|
Emigracija ir smegduobės
Vilius BRAŽĖNAS
Vargu ar atsirastų daug verslininkų, norinčių investuoti lėšų remontui pastato, kuris stovi ant vis gilėjančios ir besiplečiančios smegduobės krašto. Tačiau ir LR Vyriausybėje, ir neseniai Vilniuje vykusiame Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) seime autoritetingai siūloma eikvoti LR palyginti mažus atlyginimus gaunančių darbuotojų ir pensininkų pinigus, kad palengvintų dėl didesnių uždarbių Lietuvą apleidusių emigrantų gyvenimą. Net aprūpinant mokytojais iš Lietuvos, mokyti užsienin išsprūdusių (gal net mokytojų?!) vaikus.
Jei bent jau būtų tikimybės, jog iš emigracinės smegduobės iškops koks 20 proc. emigrantų. Tik pažiūrėkime, kiek Lietuvon sugrįžo po 50 metų net iš patriotinių bėgusių nuo raudonojo maro užsienin 1944 metais pasitraukusių emigrantų. Patirtis rodo, kad emigracija ir laikas sunaikina visų tautų emigrantų tautiškumą taip, kaip sieros ir druskos rūgštys sunaikintų bet kokį organizmą.
Galiu teigti esąs dvigubas emigracijos žinovas: 1914 metais nublokštas į Rusiją ir Ukrainą, o 1944 metais į Vokietiją ir Ameriką. Taigi du kartus emigravęs ir du kartus grįžęs. Tačiau nė karto nepasitraukęs iš nepriklausomos Lietuvos, o tik iš rusų ar vokiečių okupuotos Tėvynės. Panašiai buvo ir su kitais nuo baltųjų ir raudonųjų carų pasitraukusiais tautiečiais. Dabar gi emigruojančius (dėl trupinio aukso, skanios sriubos šaukšto) Nepriklausomą Lietuvą paliekančius lietuvius kai kas mano pagrįstai vadiną pabėgėliais nuo pareigos prisidėti (net pakenčiant vargus) prie Tėvynės Lietuvos atstatymo kovos. Kovoje už tautos dvasios ir valstybės gerovės pakėlimą negalima laukti politinių patogumų ar Vyriausybės paramos. Kovose už laisvę dažniausiai ir kovojama prieš vyriausybių užgrobiamas galias, o ne su vyriausybių parama. Tam reikia ypač išsimokslinusių kovotojų. Deja, per daug tokių pasitraukia iš kovos lauko. Dargi susirinkę į PLB seimą kalba apie projektus, kurie atitrauktų likusius Lietuvoje nuo kovos už tiesą ir teisingumą, kad pakeltų aukso kasinėtojų užsieniuose moralę ir išlaikytų jų lietuviškumą nors šiek tiek ilgiau. Deja, šių dienų emigrantai savo lietuviškumo atsparos stulpus nustumia vien tik atsukdami nugarą Lietuvai. Įsidėmėtinas Stalino prasitarimas: Jeigu sugebėsime sunaikinti bent vienos kartos tautinę savigarbą ir patriotizmą, mes būsime nužudę tautą.
Visa bėda, kad ir žiniasklaidoje, ir valdžios sluoksniuose pasigirsta balsų, kurie paverčia emigrantus Lietuvos nepriklausomybės aukomis, jei ne didvyriškais gudruoliais, kurie užkrauna ant Lietuvoje likusiųjų pareigą padėti emigrantams išlikti lietuviais. Dėl to V.Kudirka įspėja: Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę bailiai lyg kūdikis apleis.
Iš tikrųjų šiandienė emigracija yra nei doleriais, nei rubliais neįkainojamas okupanto dvasinio genocido žalos padarinys. Kremlius mums paliko daug dvasinių nuodų ir iš daugelio širdžių išrovė vieną brangiausių, žygdarbiams pakeliančių jausmų: Tėvynės meilę. Todėl tautoje atsirado daug dvasios invalidų. Jų emigraciją reikia vertinti to fakto šviesoje. Tačiau klaidinga ir žalinga leisti dvasios neregiams nurodyti, kokiomis spalvomis likusieji turi dažyti šių dienų ir rytojaus Lietuvą, kaip ir pačią emigraciją. Jų reikalavimai (PLB seime) suteikti jiems savų balsų išeivijos patogumą finansuoti LR iždo pinigais yra emigrantų pasikėlimas aukščiau už Lietuvos ateitį kovojančią tautą.
Kas nors turi apie tai ir Seime atvirai pasisakyti. Kuris nors drąsus Seimo narys turėtų pasiūlyti čia jau siūlytą Tėvynės protų nutekėjimui sustabdyti būdą: kiekvienas, stojąs į LR aukštojo mokslo instituciją ar joje jau esąs, pasirašo su LR sutartį, kurioje pasižada mokslus baigęs dirbti Lietuvoje trejus ar penkerius metus. Jei nori išvykti, turi visiškai apmokėti jo mokslui valstybės išleistą tikrų pinigų sumą su procentais; jei neatsiskaitęs išvyktų, būtų grąžintas į Lietuvą kaip skolininkas valstybei ir jį išmokslinusiai tautai, įskaitant jam priklausančios algos nuo kiemsargio iki švietimo ministro dalį.
Sąžiningi ir save lietuviais laiką Lietuvoje išmokslinti inteligentai ir dabar dar, žinoma ne iš karto, už išmokslinimą gali atsilyginti su LR iždu.
Tačiau geriausia išeitis, kurios tikriausiai daug kas trokšta, būtų Tėvynės pasiilgusių ir Tėvynės meilę tarp svetimųjų atgavusių grįžimas Tėvynėn.
© 2006 XXI amžius
|