Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Mykolo Krupavičiaus – valstybininko ir politiko – portretas

Dar vaikystėje Mykolą Krupavičių sužavėjo galingos, nepriklausomos Lietuvos valstybės vizija. Atsiminimuose jis rašė:

„Vieną kartą, kai buvau 8-9 metų vyras, motina mane pasiuntė pas (...) eigulį totorių Jablonskį karvei šieno nupirkti žiemai. Jablonskis man pradėjo pasakoti apie Vytautą, koks jis buvo geras totoriams, koks jis buvo galingas ir kokia didelė jo laikais buvo Lietuva, nukabinęs nuo sienos parodė man Vytauto Didžiojo paveikslą su apačioje lenkišku užrašu: „Vytautas didysis Lietuvos kunigaikštis“. Pamatęs Lietuvos karalių, kaip įgeltas, net neatsisveikinęs su Jablonskiu, šokau bėgti. Parbėgęs be dūšios namo, papasakojau, jog mačiau Lietuvos karalių ir visa tai, ką buvau išgirdęs iš Jablonskio. Kitą dieną apie tai sužinojo visi mano mokyklos draugai. Jie tą žinią tuoj perdavė savo namiškiams. Jablonskio pasakojimu, tų mokinių tėvai ėjo pas jį to karaliaus pažiūrėti. Ir tai tamsiai ir juodai Lietuvai jos praeitis buvo lyg saldus sapnas. Bet kaip tą sapną paverst realybe, kokių priemonių imtis, niekas negalvojo. Ir nebuvo ko galvoti. Tik pirmoje pobaudžiavinėje kartoje atsiradus iš kaimo išėjusiai patriotinei šviesuomenei, buvo suplanuotos priemonės kovai su pavergėju rusu ir pasiryžta daryti konkrečius žygius“. Vienas žymiausių tų šviesuomenės atstovų buvo kun. M.Krupavičius.

1919-aisiais, būdamas 34 metų, jis išrenkamas krikščionių demokratų partijos pirmininku. Jaunimui M.Krupavičius imponavo savo idealizmu, idėjų ir tikslų aiškumu, bekompromisine kova siekiant atstatyti demokratinę Lietuvos valstybę. Paprastu kaimietišku apdaru apsirengęs, visiškai nesirūpinantis savo išvaizda, jis žavėjo žmones savo dvasine jėga, dinamizmu, pasitikėjimu lietuvių tautos galia atsikurti ir laisvai gyventi. Netgi tautininkų ideologas dr. V.Bartuška savo knygoje „Lietuvos Nepriklausomybės kryžiaus keliais“ pripažino M.Krupavičiaus įtaką ir pasisekimą: „Tas iškalbingas jaunikaitis, žavįs minias savo energija ir sumanumu, galėjo nuvesti Lietuvos liaudį kad ir į pragarą. Ji būtų žygiavusi drauge su juo...“ M.Krupavičius, skatinamas stipraus atsakomybės ir pareigos jausmo, nuvedė lietuvių tautą į nepriklausomos demokratinės Lietuvos kūrimą. Sektinu pavyzdžiu jam buvo 1863 metų sukilimo vadas kunigas Antanas Mackevičius, kurį jis ne kartą minėjo savo raštuose.

M.Krupavičių galima pavadinti kovojančiu kunigu. Pradėjus kurtis Lietuvos kariuomenei, jis pats ėjo pas vokiečius ir supirkinėjo ginklus savanoriams, važinėjo su kalbomis po Lietuvą, ragindamas vyrus ginti atsikuriančią valstybę. Jis ne tik ragino kitus, bet ir pats, būdamas kunigas, paėmė į rankas ginklą, kai Lietuvos nepriklausomybei grėsė ne tik išorės, bet ir vidaus priešų pavojus. 1919 metų vasarą jis įstojo į besikuriančią Lietuvos šaulių sąjungą. Jau susirinkus Steigiamajam Seimui, į Lietuvą, nepaskelbusi karo, veržėsi Lenkijos kariuomenė. Steigiamasis Seimas sukūrė Vyriausiąjį Lietuvos gelbėjimo komitetą, kurio pirmininku tapo liaudininkų frakcijos lyderis Mykolas Sleževičius, o vicepirmininku – M.Krupavičius. Opozicijoje buvę tautininkai Vyriausiąjį Lietuvos gynimo komitetą vadino „dviejų Mykolų komitetu“. Komitetas nuveikė didžiulį darbą rinkdamas aukas kariuomenei, kviesdamas vyrus į savanorius, sukeldamas visą tautą ginti Lietuvos nepriklausomybės. Pavojingu Lietuvai momentu M.Krupavičius ne kartą įrodė sugebėjimą suvienyti skirtingų partijų atstovus vieningam darbui.

M.Krupavičius buvo vienas žemės reformos autorių. 1923 metais prezidentas Aleksandras Stulginskis pasiūlė M.Krupavičiui tapti žemės ūkio ministru ir „išsrėbti tą košę“. M.Krupavičius ėmėsi atsakomybės, nors dvarų žemių dalijimas buvo labai rizikingas ir galėjo baigtis katastrofa. Visi Lietuvos ekonomistai sakė, kad M.Krupavičius galutinai sugriaus karo nualintą Lietuvos ūkį, tačiau kunigas buvo ryžtingas ir pasitikėjo žmonių darbštumu ir išmintimi. Jis su prezidentu A.Stulginskiu slapta važiavo apžiūrėti naujakurių ūkių ir savo akimis matė, kad naujakuriai puikiai dirbo žemę.

