|
Raganiškės įspūdžiai provokuoja diskusiją
Tai ne reportažas, ne apžvalga ir toli gražu ne mėginimas išsamiau apžvelgti vienu kitu požiūriu Tėvynės sąjungos (TS) vasaros sąskrydį ramiame, stebėtinai gražiame Dzūkijos gamtos kampelyje Raganiškės kaime, prie Gailieko ežero. Šie keli pastebėjimai plaukia ir pinasi, beje, iš netrumpos įvairiaspalvės patirties gimtinėje ir svetur, Sovietijoje, Gulago salyne ir laisvoje Europoje.
Oficialioji sąskrydžio šventė prasidėjo prie estrados šeštadienį, rugpjūčio 26 dieną, 10.30 val. Jaudinamai gražu ir malonu buvo stebėti atžygiuojančias į aikštę darniai dainuojančias dalyvių kolonas su vėliavomis, miestų herbais, rečiau su savo muzikantais. Renginio vedėjui Gediminui Jauniui nieko negalima prikišti, tačiau programos rengėjai turėjo oficialiajai šventės pradžiai suteikti deramo oraus skambesio. Vargu ar ką atrasime nauja ir ar reikia to ieškoti, jei mes jau seniai gyvename simbolių pasaulyje.
Kodėl nebuvo pakelta vėliava? Tikintis, kad panašūs renginiai kartosis kasmet, gal verta turėti savąją sąskrydžio vėliavą? O gal pakaktų vienos TS vėliavos? Nors, man regis, su viena vėliava išsiversti niekaip nepavyktų. Valstybės vėliavos kėlimo tvarką nustato įstatymas. TS, kaip juridinis asmuo, turi tokią teisę iškelti valstybinę vėliavą pagarbiai. Drįstu priminti ir moralinę, taip pat istorinę teisę, o veikiau pareigą iškelti valstybinę vėliavą ypatingomis, iškilmingomis progomis.
Tėvynės sąvoka talpi ir įpareigojanti. Ji apima ir Mindaugo karalystės, ir trijų Respublikų laikotarpius. Valstybės vėliavos vertė nūdien skaičiuotina ne tik per praėjusius amžius žuvusių laisvės kovotojų gyvybių, bet ir visų Gulago bei tremties aukų kaina. Esu tikras, kad absoliuti dauguma TS narių tiki iš tolimųjų amžių mus pasiekusia nuovoka, kad žuvusių ir mirusių tėvynainių vėlės, plevėsuojant Trispalvei, dalyvauja kartu su mumis bendrose šventėse. Galimas daiktas, Valstybės vėliava galėtų būti pakeliama tik oficialios šventės pradžios ceremonijos metu.
Visokeriopai sveikintina ir puoselėtina tradicija kasmet Tėvynės Sąjungos sąskrydį rengti vis kitame šalies kampelyje. Tai ne tik būtų puiki proga susipažinti su čiabuvių papročiais, tradicijomis ir pasiekimais, bet ir sąskrydžio dalyvių įsakmi pareiga nusilenkti ir padėkoti šeimininkams už svetingumą ir rūpinimąsi. Todėl ne mažiau skambiu ir reikšmingu pradiniu akcentu turėtų būti to rajono, to krašto, to miesto vėliavos iškėlimas drauge su jau įvardytomis. O herbai galėtų puošti sceną per visą sąskrydžio laiką.
Lazdijų rajono vicemeras A.Margelis, žodžio kišenėje neieškodamas, šmaikštaudamas paskelbė, kad dėl oro ir krepšinio rungtynių rezultato buvo iš anksto su atitinkamomis žinybomis susitarta arba numatyta. Oras tą šeštadienį buvo iš tiesų palankus, o mažutis pakrapnojimas tik dalyvių nuotaikas pažvalino. Bet kai oficialios ceremonijos pradžioje buvo džiugiai pranešta, kad mūsų krepšininkai laimėjo prieš italus ir iš elektroninių plaučių su nirtulingu decibelų pertekliumi sudundėjo We are the winners..., teko ne man vienam stipriai nusistebėti. Kas nutiko, kad keli tūkstančiai įvairaus amžiaus TS narių savo vieną iškiliausių švenčių pradeda ir sveikina ne Tėvynės gimtąja kalba? Maža to, turėdami puikų K.Vasiliausko paprastais, bet ypač prasmingais žodžiais ir muzika sukurtą himną Ąžuolai žaliuos, TS nariai neišdrįsta pagal demokratinių šalių tradiciją pagarbiai jo sugiedoti? Juk neatsitiktinai genialūs sprendimai pasižymi stebėtinu paprastumu. Tokia lemtis teko ir iki tol mažai kam žinomo tautos dainiaus kūriniui. Suprantama, gal kokio iš artimojo užsienio pamėtėto lietuviams mesijo gerbėjai nepradėtų traukti jokios melodijos, kuri disonuoja su gelbėtojo atsivežtu scenarijum, tačiau tokiame gausiame vienminčių sambūryje net ir angliškas variantas tikrai neturėjo aplenkti TS himno. Dėl melodijos vertinimo tesiginčija muzikologai, bet kai eurovizininkai, gal už Lietuvos ribų gėdydamiesi gimtosios kalbos, gal sumanę vienu šuoru susieuropėti, net nemėgino nors vieną posmelį išdainuoti ar išrėkti lietuviškai, tai buvo panašu į kapituliaciją net garbės šūvio nepaleidus. Tokia praktika šio sąskrydžio oficialioje dalyje mažų mažiausiai buvo nesuprantama. Be to, ne vienas iš bendraminčių gūžčiojo pečiais: O kodėl ne Marijono Mikutavičiaus pagavi ir jau laiko patikrinta Trys milijonai? Tiesą pasakius, buvo mėginta traukti Ąžuolai žaliuos, bet be vedlio ruporai tylėjo, ir darnaus skambesio giesmės nesirado.
