Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuviško jaunimo stovykla tremtyje

Jadvyga DAMUŠIENĖ

Studentų ateitininkų stovykla „Dainavoje“ 1960 metais

Lietuviškam žody gyvi

Ir buvom, ir būsim, nes esam –

istoriją nešam kaip gymį savyj,

kaip savo lietuvišką tąsą.

Bernardas Brazdžionis

„Stovykla – Dainava – Lietuva“ – tai mėgstamiausias ir populiariausias vakarinių laužų šūkis jaunimo stovykloje Mičigano valstijoje, JAV. Šis šauksmas tebeskamba mano ausyse dar ir šiandien ir nepaliaujamai jaudina širdį, nors esu tėvynėje, Lietuvoje, jau aštuonerius metus.

Pamenu, kaip mažieji stovyklautojai vakarinių laužų metu, paraginti šaukti tą šūkį kuo garsiau, kad grįžtantis aidas pasiektų Lietuvą, šaukdavo iš visų jėgų.

„Jūsų šauksmas, – sakydavo vadovė, – perskridęs per Spyglio ežerėlį, atsimuš į Adolfo Damušio „Baltuosius rūmus“ ir grįžtantis aidas bus toks stiprus, kad peršoks per mūsų miškingąjį Rambyno kalną (laužavietę kalno papėdėje), pasieks ir Atlantą. Jo bangomis nuliūliuos į Europos krantus ir pasieks Lietuvą. O ten Nemunu, mūsų didžiąja upe, plauks per visą Lietuvą iki Kuršių marių ir skelbs broliams Lietuvoje, kad jūs visgi esate broliai lietuviai iš laisvės krašto Amerikoje, iš Dainavos – Lietuvos“. Vaikai nutilę klausydavosi ir klausdavo, ar jau pasiekė aidas Lietuvą. Visada gavę teigiamą atsakymą, džiaugsmingai grįždavo į stovyklinius savo namelius su daina, maršo ritmu.

Grįšim, grįšim ten, kur teka

Nemunėlis ir Nėris,

kur pavasarį ant kalno

obelų žiedeliai kris.

         Kur gegutė užkukavo

         mums, per sodą skrisdama,

         kur lopšely užliūliavo

         mus pirmais sapnais mama.

...grįšim, grįšim nepaklydę

svetimų kraštų keliuos.

Šitas stovyklinio laužo epizodėlis, pamatytas pro labai siaurai pravertą stovyklos gyvenimo langą, manau, kiekvienam padės pajusti tą dvasią, kuria augo lietuviškas jaunimas, prieš 60 metų išsivežtas tėvų iš Lietuvos ir emigravęs į JAV (ar kitas šalis). Šiandien to jaunimo vaikai ir jau jų vaikai vartoja tą šūkį, nes kiekvienoje lietuviškoje šeimoje Amerikoje tebeegzistuoja meilė savo kalbai ir tautinei kultūrai.

Kaip gimė ši „Dainava“ Amerikoje?

Žemiau pateikiu straipsnį to, kuris, būdamas emigracijoje, atidavė didelę asmeninę duoklę svetimame krašte augančiam lietuviškam jaunimui. Pats vokiečių okupacijos metu Lietuvoje, gestapo apkaltintas „Reicho išdavyste“, buvo suimtas ir išvežtas 1944 metų pavasarį į Vokietiją ir įkalintas sunkiųjų darbų kalėjime. 1945 m. balandžio 28 d. JAV kariuomenės išvaduotas, susitiko su iš Lietuvos pasitraukusia šeima ir 1947 metais emigravo į JAV.

Šis dr. A.Damušio straipsnis, rašytas „Dainavos“ 40 metų sukakčiai paminėti skirtame leidinyje, tiktų ir „Dainavos“ 50 metų gyvavimo sukakties metinėms.

Tas Dievo žodis pasiekia jaunimo širdis ir ne vienas iš jų, šiandien jau išaugęs ir kūnu ir dvasia, baigęs aukštuosius mokslus JAV, džiaugiasi jaučią ir matą širdimi savo tėvų žemę Lietuvą, augdami ir gyvendami svetimame krašte.

