|
Gerumas ir pavojai
Gražina TRIMAKAITĖ
Yra proga pakalbėti apie ateitininkus po įvykusio jų XV kongreso. Tiesa, jį stebėjau gana mažai tik vieną neištisą dieną. Paprastai tik gerai arba nieko nekalbama apie mirusįjį. Apie ateitininkus bus rašoma visaip, vadinasi, jie yra gyvieji. Neabejotinai reikės ir gerai parašyti, kartu pastebint pavojus, kurių galima išvengti.
Gerai rašyti reikia, ypač žinant šio meto sąlygas, kurios nėra palankios tokiai kilniai organizacijai gyvuoti. Patiriamas ir spaudimas, ir vilionės, ir retai kas įgyja tikrą tikėjimą šeimoje tai iš kur atsirasti kilniems ateiti-ninkams, jau pasiruošusiems darbui? Todėl gerai, kad iš viso yra tokia organizacija, arba, kaip patys jie pasivadino, toks sąjūdis. Tai vieta, kur kalbama apie vertybes, kai kas ir daroma. Tikriausiai ateitininkai visus metų sekmadienius ir per šventes dalyvauja šv. Mišiose. Mūsų sąlygomis tai būtų net labai daug, jeigu taip yra iš tikrųjų.
Girdime, kad ateitininkai kalba apie vertybes. Tik kyla klausimas: ar apie tikras vertybes kalba ir ar pakankamai aktualiai, kad kiltų noras ir veikti? Gali pasirodyti, kad nepakankamai. Paminėsiu dalį išgirstų minčių, bet taip pat ir ko dar norėtųsi išgirsti.
Gerai, kad yra žmonių, nebijančių pasakyti visuomenei, jog jie yra kitokie taip elgtis jie ragino vieni kitus kongreso metu. Sunkiau buvo suprasti, koks turi būti jų kitoniškumas. ()
Galbūt santykis su gyvybe betgi toks yra visos Bažnyčios šių dienų noras, ir būtų keista, jeigu ateitininkai tuo nesirūpintų. Jie ir rūpinasi. Apie tai kalbėjo kongrese. Kun. prof. dr. Kęstučio Trimako kalboje mintis apie gyvybę praplėsta iki antgamtinės gyvybės. Svarbu ne vien tartas ne abortams, eutanazijai ir kitoms žudymo rūšims. Svarbu yra už. Ne tik gamtinę ir už Dievo mums dovanojamą antgamtinę gyvybę, už tai, kad esame Dievo vaikai. Patys suprantame ir kitiems dalijame to buvimo džiaugsmą. Džiaugiamės tuo traktavimu, nors pasaulio mastu dabar ryškiau skamba gamtinės gyvybės ir jos kultūros gynimas. Atsisukus į antgamtinę, ar nekils noras gamtinę gyvybę užmiršti? Toks pavojus yra: kad gamtinė gyvybė ginama, būna akivaizdžiau matyti. O dėl antgamtinės gyvybės yra kitaip. Kad ją giname, galime ir įsivaizduoti, bet konkrečios veiklos tada nebelieka. Čia ir slypi šioks toks pavojus.
Šiomis dienomis galima pastebėti ir daugiau kėsinimųsi į gyvybę, tarp jų ir raginimą priešintis masiniam žmonių žudymui melu dar vienu pavojingu ir vis labiau platinamu mirties kultūros ginklu. Apie tiesą ir melą buvo šiek tiek pakalbėta, kai kun. Robertas Grigas paklausė pranešėją kun. prof. dr. K.Trimaką, kas atsitiko mūsų laisvei, kurios norėjome, o dabar dėl jos atneštų pokyčių jau pradėjome ja nesidžiaugti, nes laisvė atsivėrė ir blogiui. Ar nekyla minčių, kad geriau yra prievarta? Juk išties totalitarizmas turi ir puritonizmo draudė ir draudžia, kur išlikęs, tarkim, pornografiją ir propaguoja savos rūšies idealizmą.
Tiesa padarys jus laisvus šia Evangelijos citata atsakė profesorius. Norint apginti laisvę, tą atsakymą būtų galima pratęsti. Mūsų dabartinės blogybės yra atsiradusios tik dėl tariamai turimos laisvės, nes iš tiesų laisvės neturime. Prievarta pasiliko, tik pakeitė pavidalą. Ji apsišarvavo melu, pasivadindama laisve, ir daug kas tuo melu patikėjo. Žudo prievarta ir melas, o mes manome, kad tai yra laisvės blogumas. Prievarta sunkiai atpažįstama, todėl yra veiksminga. Kai prievarta atvira ir atpažinta, jai natūraliai priešinamasi, o slapta yra klastinga ir žudo žmones nepastebėta. Gyvybės kultūra galėtų sutelkti dėmesį ir į šitą gyvybės naikinimo rūšį, nes tai yra šių dienų aktualija.