Lietuvos krepšininkų pergalės prieš italus žinia buvo sutikta entuziastingai. Ne šiaip sau didžiausias ir aukščiausias pasaulyje krepšinio krepšys buvo pakabintas Vilniuje. Organizatoriai galėjo pasirūpinti, kad tokia žinutė atsirastų priimtinu metu. Mat šio renginio oficialioje dalyje atsirado pranešimas, kurį galėjo numatyti ar nujausti tik mūsų specialiosios tarnybos. Buvo paskelbta, kad neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio užsienyje Lietuvos karininko ir diplomato Vytauto Pociūno laidotuvės įvyks būtent tą šeštadienį. Skaudžios nelaimės žinia sąskrydžio dalyvių buvo sutikta su nerimu ir viltimi, kad visos žūties aplinkybės bus ištirtos ir atskleistos. Tie, kurie turėjo reikalų su artimojo užsienio specialiųjų tarnybų veikla, gerai žino, kad tokio pobūdžio nelaimingi atsitiktinumai planuojami itin kruopščiai. Bet tai jau atskira tema.
Tačiau labai nustebino oficialios dalies vedėjų nesusivokimas ar klaida? Juk žuvo valstybės pareigūnas, Lietuvos karininkas... Kodėl žuvusiojo atminimas nebuvo pagerbtas tylos minute? Ši tradicija gerbtina ir puoselėtina, apie tai net kalbėti nepatogu. Ji nebūtų suardžiusi sąskrydžio programos. Gyvename tokį gyvenimą, kurį susikuriame ir kurio atskirus tarpsnius ar epizodus planuoja Lietuvos valstybingumo neigėjai, priversdami mus į tai atsižvelgti. O turėjome visi, visa stovykla in corpore sustingti kuriam laikui, mintimis susisiekti su žuvusiojo šeima, su visais gedinčiaisiais.
Renginyje gausiai dalyvavo jaunimas. Tai labai sveikas ir pageidautinas reiškinys. Rugpjūčio mėnuo gausus ženklių periodiškai pasikartojančių įvykių. Paminėsiu tik du: pirmąjį šeštadienį Ariogaloje, gražiame Dubysos slėnyje, vyksta laisvės gynėjų, tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžiai, ketvirtąjį TS tokio paties pobūdžio renginiai vis kitame šalies kampelyje. Abi šias dideles šeimas glaudžiai sieja idėjinis tapatumas. Jau ne pirmos jaunystės ir labai garbaus amžiaus tėvynainiai, tiesiogiai dalyvavusieji laisvės kovose, išvargusieji Gulago katorgą ir iškentusieji Sibiro pragarus, išlaikė gyvą ir šviesų tikėjimą Tėvynės išsilaisvinimu ir Nepriklausomybės atkūrimu. TS išsirutuliojo iš tautos gaivališkosios raiškos Sąjūdžio. Šiandien tos dvi bendruomenės organizaciniu požiūriu persipynė: TS ir Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga bei bendrija siekia tų pačių politinių tikslų.
Kuo šios dvi bendruomenės skiriasi? Ariogalos renginio dalyvių tolydžio mąžta, jų gretos Viešpaties valia retėja. Visos Lietuvos šventė, įgavusi net tarptautinį skambesį, tapo neatsiejama šalies pilietinio-kultūrinio gyvenimo dalimi. TS renginiuose jaunimas dėsningai perima senesnių kartų patyrimą. Kokiu būdu rasti šių dviejų didelių bendruomenių glaudesnio bendravimo formą ir išlaikyti Ariogalos šventės tęstinumą?
Beje, dar pernai Dubysos slėnis puošėsi labai prasmingu, orientuotu į jaunosios kartos tautinės ir pilietinės savimonės ugdymą, devizu: Laisvės ugnis ateities kartoms. Šiais metais šio šaukinio nebuvo. Buvo kitas ne mažiau vertingas, bet tradicija remiasi esminių momentų išsaugojimu ir pakartojimu. Teko kalbėtis ne su vienu renginio dalyviu. Ryškėja poreikis išsaugoti tą šventę ir padaryti ją tradicinę. Manau, kad Tėvynės sąjungos intelekto potencialas ir labai stiprios organizacinės galimybės leistų ieškoti optimalaus sprendimo kartu su savivaldos atstovais ir, žinoma, su valstybinės valdžios institucijomis. Tema verta solidžios ir neatidėliotinos diskusijos.
Edmundas Simanaitis
Jonava
© 2006 XXI amžius
|