Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Raudonmečio mutantai

Nepigiai samdomi žurnalistiniai piratai nešvariomis rankomis, o dar liūdniau – besąžiniai ir bemeiliai vis įžūliau spjaudo tiesiai į mūsų veidus. Godūs stribų palikuonys atvirai laikraštpalaikių puslapiuose pila paplavas ant visko, kas brangu lietuviui, – istorijos, literatūros, krikščioniškosios moralės ir vertybių, su įžūlia ciniška šypsena teigdami: „Nu i kas? Gerai – vis tiek blogai. Viskas yra „babkės“. Betgi kodėl visi abejingi nelyg smėliagalviai be „vigelio“, be savosios nuomonės, kai atvirai vykdomas tautos dvasinis genocidas? Kodėl neveiksnios žurnalistinės etikos ir jokios kitos komisijos, kai patamsių gaivalai brukte bruka fašistuojančias mintis: „Lietuvi, žudyk lietuvį?“ Tarptautinių žodžių žodyne žodis „mutantas“, kilęs iš lotynų kalbos ir verčiamas: „mutans“ – pa(si)keičiantis, paveldimai pakitęs (savaime arba paveikus mutagenais, kai kuriais cheminiais junginiais) organizmas. Girdisi, jog nenatūralaus dydžio triušių, kačių, grybų pilni pačernobyliai.

Pastaraisiais metais „dvasinės Sacharos“ plėtra Lietuvoje itin aktyviai rūpinasi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo, Kultūros ir sporto rėmimo fondų pinigais „gyvybę“ pa(si)laikantis, nesislepiamai nulietuvėjantis savaitraštis „Šiaurės Atėnai“. Štai ir rugsėjo 2 dienos numeryje pseudoišminčiai arba „viešo tualeto žvaigždūnai“ atvirai išjuokia ne tik gerbiamą Vytautą Landsbergį, bet ir šaiposi iš viso, kas šventa krikščioniui. Bjauralai –„laikraštinis kagėbizmas“ – teršia jaunų ir senų lietuvių sąmonę taip pat „paveikiai“, kaip ir kokainas, hašišas, kanapės ar tiesiog „pramoniniu būdu“ brukamas „bambalio pilstukas“.

Tai jau ne juokai!

Juodieji „misionieriai“, kaip K.Kubilinskas, A.Skinkys, V.Petkevičius, juodina mūsų gyvenimą gyviesiems apnuodydami trapius šviesadienius.

Ir ką girdime?

„Tikri yra tik sovietiniai, rusų kareiviai, nereik jokių paminklų banditų vadams, aš pati šaudyčiau kunigus!“ – rugpjūčio pradžioje Palangos kavinėje aršiai dėstė pusamžė „veikėja“.

„Tebesaugau nušauto sūnaus – muitininko garbės raštus iš tarnybos Čitoje ir prakeikiu tą Lietuvos kariuomenę“, – liejo įtūžį kita, keista, uoliai bažnyčią lankanti kretingiškė.

O kas pažadins lyg sraigę snūduriuojantį valstybiškai aktyvų lietuvį?

Mykolas PARONžIS

Palanga

© 2006 „XXI amžius“