Besiskverbianti viena iš melo rūšių, kongreso metu pasirodžiusi nesvetima ir ateitininkams, kultivuojamas neveiklumas, ir dar pavadintas veikla. Visgi svarstymai kongrese pasirodė esą per daug teoriniai ir atitrūkę nuo veiklos, neskatinantys veikti. Tiesa, vienas jaunas žmogus citavo Stasį Šalkauskį, kad turi būti pirmiau apsibrėžimas, o po to veikla. Teorinis apsibrėžimas būtinas, bet kalbose labai trūko konkretumo. Tai, kas seniau apibrėžta, jauni žmonės su pašaipa bandė atmesti kaip nieko nereiškiančius žodžius: Katalikiškumas, inteligentiškumas, tra ta ta.... Vietoj to siūlė drąsą, pasitikėjimą, viltį, ištikimybę idealui ir panašias geras savybes net iki dvasinės jaunatvės, bet vis nutylint idealo turinį. Užmirštant, kad tokių savybių dažnai turi ir labai blogų tikslų siekiantys žmonės. Kalbėjimas apie idealą jo neįvardijant, net jei tokį turime ir jeigu jis dar pripažįstamas, anaiptol neatrodys kaip užsiangažavimas veiklai, užuot tik apie vertybes kalbėjus. Apsibrėžimas neįvyksta, ir lieka neaišku, kada prasidės veikla.
Neatrodė pasenęs kažkada Prano Dovydaičio rašytas įspėjimas: Ne idealas turi taikytis prie jo siekiančiojo, bet kovotojas už idealą turi kilti prie jo (Ateitis, 1923, Nr. 2;79). Kyla įtarimas, jog įvardyti idealą vengiantys ateitininkai jį matuojasi prie savo ūgio, kad, nusakius per anksti, nereikėtų link jo pasitempti.
Su melo atskyrimu susiję ir Vytauto Ališausko samprotavimai, patikę ir jaunimui, nes buvo giriamas liberalumas. Pasak V.Ališausko ir jaunimo atstovui pritariant, visokios politinės pažiūros geros, nors, kaip žmogus, jis patartų laikytis dešiniųjų. Taip pat visokios meno rūšys, net jeigu nepatiktų vyskupams arba klebonui, ateitininkams priimtinos. Visgi savo atitrūkimu nuo tikrovės jos ne visai teisingos. Priimtinos visos politinės kryptys, išskyrus akivaizdų melavimą, kuris ateitininkams turi būti nepriimtinas. Tikrovė Lietuvoje yra tokia, kad iš tiesų baigia išnykti bet kokios politinės kryptys, o yra tik daugiau arba mažiau meluojantys politikai, ir buvusieji teisingi politikai turėjo vieni pasitraukti, kiti, taikydamiesi prie visuomenės skonio, irgi turėjo imti mokytis meluoti. Tokios tikrovės sąlygomis ateitininkams reikia mokytis pažinti ir remti mažesnes blogybes.
Yra ir kitas meno krypčių tinkamumo kriterijus, o ne vien tik klebono ar vyskupo žodis, ar tai yra gyvybės, ar mirties kultūra. Tarkim, pateiktos labai meniškos fotografijos, propaguojančios gėjų gyvenimo būdą. Ar nepatikimą vyskupui ir klebonui reikia suprasti kaip asmeninį skonį, ar kaip Bažnyčios mokslo gynimą? O jeigu atsitiktų, kad vyskupui arba klebonui patiktų pornografija ar kita mirties kultūros apraiška, būtų net pareiga jo nuomonei pasipriešinti. Laimė, taip neatsitiks, bet akivaizdu, kad šią nuostatą reikėtų tikslinti.
Taigi ateitininkų kongrese, bent tuo metu, buvo idealas nutylėtas. Kodėl? Ar kad labai gerai žinomas, ar kad norima jo atsižadėti? Žinoma, jeigu jo neatsižadama, tai vis tiek reikia jį pakartoti. Formaliai jis juk nepanaikintas: Viską atnaujinti Kristuje. Ir kyla įtarimas, jog todėl nekartojamas, kad ateitininkai jau nesistengia pažinti Kristaus, kuriame jiems reikėtų atnaujinti tą savo užsibrėžtą visa ką. Jie Jo nebepažįsta. O galėtų pažinti. Vienas jaunas ateitininkas siūlė kas vakarą žvelgti į Kristaus kančios paveikslėlį, ir jis taip sakėsi darąs. Tai girtinas pamaldumas ir gal užuomazga noro pažinti. Tą norą galima plėsti, taip iš jo netgi išsivystytų veikla. Bet reikia žvelgti ne tik į nukryžiuotą, bet ir į prisikėlusį Kristų. Ir į keliaujantį su mokiniais Palestinoje, o per visus amžius savo Bažnyčioje. Į pasilikusį Švč. Sakramente, o ir atsispindintį kiekviename iš mūsų, ypač vargingiausiame mūsų sutiktajame. Tai būtų net tema ištisam kongresui ir Kristų pažinusių ateitininkų vaisinga veikla.