Prezidentui Antanui Smetonai 1927 metų balandį paleidus III Seimą, M.Krupavičius, jausdamas atsakomybę, kad krikščionys demokratai perversmo dienomis padėjo įsitvirtinti nelegaliam tautininkų režimui, parašė laišką A.Smetonai, kaltindamas jį Konstitucijos sulaužymu, katalikiškų organizacijų naikinimu, žemės reformos stabdymu bei reikalaudamas laikytis Konstitucijos ir sušaukti naują Seimą. Tačiau A.Smetona buvo priešingas parlamentinei santvarkai, todėl buvusius demokratinių partijų lyderius nušalino nuo valstybinės ir politinės veiklos. M.Krupavičiui ir A.Stulginskiui buvo pasiūlyta dirbti Lietuvos pasiuntiniais užsienyje, tačiau jie nesutiko ir buvo priversti gyventi provincijoje. M.Krupavičius nuolat buvo sekamas policijos, jam buvo neleidžiama viešai kalbėti. Tačiau krikščionių demokratų lyderiai išliko principingi – iki pat 1940 metų Seimo pirmininkas A.Stulginskis ir vicepirmininkas M.Krupavičius periodiškai kreipdavosi į Prezidentą ir Ministrą Pirmininką reikalaudami surengti demokratinius rinkimus.

1938 metų kovo mėnesį Lietuvos vyriausybei nuolankiai priėmus Lenkijos ultimatumą, buvę prezidentai ir ministrai, tarp jų ir M.Krupavičius, išplatino atsišaukimą „Tautai ir vyriausybei“, kuriame reikalavo atsistatydinti tautininkų vyriausybei, sudaryti naują vyriausybę plačios koalicijos pagrindais, grąžinti demokratinę santvarką.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 metų liepą buvo suimta nemažai buvusių valstybės veikėjų, o M.Krupavičius Kalvarijoje sulaukė paslaptingo skambučio, kviečiančio kuo greičiausiai atvykti į Kauną. Jis nusprendė vykti. Gatvėje sutiko Liudą Girą, kuris jį užkalbino tokiais žodžiais: „Sveikas, Mykolai. Dar tu laisvas?“ M.Krupavičius atvirai išvadino jį išdaviku ir palinkėjo „ko greičiausiai grįžti į lietuviškąjį kelią“. Norėdamas išlaisvinti suimtuosius, M.Krupavičius iš pradžių nuvažiavo į Vilnių, pas Didžiulį-Grosmaną, o vėliau – į Kauną, pas vidaus reikalų ministrą M.Gedvilą ir J.Paleckį, prašydamas paleisti suimtuosius, tačiau jo prašymas nebuvo išgirstas. Vėliau, pavestas vyskupų, M.Krupavičius savo vardu parašė memorandumą sovietinės valdžios atstovams, kuriame, remdamasis bolševikų ideologija, stengėsi apginti Bažnyčią nuo persekiojimo. Dėl to juo susidomėjo NKVD, ir M.Krupavičius buvo priverstas slapstytis.

Išvengęs sovietų represijų, M.Krupavičius sulaukė vokiečių okupacijos. 1942 m. lapkričio 9 d. jis kartu su K.Griniumi ir J.Aleksa parašė memorandumą vokiečių generaliniam komisarui fon A. Rentelnui. Memorandume buvę valstybės veikėjai drąsiai pasisakė prieš Lietuvos kolonizaciją ir žydų žudymą, tuo nustebindami netgi užsienio žurnalistus. M.Krupavičius ir J.Aleksa buvo suimti gestapo ir pasodinti į Eitkūnų, vėliau – Tilžės kalėjimus. Tačiau, dingus byloms, buvo laikomas tik namų arešte, vėliau internuotas į Rėgensburgo basųjų karmelitų vienuolyną. 1944 metais išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku, M.Krupavičius ir vėl sugebėjo suvienyti išeivijos lietuvius kovai už Lietuvos laisvę.

„Varpas“ nekrologe (1971 m., Nr. 10), skirtame M.Krupavičiui, rašė: „Retame nepriklausomos Lietuvos gyvenime svarbų vaidmenį turėjusiame asmenyje taip darniai jungėsi intelektas, praktiškojo darbo gabumai ir idealizmas. Lietuvai lemiamoje valandoje, kai 1940 m. birželio 14 d. buvo gautas Maskvos ultimatumas kapituliuoti, jis neturėjo balso, bet jeigu tada kas būtų jo atsiklausęs, atsakymas greičiausiai būtų – kova“.

Mūsų himne yra žodžiai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tad semkimės iš prel. M.Krupavičiaus ne tik stiprybės, bet ir drąsos, meilės tėvynei, idealizmo, pareigos ir atsidavimo savo tautai.

Audronė VEILENTIENĖ,
Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausioji muziejininkė

Kalba pasakyta prel. M.Krupavičiaus minėjime rugsėjo 21 d. Seime

© 2006 „XXI amžius“