Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ekumeninio sąjūdžio galimybės ir problemos

Mindaugas BUIKA

Pasaulio Bažnyčių Tarybos centriniame komitete – įvairių konfesijų atstovai

Vienas iš Pasaulio Bažnyčių Tarybos pirmininkų Indonezijos liuteronų vyskupas Soritua Nababanas

PBT generalinis sekretorius Kenijos metodistų pastorius Samuelis Kobija

PBT centrinio komiteto pirmininkas (moderatorius) Brazilijos liuteronų pastorius Valteris Altmanas

Ženevos susitikimo posėdžiuose vyko atkaklios diskusijos

PBT centrinio komiteto nariai balsuoja dėl parengtų dokumentų patvirtinimo

Pasaulio Bažnyčių Taryba formuoja savo strategiją

„XXI amžiuje“ buvo plačiai rašyta apie vasario mėnesį Brazilijos mieste Porto Alegrėje vykusią didžiausios tarptautinės ekumeninės organizacijos – Pasaulio Bažnyčių Tarybos (PBT) – 9-ąją generalinę asamblėją, kurioje buvo išrinkta pagrindinė valdymo struktūra – 150 narių turintis centrinis komitetas – septynerių metų laikotarpiui iki generalinės asamblėjos. Didelio susidomėjimo, taip pat ir tarp katalikų, sulaukė naujojo PBT centrinio komiteto pirmasis susitikimas, vykęs Šveicarijos mieste Ženevoje nuo rugpjūčio 30 iki rugsėjo 6 dienos, kuriame svarstyta ir patvirtinta programinė strategija, skirta ekumeniniam veikimui minėtai septynerių metų kadencijai.

Pasaulio Bažnyčių Tarybą šiuo metu sudaro 348 protestantiškos ir stačiatikiškos tradicijos Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės, kartu jungiančios apie 560 milijonų tikinčiųjų, gyvenančių 110 šalių. Katalikų Bažnyčia, savo gretose turinti apie 1,2 milijardo tikinčiųjų, formaliai nepriklauso PBT, tačiau su ja glaudžiai bendradarbiauja įvairiuose lygmenyse.

PBT centrinis komitetas pertvarkytoje veikimo programinėje strategijoje išskyrė šešias sritis, į kurias būtina sutelkti dėmesį: Pasaulio Bažnyčių Taryba ir ekumeninis sąjūdis XXI amžiuje; krikščionių vienybės siekimo, jų misijos, evangelizacijos ir dvasingumo skatinimo santykis; tikėjimo viešasis liudijimas kovoje už taiką ir susitaikinimą; teisingumo visiems, socialinės paramos vargstantiems ir atsakomybės už kūriniją garantavimas; ekumeninis, tai yra pagarbos kitoms tikyboms, ugdymas religinio švietimo plotmėje; ypatingas atsidėjimas tarpreliginiam dialogui ir bendradarbiavimui tarp skirtingų religijų atstovų.

Atsižvelgiant į dabartinę įtemptą padėtį tarptautinėje politikoje, kovos su terorizmu problemą bei konfliktus Artimųjų Rytų regione tarpreliginio dialogo tema buvo ypač akcentuota Ženevoje vykusiame susitikime. Rugsėjo 6 dieną PBT centrinio komiteto posėdžių pabaigoje PBT generalinis sekretorius afrikietis metodistų pastorius Samuelis Kobija kalbėdamas su žurnalistais pabrėžė krikščionių ir musulmonų dialogo „kritišką neatidėliotumą“ visais Pasaulio Bažnyčių Tarybos darbo aspektais. „Mes nusprendėme sustiprinti tarpreliginių santykių tarnybą papildydami jos personalą, – aiškino S.Kobija. – Ten reikia daugiau ekspertų, turinčių atitinkamą pažinimą ir supratimą toje srityje“.