Iš šalies žiūrint atrodė, kad ateitininkai daro klaidų. Matyt, ir nevengia jų daryti. Jaunimo atstovas net paprašė: Leiskite mums dirbti ir daryti klaidas. Pats toks prašymas jau rodosi esąs klaida, nes protingiau yra patyrusių ir vyresniųjų prašyti: Padėkite mums padaryti kuo mažiau klaidų. Nepaprašom vyresnieji nedrįsta ko nors sakyti, gal dėl to, kad jaunimas visai nenusigręžtų nuo sąjūdžio. Tai nėra teisinga, nes nebus pažangos, kai jaunieji darys visas senas klaidas, nors galėtų pasinaudoti kitų patirtimi.
Buvo klaidų, tai lengviau, tai sunkiau įžvelgiamų. Seniems ir jauniems būdinga save demonstruoti, užuot ieškojus tiesos. Jaunieji, savaip supratę skelbtą raginimą nebijoti būti kitokiems, ėmė rodytis kitokie ne visuomenėje, kurioje idealai nepripažįstami, bet tarp vyresniųjų ateitininkų, ir visai be pagrindo. Tikriausiai klydo ir džiaugęsis ES projektais jaunimui (ES piliečiams) viename tų projektų dalyvavęs ateitininkas. Dalyvauti tikriausiai vertėjo, bet nevertėjo džiaugtis, nes vargu ar tie projektai buvo ir yra vykdomi tik gerais tikslais. O gal jie Europos piliečiai, jau ne savo tautos vaikai? Jeigu būtų kitaip, besidžiaugiantis jaunuolis būtų pasakęs: Aš ES pilietis, bet neapleisiu Lietuvos. Juk tai didžioji šių dienų Lietuvos problema ir jai iškilęs pavojus. Emigracija arba pasilikimas toks sprendimas taip pat yra gyvybės kultūros dalis, nes emigracija žudoma tauta.
Tikriausiai klysta ir tie, kurie ateitininkijos esmės dar neatmeta žodžiais, bet paneiginėja veiksmais. Gana dažnai ir renginių tikslas tik pasilinksminti, o ne linksmai kalbėti apie vertybes ir taip pat linksmai pasiryžti jomis gyventi ir jas skleisti.
Tikriausiai daug klaidų padėtų ištaisyti ir išgirstas Prano Dovydaičio įspėjimas, jo parašytas ginčijantis su taip pat katalikišku leidiniu Viltis. Pastarasis mokė verčiau kalbėti apie krikščioniškas vertybes, vengiant krikščionybės, kad būtų galima neatstumti netikinčiųjų. P.Dovydaitis atsakė: Ateities sąjūdis atsistojo ant kitos plotmės. Katalikybės pagrindas yra ne tik dora, bet tiesa ir malonė. Jeigu tautybė priima visus tuos elementus, tada ji susiderina su katalikybe; jeigu priima tik dalį, tada negali būti tikro derinio. Visuomeninėje veikloje galima remtis tiktai doros principais ypač prigimtinės doros prasme. Bet tada negalima sakyti, kad remiamės krikščionybe, nes krikščionybė reikalauja daugiau.
Ateitis siekė pilnatvės apimti visas gyvenimo sritis ir jas tinkamai suderinti. Pabrėždami katalikiškumą ateitininkai nemažino tautiškumo vertės. Iškeldami religiją, jie ne mažiau rodė dėmesio kultūrai ir prigimčiai. Pačios religijos jie neskaldė, kaip tais laikais buvo būdinga. Ateitininkai priėmė tikėjimą su visu dogminiu, doriniu ir kultiniu turiniu. Jie nėjo į misticizmą, kuris laukia gyvenimo perkaitų tik iš Dievo; jie nepuolė į prometėjizmą, kuris žmogų iškelia prieš Dievą, o kultūrą prieš religiją. Ateitininkų kelias buvo derinti Dievo ir žmogaus veikimą, siekiant visa atnaujinti Kristuje Dievažmogyje.
Tikriausiai klystų manantys, jog šitie žodžiai šitais laikais neaktualūs. Ypač krikščioniškos vertybės, kuriomis mūsų dienomis yra tiesiog svaidomasi. Nė nepamanant, kas jos, ir nežinant, kad didžiausia ir tikroji vertybė yra Kristus. Ateitininkams reikėtų ne svaidytis žodžiais, bet gyventi, dirbti Jam ir Jame, o Lietuvai džiaugtis, kad yra ateitininkai ir yra jų darbų rezultatai.
Marijampolė
© 2006 XXI amžius
|