|
AR NEUŽGES ONUŠKYJE LAISVĖS KOVŲ DVASIA?
Iš knygos Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas
Voveris-Žaibas
Prof. Ona Voverienė
Onuškis tai miestelis, kuris onuškiečiams
yra gimtųjų namų langai, laukiančių motinų žvilgsniai, visą gyvenimą
lydintis širdies virpulys. Tai vaikystės prisiminimų takai, mokyklos
varpelių skambėjimas, tai dvasios atgaiva metų išvargintam žmogui.
Tai keturi keliai, kuriais gali išeiti į visus pasaulio kraštus,
bet yra vienas kelias, kuriuo gali sugrįžti, meilė savų namų slenksčiui,
šviežia duona kvepiančiam stalui.
Jonas Laurinavičius
Manau, kad tokius jausmus, palikdami savo gimtuosius namus pačiame Onuškyje ir jo apylinkėse, kaip ir rašytojas Jonas Laurinavičius, jautė ir tie 700 vyrų, išėjusių į miškus 1944 metų vasarą ir rudenį ginti savo ir savo Tėvynės laisvės nuo nuožmaus sužvėrėjusio okupanto. Deja, daugelis jų nebeturėjo laimės atrasti kelio, kuriuo galėtų sugrįžti
Jų kraują dar mena Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios aikštės akmenys, kur jie buvo guldomi kruvini
ir nugalėti fiziškai, bet nepalūžę dvasia
Ta žuvusiųjų dvasia kėlė į kovą kitus
Ir vėliau Dainavos partizanų apygarda išaugo iki dviejų tūkstančių kovotojų.
Onuškio, jo apylinkių partizanų auką mena ir senosios Onuškio kapinaitės, deja, dabar, kaip niekur kitur, valdžios apleistos, tik retkarčiais prisimenamos Onuškio mokytojų, neaptvertos, neprižiūrimos, tarsi čia jau ir nebūtų lietuvių.
O guli čia, Onuškio kapinaitėse, net 56 Lietuvos laisvės kovotojų palaikai. Visi jie buvo jauni. Svajojo apie savo ir savo Tėvynės ateitį. Ėjo ją ginti. Visi jie buvo iš tų 700 vyrų, išėjusių į miškus 1944-1945 metais.
Štai jie, amžinai jauni, gražūs savo dvasia ir idealizmu lietuviai, pakilę į sąmoningą idealų būtį. Pateikiame jų sąrašą, už kurio sudarymą nuoširdžiai dėkojame onuškiečių, dabar vilniečių Artūro ir Linos Voverių šeimai:
Julius Tarasevičius (1928-1949); Juozas Radzevičius (1920-1944);Vladas Aliukonis (1922-1945); Vincas Aliukonis (1921-1945); Bronius Arbačiauskas (1925-1945); Petras Balkus (1919-1945); Pranas Mikalopas (1919-1945); Juozas Gecevičius (1920-1945); Adomas Kazlauskas (1923-1945); Antanas Matukevičius (1887-1945); Juozas Matukevičius (1916-1945); Albinas Mikalkevičius (1925-1945); Motiejus Račkauskas (1911-1945); Julius Plutulevičius (1900-1945); Juozas Pušinskas (1913-1945); Karolis Stražnickas (1885-1945);Vladas Stražnickas (1913-1945); Juozas Stancikas (1919-1945); Edmundas Siniauskas (1924-1945); Vincas Trikanas (1925-1945); Jonas Vilkauskas (1912-1945); Jonas Zarauskas (1901-1945); Adolfas Žilinskas (1927-1945); Monika Mažonytė (1922-1946); Vaclovas Budrevičius (1918-1946); Stanislovas Legetavičius (1911-1946); Stasys Stravinskas (1928-1946); Stasys Valatkevičius (1911-1946); Jonas Dambrauskas (1916-1947); Juozas Norinkevičius (1924-1947); Jonas Budrevičius (1929-1948); Viktoras Krisiulevičius (1929-1949); Vytautas Tribandis (1928-1949); Juozas Palubinskas (1927-1950); Juozas Andrijauskas (1928-1951); Stasys Arbačiauskas (1918-1951); Vladas Dobrovolskas (1927-1951); Vincas Zagorskas (1926-1949); Mikas Stankevičius; Vaclovas Rusas (1921-1949); Bronė Rusaitė (1929-1949); Juozas Rusas (1900-1945);Bronė Juodytė (1929-1947); Petras Žideckas (1924-1947); Bronius Vičkačka (1927-1949); Stasys Biekša (1924-1945); Petras Beručka (1923-1945); Bronius Skasala (1910-1945);Romas Voveris (1912-1945); Petras Blažonis (1902-1945); Jonas Dulius (1919-1946); Petras Kabaras (1922-1947); Petras Dauda (1923-1946); Feliksas Truncė (1910-1948); Jonas Židackas (1926-1957); Vytautas Zaleckas (1928-1952).