Įkvepiantis Indonezijos atstovo liudijimas

Ekumeninių žinių agentūra ENI supažindino su praėjusiame Ženevos susitikime gausiausios musulmonų šalies – Indonezijos – krikščionių mažumos lyderio vietos liuteronų vyskupo Soritua Nababano pranešimu, kuriame jis teigė, jog reikia atmesti dažnai Vakarų visuomenėje vyraujantį stereotipą, siejantį islamą tik su „nafta ir terorizmu“. Jo įsitikinimu, reikia stiprinti nuosaikiųjų musulmonų veikėjų pozicijas islamiškoje bendruomenėje ir, vedant su jais dialogą, stengtis silpninti vadinamąjį „civilizacijų konfliktą“ tarp Vakarų pasaulio ir musulmoniškųjų regionų.
Vyskupas S.Nababanas, kuris yra vienas iš aštuonių Pasaulio Bažnyčių Tarybos pirmininkų, yra tiesiogiai susipažinęs su ta konfliktine situacija. Jis priminė, kad būdamas moksleivis su ginklu rankose kovojo už Indonezijos išsivadavimą iš Olandijos kolonijinės priklausomybės XX a. viduryje. „Mano idėja buvo ir liko – plėsti krikščionių ir musulmonų santykius, kurie labai nukentėjo nuo istorinių kryžiaus žygių prieš islamą, vėlesnio kolonijinių imperijų valdymo, o dabar dėl vadinamojo džihado arba islamo „šventojo karo“ prieš Vakarus“, – sakė 73 metų Indonezijos liuteronų vyskupas S.Nababanas.

Kaip minėta, Indonezija yra daugiausia musulmonų turinti valstybė: iš 245 milijonų šalies gyventojų, 88 proc. yra musulmonai, 8 proc. – krikščionys, 2 proc. – indusai ir 1 proc. – budistai. Indonezijos musulmonai iki šiol pasižymėjo ypatingu nuosaikumu bei draugiškumu vietos krikščionims, tačiau pastaruoju metu ir ten stiprėja radikalūs elementai bei daugėja teroristinių išpuolių prieš iš kaimyninės Australijos bei kitų Vakarų šalių atvykstančius turistus ir poilsiautojus.

Vyskupas S.Nababanas, kuris yra baigęs teologijos mokslus Vokietijoje ir yra tris milijonus tikinčiųjų liuteronų Indonezijoje turinčios bendruomenės dvasinis vadovas bei Pasaulio liuteronų federacijos vicepirmininkas, sakė, jog padėti užkirsti kelią ekstremistų įsigalėjimui tarp musulmonų gali tik nuosaikiųjų islamo veikėjų padėties stiprinimas vedant su jais dialogą. „Svarbiausias dalykas, kurį aš atlieku, yra Evangelijos skelbimas. Tačiau kada mane musulmonai kviečia dialogui, aš visada pasirengęs“, – sakė jis.

Artimųjų Rytų globalinis iššūkis

Pasaulio Bažnyčių Tarybos generalinis sekretorius S.Kobija savo pranešime organizacijos centrinio komiteto nariams akcentavo Artimųjų Rytų globalinį iššūkį taip pat ir ekumeniniam sąjūdžiui. „Įvykiai Artimuosiuose Rytuose kelia didžiausius iššūkius tarptautinei bendruomenei. Todėl esu įsitikinęs, kad ir ekumeninis sąjūdis turi suvaidinti svarbų vaidmenį siekiant taikos šiame regione, – sakė pastorius S.Kobija. – Manau, jeigu mobilizuotume savo kolektyvines pastangas, galėtume daug prisidėti prie šio reikalo, kaip prisidėjome kovoje su aparteidu Pietų Afrikoje“.

Žinių agentūra ENI ta proga priminė, kad, praėjusį mėnesį iškilus Izraelio ir teroristinės organizacijos „Hizbollah“ kariniam konfliktui Libane, Pasaulio Bažnyčių Taryba ten buvo pasiuntusi savo delegaciją, vadovaujamą Europos Bažnyčių Konferencijos generalinio sekretoriaus prancūzų protestantų pastoriaus Žano Arnoldo Klelmano. Delegacija, aplankiusi Beirutą, Jeruzalę ir palestiniečių administracinį centrą Ramalą, priėjo prie išvados, kad minėto, kaip ir kitų, konflikto ištakos Šventojoje Žemėje yra neišspręsta Izraelio ir Palestinos arabų santykių problema.