„Ne sykį su pagalvojus, kad mūsų – „Dainavos vaikų“ jausmai „Dainavai“ panašūs į Lietuvoje gimusių tėvų jausmus Lietuvai. Mums augant šioje pusėje Atlanto, Lietuva buvo tolima šalis, kurią tik pažinojome iš pasakojimų. „Dainavoje“ mes ją patyrėme. „Dainava“ – mūsų tikrovė. O „Dainavoje“ radome Lietuvos dvasią – tai, ką kiekvienas, nenorėdamas palikti savo mylimo krašto, kraudamasis greitosiomis lagaminą, saugiai priglaudę ir laikę prie širdies“.

Tai laiškas, rašytas, kaip sako laiško autorė Taura Zarankaitė, visų „Dainavos vaikų“ tėvams ir visiems pasiaukojusiems, įdėjusiems daug darbo, laiko ir rūpesčio, kad auganti karta galėtų patirti tai, kas jiems, palikusiems Lietuvą, buvo ir yra brangu.

„Tai mūsų, Jūsų ir mano „Dainava“ – sakė dr. Vytautas Majauskas „Dainavos“ 25 metų sukakties proga. Jos takais pražygiavo tūkstančiai jaunimo. Ten kurta, džiaugtasi, melstasi, nusivilta, ten krykštauta, sportuota. Ne veltui septynmetis stovyklautojas, paklaustas, kur yra Lietuva, net nemirksėdamas atšovė: „Dainavoje“. O! Kokia didelė tuštuma atsirastų lietuvių išeivijoje, jei iš mūsų gyvenimo dienų būtų išbraukta „Dainava“.

Šiandien jis ir daugelis kitų „Dainavos“ rėmėjų – juodo darbo talkininkai ar rašiusieji apie „Dainavą“. Toks buvo mūsų išeivijoje reiškęsis humoristas, rašytojas Aloyzas Baronas, pasirašantis dr. S.Aliūno vardu, kūręs „jausmingus“ stovyklautojo eilėraščius. Štai vienas jų:

Prie Spyglio ežero

Nueina dienos ir dingsta toliuos,

Mes jas palydim linksma daina

Šiandien gyvenam visi kaip broliai,

Gamta ir saulė visiems viena.

         Kartu prie pietų ir vakarienės,

         Kartu pakrūmėj ir ežere,

         Tiktai po vieną po mėnesieną,

         Tiktai po porą mes vakare.

Vandens į Spyglį pripylė Dievas,

O inžinieriai statė namus,

O mes kaip vienas išbraidėm pievas.

Todėl, kad kraujas mūs neramus.

1959 m.

Visi jie, manau, stebi „Dainavos“ gyvenimą iš aukštybių ir džiaugiasi, kad „Dainava“ dar gyva. Jau pirmųjų „Dainavos“ kūrėjų provaikaičiai ateina augti, džiaugtis ir ugdyti meilę savo protėvių žemei ir pagarbą savo tautybei ir savo tautos priimto tikėjimo Katalikų Bažnyčiai.

„Dainava“ vieno svečio iš Lietuvos (advokato J.Kairevičiaus žodžiais) pavadinta „Lietuviška katedra“. Jis, aplankęs išeivijoje esančias lietuvių kurtas institucijas, jaučiąs galingą lietuvybės dvasią, kurią radęs ir „Dainavoje“. „Visose lankytose institucijose jaučiau, kad už turtinę gerovę aukščiau yra iškeltos dvasinės vertybės“. (Ar galime tuo girtis šiandien Lietuvoje?)

Jauniesiems stovyklautojams, kaip Simui Laniauskui, „Dainava“ – svarbi, šventa vieta. O pirmosios stovyklos, įvykusios „Dainavoje“, „jauna poetė“ Zita Girginaitė jau kūrė:

Čia kvepia pušys ant kalvų,

Ak, kaip miela ir jauku.

Spyglio ežeras gražiais

Žaidžia saulės spinduliais.

         Skamba dainos Dainavoj,

         Kaip Tėvynėj Lietuvoj...

         Čia gražioji Dainava,

         Mūs antroji Lietuva.