Amžina šlovė žuvusiems už Tėvynės laisvę. Čia Onuškio panteonas ir to krašto žmonių garbė. Kiekvienam lietuviui šventa vieta. Čia palaidota guli Lietuva. Kol buvo gyva šviesaus atminimo mokytoja Zita Okunevičienė, ji su moksleiviais čia ateidavo ieškoti Lietuvos, sutvarkydavo aplinką, gėlių pasodindavo; sugrįždavo į Onuškį Lietuvos dvasia ir garbė. Dabar Lietuva, kaip kažkada iš savo namų išvaryta partizano motina, kasmet vis labiau traukiasi iš miestelio. Ne vieną kartą lankydamasi tame miestelyje, būdama jo nepaprasto grožio bažnyčioje, mačiau Onuškio gatvėmis šlitinėjančius gyvus lavonus (ko gero, žudikų stribų palikuonis), šlykščiai rusiškai besikeikiančias girtas moteris, paskutinį ir tragiškiausią tautos nuopuolio laiptelį
Kilo nelinksmos mintys, kad šis gražus Lietuvos kampelis, užterštas komunizmo nuodais, jau niekada nebeprisikels. Beliko tik jo istorija ir žuvusių didvyrių atminimas. Ir tą jau baigia užgožti užmaršties dulkės. Neprižiūrimos kapinaitės netruks apaugti dilgėlėmis ir usnimis, užrašai ant paminklo neprižiūrimi išbluks, ir Lietuva
visam laikui pasitrauks iš šio gražaus lietuviško miestelio. Knyga apie žuvusiuosius neparašyta, jų likimo takai nežinomi, nieko nedaroma, kad Lietuva neišeitų
Kai nieko nedaroma, užmaršties dulkės amžiams uždengia net ir daugiausia Lietuvai nusipelniusius tautos didvyrius. Jau rašiau, kad Lietuvos istorikai užmiršo net ir vieną narsiausių Lietuvos partizanų, vieną iš aštuonių Lietuvos laisvės karžygių Vaclovą Voverį-Žaibą, gimusį Onuškio valsčiuje, Bakaloriškių kaime, gynusį Onuškio žmones nuo raudonųjų nusikaltėlių gaujų ir kariuomenės.
Jau keleri metai ieškau jo pėdsakų knygose ir mokslinių tyrimų darbuose. Nemažai jų atradau. Bet dar daugiau jų slepia užmarštis. Kartais pavyksta pro jos tankų šydą pamatyti lopinėlį tiesos, atrasti faktų, paaiškinančių vienus ar kitus įvykius; suvokti mūsų dienų dramatizmą, kai tarsi tyčia raudonu trintuku stengiamasi ištrinti atmintį iš mūsų tautos sąmonės.
Neseniai pasirodė Vytauto Kaziulionio parašyta knyga Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai (Varėna, 2005), kurioje buvęs politinis kalinys, Norilsko sukilimo dalyvis, Norilsko Vytis įtikinamai Varėnos rajono pavyzdžiu paaiškino, kodėl taip stengiasi valdžia ištrinti tautos atmintį. Viename knygos skyrių Ar buvo reikalinga rezistencija? jis rašo:
Varėnos rajone dar pusantrų metų po Nepriklausomybės Akto priėmimo net 38 KGB agentai iki 1991 metų antro pusmečio pabaigos dar ėmė atlyginimus už KGB teikiamą informaciją. KGB agentų sąrašai ir algalapiai byloja, kad po 20-45 rublius (vidurkis apie 30 Judo sidabrinių V.K.) per ketvirtį gaudavo ne tik agentai, bet dar ir keturi konspiracinių butų savininkai. 1990 m. gruodžio 12 d. datuoti agentų sąrašai byloja, kad 9 agentai turėjo aukštąjį išsilavinimą. Kai kurie agentai tarnavo nuo pat 1964-1967 m. Daugumos stažas dveji treji metai, kiti užverbuoti 1987-1989 metais jau užgimus Sąjūdžiui. Matyt, kad dirbo uoliai, nes tuo laiku, kai daugelis stovėjo prie Parlamento ir Televizijos bokšto, šie veikėjai stovėjo prie KGB kasos langelio ir ėmė po 20-40 rublių algą už ketvirtį (V.Kaziulionis. Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai. Varėna, 2005. P. 24). Kaip tik tie algų ėmėjai iš KGB kasų langelio ir tvirtina, garsiausiai rėkia, kad rezistencija nebuvo reikalinga.