PBT vadovas pažymėjo, kad ši organizacija su jos turimu tarpreliginio dialogo patyrimu gali ir turi esmingai prisidėti skatinant įstrigusį izraeliečių ir palestiniečių taikos procesą. Svarbu pralaužti barjerus tarp dviejų tautų ir jų religinių bendruomenių, kurios taip pat yra sunkiai konflikto paliestos. Galutinis tikslas yra Izraelio okupacijos arabų žemėse pabaiga ir palestiniečių pabėgėlių problemų sprendimas. „Izraelio žmonės neturi gyventi nuolat bijodami savo kaimynų ir būti priklausomi nuo karinės galios bei įtakingų sąjungininkų paramos“, – aiškino pastorius S.Kobija.

Imigrantų įnašas į Bažnyčios gyvenimą

Tarp kitų reikšmingų iššūkių šių dienų bažnytiniam gyvenimu, taip pat ir ekumeniniam sąjūdžiui, PBT vadovas įvardijo labai išaugusį žmonių mobilumą, kuris faktiškai yra apėmęs visą pasaulį. Tarptautinės migrantų organizacijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra daugiau kaip 175 milijonai žmonių, – vienas iš penkiasdešimt planetos gyventojų, – gyvenančių ne savo gimtojoje šalyje. Migracijos priežasčių yra įvairių, tačiau apie 25 mln. žmonių buvo prievarta perkelti iš savo kilmės vietų ir jų situacija ypač sunki.

Dabar Italijoje vietinė Valdiečių (Protestantų) Bažnyčia turi daugiau afrikiečių narių nei italų, tad šios Bažnyčios rūpinimasis migrantais yra sielovados prioritetas. Kaimyninėje Šveicarijoje afrikiečių kilmės protestantai krikščionys yra suorganizavę savo skėtinę organizaciją ir dabar siekia narystės Šveicarijos protestantiškųjų Bažnyčių federacijoje su atskiros Bažnyčios ar bažnytinės bendruomenės teisėmis. Panašiai ir Europos Bažnyčių Konferencija – pagrindinė žemyno ekumeninė organizacija – yra gavusi afrikiečių, korėjiečių bei kitų imigrantų grupių siūlymus pripažinti jų organizacijas kaip teisėtas Bažnyčias ir priimti į ekumeninį sąjūdį.

PBT generalinis sekretorius į susidariusią naują situaciją siūlo žvelgti įvairiais aspektais. Pirmiausia jis pripažįsta, kad migrantų bažnytinės struktūros siūlo ateiviams, ypač dideliuose miestuose, tam tikrą „materialinę paramą, kultūrinę erdvę saviraiškai ir savajam identitetui išlaikyti“, taip pat galimybę atlikti religines apeigas su jiems būdingomis tautinėmis tradicijomis. Kai kurios vietinės Bažnyčios savo maldos namuose leidžia imigrantų grupėms rengti pamaldas jų kalba (tas ypač būdinga Jungtinėms Amerikos Valstijoms). Taip pat būna atvejų, kai imigrantų afrikiečių bažnytinės bendruomenės savo aplinkoje pradeda misijinę veiklą sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje, ką būtų galima vadinti „atvirkštine evangelizacija“. (Jeigu XIX amžiuje ir ankstesniais šimtmečiais europiečiai skelbė krikščionybę Afrikos žmonėms, tai dabar atvykę į Europą afrikiečiai imigrantai stengiasi vėl atversti į tikėjimą nuo jo nutolusius Vakarų Europos gyventojus.)

Pastorius S.Kobija pažymėjo, kad visos krikščioniškosios Bažnyčios stengiasi atsiverti skirtingos etninės kilmės ir įvairių kultūrinių tradicijų žmonėms, tačiau šis procesas iškelia ir nemažai problemų, kurių sprendimas, pasirodo, sunkesnis nei laukta. „Migrantai atsineša skirtingas teologines tradicijas, skirtingus liturginius ritualus ir skirtingą sakralinę muziką“, – aiškino PBT generalinis sekretorius. Visos šios naujovės vietines Bažnyčias galia praturtinti, bet kartu suskaldyti. Apskritai krikščionys imigrantai iš Pietų šalių yra socialiai konservatyvesni, daugiau „evangeliškesni“ ir jiems sunku prisitaikyti prie globalinės Šiaurės protestantiškose Bažnyčiose paplitusio liberalaus suvokimo, ypač asmeniniuose santykiuose šeimos, santuokos ir sekso srityse.

