|
Didysis Tėvynės sūnus
Prelatas Mykolas Krupavičius sugrįžo į Tėvynę, kurią mylėjo labiau už tėvą ir motiną. Tai liudija jo testamentiniai žodžiai, kurie bus iškalti antkapyje: Lietuvi, tebūnie tau pirmiausia tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tėvynė Lietuva. Prelatas troško po mirties ilsėtis Lietuvos žemėje. Dar Tilžėje kalėdamas rašė: Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir bedvasį kūną. 1970-ieji prelato mirties metai buvo pažymėti gūdaus socializmo ženklu, todėl jo mirtinguosius palaikus laikinai buvo priglaudusi Amerikos žemė. Anuomet į prelatą panašūs žmonės sovietinės valdžios buvo vadinami liaudies priešais ir jų vieta buvo lageryje ar Sibiro tremtyje.
Šiandien dėkojame Dievui už Lietuvos laisvę, dėl kurios prelatas Krupavičius iki mirties kovojo, siekdamas, kad pasaulis neapsiprastų su Lietuvos okupacija. Dėkojame Dievui, kad galime kurti laisvos Lietuvos ateitį, tačiau šitai vaisingai galima daryti tik turint bent mažą dalelę M.Krupavičiaus meilės Lietuvai. Daug kas šiandien klausia, kas gi tas Krupavičius ir kuo jis nusipelnė Lietuvai, kad jo žemiškiems palaikams suteikta garbė ilsėtis prie Prisikėlimo šventovės pamatų. Atsakymas aiškus: visas jo gyvenimas ir visi darbai buvo skirti Lietuvai. Prelatas Krupavičius save įamžino ne kalbomis, bet darbais. Šiandien taip pat daugelis moka gražiai kalbėti, tik ne visi nori būti pasišventę bendram gėriui kaip kad prelatas Mykolas Krupavičius. Jo gyvenime išsipildė Kristaus žodžiai: Kas praranda gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės (Mk 8, 35).
Pagerbdami prel. Krupavičių, pirmiausia turime pagerbti jo tėvus, ypač jo motiną, kuri prie ratelio mokė mažąjį Mykoliuką skaityti ir mylėti Dievą bei Tėvynę. Jei ne puiki motina, šiandien neturėtume ir šio didžio Lietuvos sūnaus. Laimingi vaikai, turintys gerus, Dievą mylinčius tėvus.
Nelengva buvo Mykoliuko vaikystė. Carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje buvo draudžiamas net lietuviškas žodis. Jaunam Mykoliukui kaip Dievo dovana buvo Igliaukos vikaras kun. Juozas, parūpindavęs jaunimui draudžiamų valdžios lietuviškų knygelių ir laikraščių. Šiose pogrindžio sąlygose jaunuolio širdyje brendo tokia didelė meilė Lietuvai, kokios, deja, šiandien neįmanoma jaunimui išsiugdyti žiūrint televizijos programas. Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią lankė M.Krupavičius, buvo draudžiama lietuviškai kalbėti. Ją baigiant jaunuolio atestate buvo įrašyta, kad jis esąs nepataisomas lietuvis ir valdžios priešas. Toks nepataisomas lietuvis M.Krupavičius buvo per visą gyvenimą. Kažkas net pasakė, kad M.Krupavičiaus meilė Lietuvai buvo tarsi jo religija. Po 1905 metų, nors carinė valdžia ir leido lietuviams mokytojams dirbti Tėvynėje, draudė puoselėti lietuvybę. Jaunam mokytojui Mykolui rūpėjo žmonių tautinis sąmoningumas, todėl jo veikla greitai atkreipė žandarų dėmesį ir jam buvo sudaryta politinė byla. Tuomet M.Krupavičiaus mintys nukrypo į Kunigų seminariją.