Dainavos apygardos Partizano Kazimieraičio rinktinės vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, po V.Voverio-Žaibo žūties perėmęs vadovavimą rinktinei ir pats netrukus žuvęs, savo Dienoraštyje rašė: Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės neapleidom.
Pagaliau ar galėjo padorus žmogus, garbingoje tautos mokykloje išauklėtas vyras, sėdėti rankas sudėjęs, kai Dzūkijoje Vetrovo divizijos buvo sušaudyti tūkstančiai nekaltų žmonių; sudeginti Klepočių, Ryliškių, Lizdų kaimai, sudeginta 21 taikių civilių gyventojų sodyba; jose sudeginti dvylika gyvų žmonių, sušaudyti 427; suimti ir kankinti Dzūkijos stribynėse ir enkavėdynėse 482 žmonės; visoje Lietuvoje kraujas upeliais tekėjo, aidėjo miškai ir laukai nuo tremiamų į Sibirą žmonių raudų? Ar galėjo tokį smurtą matydamas ir sąžinę turintis žmogus ramiai sėdėti ir laukti, kol jį patį, kaip surištą aviną, paskers nesiginant?
Todėl ir Onuškio bei jo apylinkių partizanai išėjo į miškus ginti savo Tėvynės. Todėl ir V.Voveris išėjo su ginklu tramdyti raudonųjų plėšikų ir galvažudžių, užpuolusių jo gimtąjį kaimą Bakaloriškes dar 1943 metais, sudeginusių kelias sodybas ir nužudžiusių kelis jo kaimynus. Todėl jis vienas pirmųjų 1944 metų vasarą, grįžtant frontui į Lietuvą, išėjo į miškus, subūrė 50 dzūkų kovotojų būrį ir įkūrė Geležinio Vilko partizanų grupę.
1944 metų rudenį Onuškio valsčiuje veikė ne tik V.Voverio-Žaibo, bet ir Jono Matukevičiaus-Vilko 40 partizanų būrys.1944 m. lapkričio 11 d. Vilko būrys puolė Onuškio miestelį, išvaikė milicininkus ir stribus, sunaikino milicijos pastatą ir jame buvusius dokumentus. Be partizanų aukų sėkmingai pasitraukė. 1945 m. vasario 7 d. V.Voverio-Žaibo, A.Kušlio-Vilko, J.Jakubavičiaus-Rugio vadovaujami partizanai Onuškio valsčiuje, netoli Migūčionių kaimo, susikovė su rusų kareivių daliniu. Tada žuvo septyni partizanai ir buvo nukauta 17 kareivių. 1945 m. vasario 23 d. Daugų valsčiuje, prie Kančėnų kaimo, Geležinio Vilko vyrai, vadovaujami Žaibo, nukovė devynis Daugų stribus. 1945 m. birželio 12 d. Geležinio Vilko vyrai, vadovaujami V.Voverio-Žaibo, kartu su A.Kulikausko-Daktaro bei K.Barausko-Vėžio būriais Varčios mūšyje laimėjo pergalę prieš enkavėdistų dalinį, nukovė kelias dešimtis NKVD kareivių. 1946 m. lapkričio 14-15 d. Daugų valsčiuje, ties Rakatanskių kaimu, suorganizavo pasalą ir nukovė 18 emgėbistų ir Daugų MVD viršininką. 1948 m. spalio 27 d. netoli Onuškio V.Voverio-Žaibo vadovaujamos rinktinės partizanai sunaikino sunkvežimiu važiavusį visą Onuškio miestelio garnizoną 19 žmonių. Paėmė du kulkosvaidžius, dešimt automatų, penkis desantinius automatus ir penkis pistoletus. Kaip savo Dienoraštyje rašė L.Baliukevičius-Dzūkas, visi apsiginklavo nuo galvos iki kojų.
