|
Nauji bandymai perrašyti istoriją
Pareiškimas dėl Lietuvos istorijos instituto pozicijos vertinant
kai kuriuos Lietuvos valstybės ir teisės istorijos klausimus
Liepos 20 dieną, kalbėdamas per LNK televiziją 18 val. 45 min. žinių laidoje, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Alvydas Nikžentaitis pareiškė, kad Klaipėdos krašto atgavimo datos minėjimas prieštarauja istorinei tiesai, nes, kaip dabar išaiškinta, galima laikyti, kad Lietuva Klaipėdos kraštą tiesiog okupavo. Sužinojome, kad Lietuvos istorijos institutas Seimui yra parašęs ir platesnį raštą tuo klausimu (2006-05-09 Nr. 42.2.140). Rašte teigiama, kad Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos buvo įvykdytas Lietuvos vyriausybės iniciatyva, naudojant karinę jėgą, prisidengiant tariama tautų apsisprendimo teise, todėl šio įvykio minėjimas, ypač dabartinių diskusijų tarp Lietuvos ir Rusijos dėl Baltijos valstybių okupacijos fone, yra nepriimtinas.
Derybose ruošiant tarpvalstybinę Lietuvos ir Rusijos sutartį ir vėliau ją ratifikuojant dalyvavo ir šį pareiškimą pasirašę asmenys. Esame priversti pareikšti, kad šioje sutartyje Rusija pripažino SSRS įvykdytą okupacijos faktą, tad, įsigaliojus šiai sutarčiai, teisiškai diskusijos okupacijos klausimu pasibaigė. Neteko girdėti, kad Lietuva šiuo klausimu vėl pradėtų oficialias diskusijas. Neteko girdėti, kad Lietuvos istorijos institutui būtų suteikti įgaliojimai Lietuvos valstybės vardu vėl diskutuoti šiuo klausimu. Tokios diskusijos būtų naudingos nebent atgimstančioms imperinėms jėgoms, kurios galėtų pasakyti, kad, girdi, habilituotų istorikų ir akademikų pripažįstama istorinė tiesa yra kita, kad tarp jų dar iki šiol vyksta ginčas.
Kitur šiame rašte vėl teigiama, kad minėti Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą būtų istorinis nesusipratimas, nes Mažosios Lietuvos regione civiliai gyventojai buvo išžudyti ne kaip Mažosios Lietuvos gyventojai, bet kaip Trečiojo reicho piliečiai. Tokia logika vadovaujantis išeitų, kad lietuviai, masiškai naikinami Sibire, kalėjimuose, gulaguose, nepatyrė genocido, nes, remiantis Stalino logika, tai buvo SSRS piliečiai.
JAV prezidento Vudrou Vilsono deklaruota ir visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teisė nebuvo ir nėra tariama teisė, kaip teigiama minėtame rašte. Ji buvo ir iki šiol išliko viena svarbiausių teisių. Jos įgyvendinimo būdų įvairovė priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir faktorių. Lietuvos Tarybos, kaip ir Mažosios Lietuvos Prūsijos lietuvių Tarybos, 1918 metais priimti nutarimai dėl Lietuvos valstybės atkūrimo etninėse ribose, nepaisant to, ar tos ribos apėmė Rusijos, ar Vokietijos imperijas, rėmėsi visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise, todėl laikytini vienodos reikšmės teisės aktais tiek, kiek juos pavyko įgyvendinti ir kiek jie susilaukė tarptautinio pripažinimo. Dėl įsitvirtinimo etninėse lietuvių žemėse ir vyko nepriklausomybės kovos. Jos vyko ne tik dėl Vilniaus, bet ir dėl Ašmenos, Lydos, Seinų ir Suvalkų. Jeigu Lietuvai būtų pavykę tas sritis, kurias ji laikė etninėmis lietuvių žemėmis, atkovoti taip, kaip kad atkovojo naudojant karinę jėgą Šiaulius, Alytų, Širvintas ar Jiezną, - tos žemės būtų visiškai teisėtai tapusios Lietuvos valstybės teritorija.
