.
Gėrėjausi kadaise (šile ožius ganiau), kad Lietuva agrarinė valstybė pusę Sovietų Sąjungos maitino! Vėliau kooperatyvo pirmininko buvau paprotintas, kad planiniame ūkyje ne tik kukurūzai prie 20 laipsnių tarpsta, bet ir amžinasis variklis sukasi. Galutinai nusiraminau suskaičiavęs kinus. Pilietinės brandos etape o studentas ne piemuo konstruodamas dar vieną sinchrofazotroną džiūgavau: pumpuruosim aukštąsias technologijas, riaumosim ultrasparčiais Baltijos tigrais Saulėtekio slėniuose, o pasėję didžiausias pasaulyje Ekrano ir Vingio mikroschemas pjausim LCD vaizduoklių derlių (kaip tas Pinokis). Nusiraminau dar kartą suskaičiavęs kinus. O baigėsi irgi kaip tam Pinokiui atėjo katinas Bazilijus prorusiškais ikrais žibančiom akim ir iš panosės nušvilpė Europos Sąjungos milijardus... O lapė Alisa, visa nekalta kaip visuomenės lyderio ašara, tuo metu į kunigaikštienes šventinosi ir prie atominio reaktoriaus šildėsi. Bet ne apie monarchiją daina. Apie baudžiauninkus. Kaip anksčiau dvarponio pateptais carinės biurokratijos vingiais sutekėdavo jo kišenėn laukas, pieva, kelias, upė, sūri vyžotų būrų prakaitu, taip ir šiandien: kur turi, ten ir krauna. Dega ne vietoj stovinčios lūšnos, o modernus baudžiauninkas, gavęs šūsnį investicinių čekių girton srėbtuvėn, pats eina maksimų statyti.
Kaimo turizmas! Pasileidžiu kaip Archimedas per antikvarinius dirvonus idėjos sparnais. Natūralus mėšlo tvaikas, naminukės stiprumas, kilograminiai gintaro luitai su tarantulų inkliuzais, Grūto parko Leninas, vokiečiai okupuoja Neringą, japonai fotoblykstėmis blukina Trakus ir Valdovų rūmus Žemaitės apverktas kaimas vartosi cepelinų taukuose... Prabundu. Pavartau Novaturo katalogą. Labai daug žydros spalvos, ir žuvys kažkaip fotoshopiškai spalvotos. Nusiraminu suskaičiavęs penkių žvaigždučių viešbučius Egipte. Jei norėčiau ekstremalios autentikos, važiuočiau pas Lukašenką arba Putiną, o dar yra Estija. Be to, gintarą tonomis kasa Kaliningrade (piktdžiugiškai įsivaizduoju slieko inkliuzą). Atsiverčiu žiniasklaidą vėl kaimynui už tvarto sapardinių lėšų prisnigo. Kodėl negalima kažko gražaus ir didingo sukurti visiems drauge? Nulenkčiau galvą prieš laisvosios rinkos atranką, jei bent vagys būtų savi. Imk paskutinį centą ir sėkmės tau, Tadai Blinda lygink tu pasaulį, brolau, o dividendai savo nuožiūra. Tačiau mes net vagių šiuolaikiškai konkurencingų neišauginam, tenka importuoti. Sunkia Grainio liepos syvus importinė verslinė hidra. Pagal partinę programą. Kol prokurorai kapstosi juodosios buhalterijos įsčiose, prie žiniasklaidos durų skambutis: dzin dzilin randam dar vieną benkartėlį, interesų konfliktais suvystytą. Pranešam per mikrofoną: Jaunimo iniciatyvų fondas ieško tėvelių, prašome atsiimti prie prokuratūros. Fondai taurūs sutvėrimai, padeda skurstantiems jauniesiems monopolininkams. Patsai darbininkų mesijas, kaip koks Biblijos herojus, kurio pradėtą darbą tęs mokiniai, neįspėjęs deportuojasi. Teisėsaugos šūkaliojimai tyruose. Maniau, kaip šv. Petras, tris kartus išsižadėjęs, paršliauš ant kelių ir užšliaužęs ant Kryžių kalno mušis tris kartus į krūtinę susigraudinęs rinkėjas vėl būtų pliusiuko nepagailėjęs, tačiau, matyt, jis tos įdomios knygos vaikystėje neskaitė. Dabar jo mokiniai mus galutinai užgrauš arba gausim tokį bosą, kad visi liūtai iš zoologijos sodo emigruos. Kitą potencialą mūsų aršiausia ekranų gyvatė, laisva nuo žurnalistinio darželio realybės šou dalyvių kandžiojimo, kalbina: Na, iš kur tie milijonai, negi tiek druskos priperpardavinėjote?. Šitokie klausimai turėtų neduoti ramybės visiems doriems rinkėjams.
Gerai, kad bent vieną, savą, laiku pastebėjom patekusį lėlininkų įtakon ir užtrumpinom. Nereikia sraigtasparnių keliais lėktuvu skraidyt. Manėm, bus kitiems pamoka. Kur tau net Islandijai oranžinį dviratį vietoj padėkos į dantis. Gerai, kad nesuprato. O tikrasis ir amžinasis prezidentas grįžo prie mėgstamiausio užsiėmimo skraidyti padebesiais ir dalytis įspūdžiais žydruosiuose ekranuose. Įspūdžiais apie didžius žygdarbius, tvarką, teisingumą, revoliuciją... Jis, matyt, nesuprato, ką Tracy Chapman dainuoja: Talking about a revolution / it sounds like whisper... (angl. šneka apie revoliuciją / skamba kaip šnabždesys).
Baisu, kai vienu metu nuvainikuojama tiek daug valstybės galvų... Kas stos prie vairo ir ves mus už rankos per pirmokais užtvindytas rugsėjo gatves? Gal besišypsantis kartoninis grigar... tfu policininkas? Lenkiu pirštus: didysis prisidarbietis gyvas paimtas Rusijon, didžioji politinė uola nuskendo be jokio titaniško patoso, didysis sostinės kombinatorius, gal pokštų lankstytuvas ir elitinis, bet tendencingai nebejuokingėja ir rašyt jį į biuletenį reikalingas itin ištvermingas humoro jausmas. Su kitu bachūru, kurio vardą žino visi nusipelnę gerovės, susitvarkė patys suolo draugai. Netyčia. Kita vertus, išėjo neblogas prologas fenikso iš pelenų scenarijui. Apie monarchus, kaip jau minėjau, nekalbėsime (jau ir laikai ne tie). Pala, pala, tai ką, lieka dangaus gyvos žirklės? Bet jie be tėtušio nelabai potencialūs, atrodo, su tėtušiu dar mažiau, o kad valstybės vairą laikytų moteriška ranka... Mes švelniau gyventi nenusipelnėme. Lieka visaip ideologiškai klonuoti liberalai ir krikdemų užuomazgos, bet tie dar nespėjo tiek košės prisivirti, kad visuomenė juos teistų netinkamu metu zombiškai rasdama rinkimų biuletenyje. Tfu, greičiau tie rinkimai!
Paulius Saudargas,
Lietuvos krikščionių demokratų Valdybos narys
© 2006 XXI amžius
|