O Emilija Pakštaitė dūsauja: „O! Kad būčiau akmenėlis „Dainavos“ laukų, prisispaudus prie Spyglelio, neliūdėčiau, neraudočiau“. (Spyglys – tai „Dainavoje“ esantis ežeras.) Abi šios mergaitės atvežtos mažutės iš Lietuvos. Ką būtų galima daugiau pasakyti apie „Dainavą“? Oficialiai ji yra vadinama Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos (ALRKF) jaunimo stovykla. Manau, kad iš visų pasisakymų galima jausti, ką gauna „Dainavos“ stovyklautojas, jos lankytojas ar atvykstantis svečias, kuris tuoj pajunta šios vietovės lietuvišką dvasią ir pulsą.

Būtų įmanoma paminėti „Dainavoje“ stovyklaujančių lietuviškų organizacijų statistiką, bet sunkiai įmanoma aprašyti visose grupėse, ypač suaugusiųjų (Mokytojų sąjungos, Lietuvių Fronto Bičiulių visuomeninės-kultūrinės grupės ar tautinių šokių ir dainos ansamblių), svarstomas temas, jos – apie visas mūsų gyvenimo problemas. Įsimintina Ateitininkų šeimos savaitė. Čia suvažiuoja visa šeima: močiutės, tėvukai, jų vaikai su gausiomis šeimomis (ne viena jauna šeima augina 4-5 ar 6 vaikus). Tėvukai būna labai geri pagalbininkai ir prižiūri vaikaičius, nes vaikų tėvai kasdien keletą valandų klausosi paskaitų. Jos profesionaliai parengtos tam tikrų sričių specialistų. Nagrinėjamos žalą jaunimui darančios problemos, mokoma, kaip jų išvengti, kaip nukreipti jaunimo dėmesį į visavertį gyvenimą.

Mokytojų stovykloje kalbama apie lietuvių kalbos gramatiką, kirčiavimą, kalbos taisyklingumą – žodžio logiką, prasmę ir reikšmę. Jaunimas, klausąs tų vyresniųjų savo mokytojų, nuobodžiauja, bet vis tiek žinios, pasiekusios jų ausis, žiūrėk, ir „prilimpa“ vienam kitam.

Viską, kas vyksta stovyklos pastogėje, sunku išvardyti, bet matyti, kaip protinis darbas, „Dainavos“ gamtos grožis kelia meilę ir pagarbą savai lietuviškai kilmei, tautinei kultūrai, ir kasmet ji auga ir plečiasi jų širdyse.

Viena išskirtinė iš visų grupių yra „Lithuanian Heritage“ stovykla (lietuvių paveldo stovykla). Tai stovykla mišrių šeimų vaikams, kurioje viskas, išskyrus dainas, perduodama jiems visiems suprantama anglų kalba. Meilė ir pagarba savo abiem tėvams skiepijama vienodai. Šios stovyklos vaikai susipažįsta su savo lietuvio tėvo ar motinos kilme ir po kelerių metų stovyklavimo įsitraukia ne vienas ir ne du į lietuviškų organizacijų gretas (šokių, dainų ar į veikiančias jaunimo organizacijas – ateitininkų ar skautų).

„Dainavoje“ šie „pusamerikoniai“, kaip juos vadina grynieji lietuviai stovyklautojai, pramoksta lietuvių kalbos ir žaisdami, ir lietuviškas dainas dainuodami. Sporto taisyklės paaiškinamos ir toliau sakomos lietuvių kalba, dainų mintis ir žodžių tarimas paaiškinamas anglų kalba, o tai duoda puikių rezultatų.

Šios stovyklos mišrių šeimų vaikams nuo 1978 metų buvo organizuojamos tuometinės „Dainavos“ administratorės, šio straipsnio autorės Jadvygos Damušienės. Penkerius metus vadovavusi ir 27 metus atidavusi „Dainavos“ rūpesčiams, išėjo į pelnytą pensiją. „Lithuanian Heritage“ stovyklos darbą perėmė Rima Polikaitytė, kuri šioje stovykloje nuo pradžių buvo pagrindinė programos vykdytoja. Rima, baigusi universitetą jau dirba, savo atostogas aukoja šios stovyklos gerovei. Dirba taip sėkmingai, kad visų norinčių dalyvauti jau negali priimti.