Tas pats ir dėl lietuvių etninių žemių Prūsijoje. Taip, Lietuva kartu su vietiniais gyventojais panaudojo karinę jėgą prijungiant Klaipėdos kraštą, nes tai buvo etninės lietuvių žemės. To neginčijo nei Lenkija, nei Prancūzija, nei pati Vokietija, vadindama šį kraštą tiesiog Litauen. Šio krašto lietuviškumas ir buvo argumentas atskiriant jį nuo Vokietijos teritorijos. Teisiškai tai įtvirtinta Versalio sutarties 99 str. Lietuva, tęsdama nepriklausomybės kovas, Klaipėdos krašte nepažeidė jokios kitos valstybės suvereniteto. Taigi prieškario Lietuvos Respublikos teritoriją sudarė tik tos žemės, kurias ji, panaudojusi karinę jėgą, atkovojo ir išsaugojo. Ta lietuviškų etninių žemių dalis, kurių nepavyko atkovoti ar vėliau įvedant kariuomenę atsiimti, taip amžiams ir pasiliko kitose valstybėse. Teisinis Klaipėdos krašto pripažinimas integralia Lietuvos teritorija tesėsi dar ilgai, net po Niurnbergo proceso. Štai pagrindiniai teisės aktai ar juridiniai faktai, kurie vienaip ar kitaip palietė Klaipėdos kraštą:
1921 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas visiškai viešai įpareigoja vyriausybę imtis priemonių, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Vykdydami šį Seimo įpareigojimą, Lietuvos vyriausybės remiami kariniai daliniai, kuriuose yra ir vietinių gyventojų, užima Klaipėdą. Vos mėnesiui praslinkus, tai yra 1923 m. vasario 16 d., Ambasadorių Taryba, nelaikydama to fakto jokia okupacija, Klaipėdos krašto valdymą perduoda Lietuvai. Šio krašto valdymą Lietuva teisiškai perima 1923 m. kovo 13 d., o 1924 m. gegužės 8 d. pasirašo Konvenciją, ir taip Klaipėdos krašto teritorija tampa integralia Lietuvos Respublikos dalimi. 1925 metais tarp Lietuvos ir Vokietijos pasirašoma optacijos, tai yra pilietybės pasirinkimo sutartis. Iš tuo metu Klaipėdos krašte buvusių 141 600 gyventojų tik 13 200 pasirenka Vokietijos pilietybę. 1928 m. sausio 29 d. pasirašoma ir vėliau ratifikuojama Vokietijos ir Lietuvos sienos sutartis. Šia sutartimi vokiečiai pripažino, kad imperinės Vokietijos ir imperinės Rusijos sienos išnyko kartu su tomis valstybėmis.
Atėjus Hitleriui į valdžią, Vokietija pradeda laužyti Versalio sutartį ir plėsti teritoriją. Lietuva su nerimu stebi, kaip 1938 m. kovo 15 d. iš Europos žemėlapio dingsta Austrija; tais pat metais, perkėlus sieną, Vokietijoje atsiduria Čekoslovakijos Sudetų kraštas, o 1939 m. kovo 15 d. Vokietija okupuoja ir pačią Čekiją. Vos po septynių dienų ultimatyvus smūgis Lietuvai. Jai nusileidus, 1939 m. kovo 22 d. buvusi Vokietijos imperijos ir carinės Rusijos siena atstatoma, tik dabar jau su Lietuvos Respublika. Pažymėtina, kad, atimdama Klaipėdos kraštą, Vokietija Klaipėdos uosto iš Lietuvos neatėmė. Didesnė šio uosto dalis buvo eksteritorialumo pagrindu valdoma Lietuvos, lietuviško kapitalo dalis buvo daugiau 50 proc., uoste plevėsavo Lietuvos valstybinės vėliavos, krovinius aptarnavo dokeriai iš Lietuvos, Lietuvos laivai švartavosi prie krantinių, iš Kretingos į Klaipėdą laisvai per sieną važinėjo traukiniai ir autobusai. Klaipėdą iš Lietuvos galutinai atėmė SSRS, okupavusi visą likusią Lietuvos dalį ir vėl, kaip caro laikais, pastačiusi savo pasieniečius. Taip dvi nusikalstamų režimų valdomos imperijos vėl susilietė buvusioje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Antrojo pasaulinio karo metu, aptardami Vokietijos ateitį, dar 1943 metais Maskvoje susirinkę anthitlerinės koalicijos užsienio reikalų ministrai į Vokietiją jau žiūri kaip į valstybinį darinį iki jos sienų išplėtimo ir priima nutarimą Austrijos klausimu, kuriame nurodo, kad Austrijos prijungimas prie Vokietijos yra negaliojantis ir niekinis. Tais pačiais metais Teherane susitikę Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas, kalbėdami apie Vokietijos ateitį, pasmerkė jos tarptautinių sutarčių laužymą ir sienų perkėlimą, o 1945 metais Potsdame jau Trumenas, Čerčilis ir Stalinas sutarė, kad kalbės apie tą Vokietiją, kuri buvo iki 1937 metų. Taip jie pripažino, kad vėlesni Vokietijos sienų perkėlimai nepadarė tų teritorijų integralia Vokietijos dalimi. Teisiškai tai lietė ne tik Čekoslovakiją, Austriją ar Prancūziją, bet ir Lietuvą, nors tuo metu SSRS okupuotą. Taip 1945 m. gruodžio 28 d. Raudonajai armijai užėmus Klaipėdą, Maskva saliutavo užėmusi ne Vokietijos, o Lietuvos uostamiestį.