Seinų kunigų seminarijoje lietuvybei nebuvo vietos, todėl lietuviška veikla taip pat vyko pogrindyje slaptoje kunigų draugijoje, į kurią susibūrė sąmoningiausi klierikai. Tarp jų buvo poetas ir rašytojas Vincas Mykolaitis Putinas, istorikas ir ilgametis Krikštonių klebonas Jonas Reitelaitis ir, žinoma, Mykolas Krupavičius. Baigęs Seinų seminariją, M.Krupavičius išvyko studijuoti į Petrapilio dvasinę akademiją, kur susipažino su žymiais ateitininkų veikėjais, vėliau tapusiais Krikščionių demokratų partijos lyderiais. Čia jis įsisavino Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, kuriuo grindė savo visuomeninę ir politinę veiklą. Po Spalio revoliucijos kun. M.Krupavičius darbavosi Voroneže tarp lietuvių. Greitai kunigo veikla užkliuvo komunistams, ir jis buvo pasmerktas sušaudyti, todėl turėjo grįžti į Tėvynę.
Gavęs Bažnyčios vadovybės sutikimą, kun. M.Krupavičius įsitraukė į politinę veiklą, organizavo Krikščionių demokratų partiją ir ypač rūpinosi žemės reforma. Jis suprato, jog nepadarius žemės reformos Lietuvos valstybei bus sunku, nes jos priešai lengvai galės manipuliuoti vargstančiais žmonėmis, iš kurių po 1863 metų sukilimo caras buvo atėmęs žemes. Šiandien net nereikia spėlioti, kas būtų atsitikę mūsų Tėvynei, jei Rusijos bolševikai anuometinėje Lietuvoje būtų radę ne savo vertę ir pasididžiavimą Tėvyne pajutusį lietuvį, bet tik dvaro kumetį. Populistai politikai juos būtų klaidinę taip pat sėkmingai, kaip tai daroma nūnai beveik kiekvienų rinkimų metu. Padaryti žemės reformą buvo labai sunku, nes tam priešinosi ne tik dvarininkai, bet net ir dalis Bažnyčios hierarchų. Tačiau kai Popiežiaus pasiuntinys arkivysk. Cekini, įsitikinęs teisingai vykdoma reforma, jai pritarė, nuo tada nė vienas skeptikas Bažnyčioje nedrįso reformos neigti. Kun. M.Krupavičiaus žemės reforma išgelbėjo Lietuvą nuo Rusijos bolševikų įtakos. Iš dvarų buvo paimta žemė ir išdalyta mažažemiams bei savanoriams. Trejus metus eidamas žemės ūkio ministro pareigas, jis atliko milžinišką darbą, tad vysk. Pranciškus Karevičius teisingai pasakė, jog žemės reforma kun. M.Krupavičius pasistatė sau paminklą.
Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kun. M.Krupavičius parašė išsamų memorandumą, kuriame gynė Bažnyčios teises. Užėmus Lietuvą naciams ir pradėjus žydų naikinimą, kunigas tuoj pat ėmėsi ginti nekaltus žmones. Po kelių memorandumų kun. Krupavičius 1942 metais buvo įkalintas ir išvežtas į Vokietiją ir tik Apvaizdos lemtimi liko gyvas. Gal todėl, kad gyvendamas Vakaruose pradėtų ir atkakliai iki savo mirties gintų Lietuvos laisvės bylą.
Turėdami prel. M.Krupavičių savo tarpe, kasdien galėsime iš jo mokytis mylėti Lietuvą. Mokysimės dirbti jos labui, nebėgti iš jos ir nepriekaištauti, kai bus sunku. Prelatas M.Krupavičiaus kapas liudys, koks nuostabus gali būti žmogaus gyvenimas, kai jis statomas ant Kristaus Evangelijos pamato. Jo nebus galima pasisavinti nei Bažnyčiai, nei kuriai nors politinei grupei, nes prelato Mykolo Krupavičiaus darbai teisėtai priklauso visai Lietuvai.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Homilija, pasakyta perlaidojant prel. M.Krupavičių
rugsėjo 23 d.
© 2006 XXI amžius
|