„Dainavos“ gyvavimo sėkmė auga ir auga, bet kartu daugėja ir jos dalyvių. Manau, kad po auksinio „Dainavos“ jubiliejaus jos direktorių tarybai teks galvoti apie naują priestatą „Lietuviškai katedrai“ Amerikoje.

Daug, oi daug dar norėtųsi išsakyti apie šią brangią vietą Amerikoje. Bet viena galiu pasakyti, kad, grįžus į savo numylėtą gimtinės žemę, svajotos laimės, džiaugsmo neteko patirti, kokia buvo gyvenama ir teikiama jaunimui „Dainavos“ pastogėje. Kiek daug nuoširdžių ir darbščių rankų statė iš meilės Lietuvai šią vietą. (Jie visi bus paminėti 20 metų „Dainavos“ istorijos leidinyje, kai bus švenčiama „Dainavos“ gyvybės pradžia (1956-2006)).

Pabaigoje dar noriu pakalbėti apie Kryžių kalną „Dainavoje“.

Dainava yra giliai suprastos idėjos, širdžių, rankų ir aukos dvasia augintas vaisius prarastos tėvynės gerovei. Į kiekvieną skaudų okupantų veiksmą Lietuvoje tuoj buvo reaguojama ir „Dainavoje“. Kai atėjo žinia, kad ten naikinami kryžiai, „Dainavoje“ buvo supiltas ir paruoštas kalnelis kryžiams. Kryžininkas tarp lietuvių buvo vienas (Paškocimas), o užsakymų – daug. Žmogus nejaunas, bet dar spėjo daryti kryžius įvairių šeimų prašymu.

Tas Kryžių kalnas buvo ir tebėra visų mėgstama vieta. Čia atėjęs, ir fiziškai, ir dvasiškai pasiilsi. Nuo Kryžių kalno visa „Dainava“ atsiskleidžia kaip perlas delne: vienoj pusėje – stovyklautojų nameliai, valgykla ir „Baltieji rūmai“ su koplyčia, kitoje – Rambyno kalnas, didžiulis pušynas, pačių stovyklos mylėtojų sodintas, pušys jau debesis siekia, ir slėnyje – gražusis Spyglio ežerėlis. Rami, plati erdvė ir prabėganti viena kita stirna ar vaikščiojanti pakrante gervė džiugina širdį.

Šiame kalnelyje vieną kartą per savaitę atiduodama pagarba ir meilė partizanui, ginančiam savo kraštą nuo baisiojo tautinio smurtininko, tautos naikintojo ir kankintojo. Stovyklautojams išsamiai perduodamas partizanų gyvenimo vaizdas, kalbamos maldos, dainuojamos partizanų kurtos dainos.

Taip, ten, už jūrų marių, svetimoje, bet laisvo žodžio šalyje – JAV – auganti lietuvių jaunoji karta semiasi stiprybės iš mūsų istorinės praeities – nemeluotos, neiškraipytos, neperrašytos pagal okupantų norus ir neiškarpytos okupantų, nuslepiant jiems nepalankius įvykius, faktus. Tautos ir valstybės istorija perduodama su meile ir pagarba žmogui, praėjusiam tą akmenuotą tautos gyvenimo kelią. „Dainavoje“ skiepijama artimo meilė, pagarba ir tiesos reikšmė gyvenimui, kurioms po sovietų okupacijos palikta labai mažai vietos Lietuvoje. Šitas stipriausias vertybinio gyvenimo pamatas yra okupacijos metu žiauriai apgriautas.

Auksinio „Dainavos“ jubiliejaus proga reikia prašyti Dievo, kad Jis prisimintų kiekvieną mūsų ir neleistų tapti savo tautinės sąmonės žudiku ir turtinės gerovės garbintoju.

Visiems, dirbantiesiems šį šventą darbą, noriu linkėti fizinės ir dvasinės stiprybės, nes, cituojant Maironį, „tas ne lietuvis, kurs jos būdo,/ jos žemės dainų nemylės,/ kuris pamins, ką bočiai gynė/ per amžius milžinų keliais“.