V.Voveris-Žaibas, narsus karys, to mokė ir savo būrio partizanus. Geležinio Vilko grupei, vėliau ir Partizano Kazimieraičio rinktinei pavyko laimėti 28 kautynes su stribais ir enkavėdistais.
1946 m. rugsėjo 2 d Grendavėje, netoli Onuškio, MGB smogikų-sokolovininkų buvo nužudyti partizanai Jonas Dambrauskas, Jonas Dulius, Vaclovas Budrevičius, sodybos šeimininkas Petras Blažonis ir septyniolikmetė jo duktė Monika Blažonytė. Buvo paskleistas gandas, kad tą niekšybę padarė partizanai. Reikėjo tą klastą atskleisti ir paaiškinti žmonėms. Dainavos partizanų apygarda savo laikraštėlyje Laisvės varpas tai paaiškino ir mokė apylinkių žmones saugotis sokolovininkų. V.Voveris-Žaibas pradėjo juos medžioti. V.Mačionis viename iš seminarų informavo, kad Žaibui tokia proga pasitaikė: ji pati atėjo. Kartą su Žaibu norėjo susitikti svetimo krašto partizanai. Į susitikimą V.Voveris-Žaibas nuėjo vienas. Iš pokalbio supratęs, kad tai sokolovininkai, Žaibas juos pakvietė į būrį. Nusivedęs juos į būrį sutvarkė. Po šio įvykio sokolovininkų siautėjimas Onuškio krašte liovėsi.
1947 metų rugsėjį, žuvus plk. Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, Merkio rinktinei buvo suteiktas Partizano Kazimieraičio vardas. Jai vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Nuo 1948 metų pradžios jo įsakymu vadovavimą rintinei perėmė V.Voveris-Žaibas. MGB operatyvininkams pavyko į rinktinę inkorporuoti savo agentus Kostą Kubilinską ir Algirdą Skinkį. Dainavos apygardos vadui A.Ramanauskui-Vanagui laikinai išvykus į Vakarų Lietuvoje rengiamą partizanų vadų pasitarimą ir jo pareigas užėmus poetui Benediktui Labėnui-Kariūnui, šie du niekšai įsibrovė į apygardos vadavietę, nužudė Kariūną ir savo kruviną darbą atlikę atvedė emgėbistų dalinį prie Partizano Kazimieraičio vadavietės Kalesninkų miške. Nelygioje kovoje vienas prieš šimtą tada žuvo V.Voveris-Žaibas, Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis ir P. Šilanskas-Labutis. (V.Voveris ir J.Kazlauskas, iššokę iš bunkerio per kitą angą, apie kurios egzistavimą išdavikai nežinojo, dar spėjo pakloti kelias dešimtis enkavėdistų. V.Kazlauskas ir P. Šilanskas, likę bunkeryje, dar spėjo sudeginti štabo dokumentus ir susisprogdino granatomis.) Štabo vadavietė aplinkui buvo gerai užminuota. Nemažai kareivių žuvo sprogus minoms. Priešams atiteko tik žuvusių didvyrių lavonai. Jie buvo niekinami prie Alytaus MVD būstinės. Kur jie užkasti likę gyvi stribai nesako. Raudonasis įšalas Alytuje dar labai gilus. Žuvusiųjų savo didvyrių atminimą dzūkai apdainavo dainose ir eilėse. Jų atminimas dar tebėra gyvas žmonėse iki šiol.
Tačiau Onuškio apylinkėse jų išvaikščiotais mylimais tėviškės laukais ir miškų takeliais jų vėlės klaidžioja tarsi klausdamos:
Kas pilkapį mums supils
ar senovinį tuščią kenotafą,
kas jį kryžium paženklins?
Nenorim bevardžių lemties.
Klaidžiot be vietos nenorim,
nenorim toj prievartų dykroj
pražuvusios atminties.
Aldona Puišytė
Ir dar. Kai tik prisimenu Dainavos žuvusius partizanus, per vėjo gūsį, per rudens darganas, ypač Vėlinių vakarą tarsi girdžiu jų maldą-raudą, testamentą:
Viešpatie, išvesk mano Tautą
iš nelaisvės namų,
Iš yrančio, skęstančio
paskutinės imperijos laivo.
Kylančią bangą grėsmingą
Tavo teisi ranka tesulaiko.
Gelbėk iš marių mariųjų
vaikus šių laikų neramių
Aldona Puišytė
Tegul ši malda pasibels ir į onuškiečių širdis, prabils žuvusiųjų idealais.
© 2006 XXI amžius
|