Po karo Niurnberge teisiant karinius nusikaltėlius, be visų kitų, jiems buvo pateiktas kaltinimas ir dėl Versalio sutarties 99 str. pažeidimo prijungiant prie Vokietijos Klaipėdos kraštą. Pasitvirtinus šiam ir kitiems kaltinimams, už tai jie buvo nuteisti ir 1946 metų gruodžio mėnesį Niurnbergo tribunolo nuosprendis buvo patvirtintas Suvienytųjų Tautų Organizacijoje. Taigi kilpoje, užveržusioje karinių nusikaltėlių sprandus, buvo įausta ir Klaipėdos krašto gija. Po karo atsigaunanti Vokietija niekad nereiškė ir iki šiol nereiškia jokių pretenzijų dėl Klaipėdos krašto. Pažymėtina, kad 1980 metais Miunchene išleistoje knygoje Laisvės priesakai Francas Jozefas Štrausas teigia: Vokietija, kaip tarptautinės teisės subjektas, toliau egzistuoja sienomis, užfiksuotomis 1937 m. gruodžio 31 dieną. O juk 1937 metų Vokietijos siena yra ta pati, kuri šiandien skiria Lietuvą nuo Kaliningrado srities. Taigi Klaipėdos krašto teritorijos tapimą integralia Lietuvos Respublikos dalimi vadinti okupacija gali tik visiški Lietuvos valstybės ir teisės istorijos neišmanėliai ar priešai.
Tą patį galima pasakyti ir apie teiginius, kad Mažosios Lietuvos gyventojų genocido paminėjimai yra istorinis nesusipratimas. Jau nekalbant apie tai, kad lietuvių tauta kaip vienetas buvo neatstatomai sužalota išnaikinus vieną jos dalį lietuvininkus, nenorima suprasti, kad nusikaltimo pasekmės parodo ir tikruosius nusikaltėlių ketinimus, kada jie mato, ką daro, supranta, ką daro, ir vis tiek daro. O juk prieš tokį žmonių naikinimą Mažojoje Lietuvoje bei Karaliaučiaus krašte buvo ir viešai protestuojama.
Lietuvai pavyko atstatyti nepriklausomybę su Vilniumi ir Klaipėda todėl, jog siekusieji nepriklausomybės visada ir visur rėmėsi teisės principais, kad grasinimais ir smurtu paremti aktai nesukuria teisės, kad Lietuva niekad nebuvo integrali tokių valstybių smurtautojų dalimi, kad Lietuva niekad nebuvo ir integrali SSRS dalis, o buvo tų šalių okupuota. Taigi jos žmonės netapo nei Trečiojo reicho, nei SSRS piliečiais. Tvirtai laikantis šių principinių teisinių nuostatų ir buvo pasiekta, kad ne Lietuva išėjo iš SSRS, o SSRS išėjo iš Lietuvos kaip okupantas. Šiandien tai pripažinta tarptautiniu mastu.
Žinoma, bendrosios istorijos mokslo atstovai gali bandyti ginčyti ar aiškinti Lietuvos valstybės ir teisės istorijos dalykus ne Lietuvos, o kitų valstybių naudai. Visgi šie bandymai nėra kokia nors nauja istorinė tiesa, o parodo, kam iš tikro tokie istorikai tarnauja.
Šiuo pareiškimu mes nepasisakome už tai, kad valstybė turi reguliuoti, kokias datas reikia atminti, o kokias pamiršti. Mes norime apginti valstybės interesus nuo tų, kurie nelaiko teisės aktų ar juridinių faktų Lietuvos valstybės ir teisės istorijos dalimi, kurie jau šiandien bando perrašinėti istoriją atsižvelgdami į ką tik nori, bet ne į teisės aktus ar faktus. Tikimės, kad bus suprasta, kokie pavojingi atskirų mokslo institutų vadovų ar darbuotojų pareiškimai prieš savo valstybę. Šiandien valstybė nuo tokių jau turi pradėti aktyviai gintis.
Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo deputatai
dr. Zita Šličytė
dr. Stasys Malkevičius
Petras Giniotas
Liudvikas Narcizas Rasimavičius
© 2006 XXI amžius
|