„Bažnyčiai lengviau priimti imigrantus, kada jie prisitaiko prie vietinių tradicijų ir nuostatų. Tačiau tai būtų supaprastinta asimiliacija, – pastebėjo pastorius S.Kobija. – Tuo tarpu pageidautina integracija reikalauja priimti tikrą dvasinį imigrantų įnašą, nesibijant naujovių ir pasikeitimų vietinės Bažnyčios gyvenime. Bet daugeliu aspektų tai pasiekti yra sunkiau“. Kaip tik tai yra viena iš priežasčių, kodėl imigrantai bando kurti savo pačių bažnytines bendruomenes, nes vietinėse Bažnyčiose neranda pasirengimo galimiems pokyčiams visavertiškai svetimšalių integracijai su jų pozityviu įnašu į dvasingumo stiprinimą.

Stiprėjantys doktrininiai ir etiniai skirtumai

Apie susiskaldymo pavojų pačiose Bažnyčiose ir ekumeniniame sąjūdyje dėl išryškėjusių doktrininių bei etinių skirtumų perspėjo ir naujasis PBT centrinio komiteto pirmininkas (moderatorius) Brazilijos liuteronų pastorius Valteris Altmanas. „Tiek doktrininio, tiek etinio pobūdžio aštrios ir skaldančios problemos visu ryškumu plinta daugelyje mūsų Bažnyčių, skatindamos vidinę įtampą, o gal net naujus pasidalijimus“, – sakė jis.

Be abejonės, pirmiausia galima prisiminti skaudžią kontroversiją Pasaulio Anglikonų Bendrijoje dėl moterų skyrimo kunigais ir vyskupais. Pastaruoju metu Jungtinių Valstijų anglikonams (episkopalams) savo vyskupu išrinkus homoseksualą, Anglikonų Bendrija atsidūrė ant realios skilimo ribos, nes minėtą sprendimą atsisakė pripažinti Afrikos anglikonų vyskupai, pagrasinę atsiskyrimu nuo Bendrijos. Panašią įtampą dėl homoseksualų dvasinės tarnybos jaučia Skandinavijos regiono, ypač Norvegijos Liuteronų Bažnyčia.

Tuo tarpu Rusijos ir kitų šalių Stačiatikių Bažnyčios pareiškė nutraukiančios dvišalius ekumeninius santykius su tomis protestantų bažnytinėmis bendruomenėmis, kurios laikosi liberalaus požiūrio į homoseksualizmą, nes tai prieštarauja tikrajam Šventojo Rašto mokymui. Tokia „ekumeninė įtampa“ tapo akivaizdi Ženevos susitikime, kai PBT centrinio komiteto nariai svarstė numatytą paskelbti kreipimąsi dėl „veiksmų prieš AIDS stigmą“. Siūlyta išvardyti ypatingas rizikos grupes, – homoseksualus, transseksualus ir prostitutes, – kurioms reikalinga sielovadinė ir socialinė globa. Tačiau Rusijos Stačiatikių Bažnyčios atstovas atsisakė pritarti tokiai nuostatai, nes pirmiausia tuos asmenis reikia „pakviesti atgailai ir paaiškinti, kad jų veiksmai yra smerktini“.

Kitai pareiškimo nuostatai, kurioje teigiama, kad geriausia AIDS prevencija yra susilaikymas nuo nesantuokinių seksualinių santykių bei santuokinė ištikimybė, nepritarė Danijos Liuteronų Bažnyčios atstovas. Jis sakė, kad toks nusistatymas „yra nerealus“, nes Danijoje jau tapo norma keletą metų jaunai porai gyventi kartu be santuokos ir tik po tokio išbandymo, jei viskas normalu, kurti šeimą. Esant tokiai situacijai, kada kai kurie ekspertai pagrįstai kalba apie ekumenizmo krizę, PBT centrinio komiteto pirmininkas pastorius V.Altmanas pakvietė vengti skubotų abipusių kaltinimų dėl „neištikimybės Evangelijai“ ir atkakliai siekti dialogo. „Melskime, kad Šventoji Dvasia padėtų mums ir vestų mus į tiesą“, – sakė jis.

© 2006 „XXI amžius“