„Dainavą“ – Lietuvą svetimoje žemėje kurdami, visi dirbantieji ėjome milžinų keliais, būdą lietuvio ir dainą Lietuvos mes mylėjome ir giname iki dabar, ką bočiai gynė, su tiesa ir pagarba visiems.

„Dainava“ – mūsų Lietuva

Adolfas Damušis prie„Dainavos“ stovyklos stogastulpių 1990 metais

Tėvynės netekties skausmas pagimdė idėją. Idėja tapo kūnu ir gavo vardą – Dainava.

Antrojo pasaulinio karo buvome atskirti nuo tautos visumos. Pokario padėtis tapo nepalanki grįžti namo – Tėvynė okupuota Sovietų Sąjungos.

Su išvietintojų egzodu iš Europos į naujus žemynus 1948-1949 metais iškilo ir augo įsikūrimo sunkumai. Laikinoje gyvenvietėje svetimajame krašte, JAV, užgulė tautinio ir religinio-dvasinio išsilaikymo rūpesčiai. Kad išvengtume sulydymo JAV tautybių lydymo katile, būrėmės į tautinę bendruomenę, steigėme šeštadienines mokyklas ir atkūrėme organizacijas, kuriose ugdėme jaunuomenę Lietuvai.

Jau 1950 metais įvyko pirmoji ateitininkijos organizacijos vienos savaitės stovykla prie Klivlendo, Ohajo valstijoje. Entuziazmas buvo neišpasakytas, nes nuo 1930 metų, uždarius ateitininkų veiklą Lietuvoje, stovyklavimo džiaugsmui ateitininkijos jaunimas neturėjo nei sąlygų, nei galimybių. Tad čia, kad ir svetimoje žemėje, kristalizavosi nuosavos stovyklavietės steigimo mintis lietuviškam jaunimui.

Tad kilo klausimai: kaip pradėti, kurioje vietoje kurtis, iš kur gauti finansinės paramos?

Jau 1954 metais įvykusiame Amerikos lietuvių katalikų (ALRK) federacijos suvažiavime buvo pritarta jaunimo stovyklavietės kūrimo idėjai. Ateitininkija į tą darbą aktyviai įsitraukė. Kaip idėjos iniciatorius, buvau išrinktas ALRK federacijos pirmininku dvejų metų kadencijai. Tai buvo lyg ir įgaliojimas imtis to naujo sunkaus darbo. Nebuvo pasirinkimo, reikėjo ryžtis aktyviai tą reikšmingą idėją realizuoti.

Ateitininkų organizacijos nariai ir tos idėjos rėmėjai nedideliais savo uždarbio ištekliais kantriai dalijosi ir noriai jungėsi į darbą naujoje žemėje kurti jaunimui lietuvišką oazę. Ją šiandien daug kas vadina „Dainava – mūsų Lietuva“.

Pakėlėm daug išorinių ir nemažai vidinių sunkumų per visus stovyklavietės kūrimo ir jos veiklos laikotarpius. Bet kuo toliau, tuo vis labiau pajutome „Dainavos“ naudą ir jos, kaip šviesios minties židinio, reikšmę. 40-ies metų „Dainavos“ gyvavimo proga lenkiu galvą ir sakau: „Ačiū, mielieji talkininkai! Jūsų idealistinės ir finansinės paramos bei darbo dėka stovyklavietės įkūrimo idėja buvo įvykdyta. Nors ir sunkiai, bet tas darbas vyko noriai ir su giliu tarpusaviu pasitikėjimu“.

Daug organizuotų mūsų jaunimo vienetų naudojasi „Dainava“.

Dievo globa ir pagalba buvo jaučiama „Dainavos“ kūrimo metu ir iki šių laikų.

Teskamba joje lietuviškas žodis ir daina!

Tegu „Dainava“ dar ilgai tarnauja mūsų tautai ir Bažnyčiai!

Tegu Dievo žodis pasiekia jaunuomenės širdis ir išugdo juos dorais žmonėmis tautai ir pasauliui!

Adolfas DAMUŠIS

1997 metai

© 2006 „XXI amžius“