|
Lietuvai atidavęs ir sielą, ir kūną
JAV lietuvių visuomeninio komiteto prelato Mykolo Krupavičiaus
palaikams pervežti į Lietuvą pirmininko Prano POVILAIČIO kalba iškilmingame
Seimo posėdyje
Kunigas Mykolas Krupavičius, 1943 metais įkalintas Tilžės kalėjime, rašė laiške savo sesutei į Lietuvą: Jei Dievas panorėtų šią mano kelionę nutraukti, labai noriu greičiau, kad mano palaikai atsigultų lietuviškoje žemelėje. Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir savo kūną. Savo darbais, savo gyvenimu jis paliko mums visiems turtingą, skatinantį palikimą įvairiose gyvenimo srityse. Savo pasaulėžiūra, savo įsitikinimais buvo krikščionis demokratas.
Turbūt neklysiu teigdamas, kad Lietuva, atgavusi nepriklausomybę 1918 metais, buvo vienintelė valstybėje, kurios gyvenimas po 120 metų okupacijos buvo atkurtas pagal krikščioniškosios demokratijos principus ir reikalavimus. Ir didele dalimi už tai atsakingas M.Krupavičius. Tai liudija 1922 metų Konstitucija, švietimo, auklėjimo, kultūros, krašto apsaugos, visuomeninio gyvenimo politika. Prelatas mylėjo kiekvieną lietuvį ir kiekvieną dorą Lietuvos pilietį, ypač tuos, kurie prisidėjo prie Lietuvos gerovės. Mums nuolat skelbė, kad turime būti draugiški, nuolaidūs ir tiems, kurių valstybės vizija kitokia negu mūsų, nes ir jie savo tėvynę myli ne mažiau negu mes. (...)
M.Krupavičius kovojo labai drąsiai ir energingai, net su savaisiais, jeigu nepavykdavo įgyvendinti kai kurių planų, ramiai priimdavo daugumos nutarimus ir dėl priimtų nutarimų kovojo su atsidavimu, kaip dėl savų. Jis sakydavo, kad be susiklausymo negali klestėti nei Seimas, nei organizacija, nei valstybės. Lietuvos vėliava, kuria papuoštas prelato karstas, yra ta pati, kuri dengė jo karstą laidotuvių metu 1970 metais. Ji išsaugota iki šių dienų, perduota išrinktiems nariams, kai keitėsi krikščionių demokratų vadovybė.
Lietuvių išeivijos rašytojas Antanas Vaičiulaitis savo prisiminimuose rašo: Gyvenimo keliuos sutikau ir tuos vyrus, kurių vardai įrašyti knygose ir istorijos lapuose. Jeigu man reikėtų tarti, kurie paliko didžiausią įspūdį, paminėčiau tris: Joną Jablonskį, Vincą Krėvę ir Mykolą Krupavičių. Jie man vaidenasi kaip monumentai, kaip įstatymų leidėjai, didieji kūrėjai, vienas kalbos, antras literatūros, trečias nepriklausomos Lietuvos. 1875 metais vyskupas Motiejus Valančius savo testamente štai ką kalbėjo: Norėčiau ir numiręs jums (būti red.) naudingas, ir būsiu, jeigu skaitydami tą raštą išlaikysite mano perspėjimus. Po šimto metų M.Krupavičius savo paliktame testamente kalba panašiai: Kiekvienose šventose Mišiose prašau Dievą Tėvynės laivės ir pasilikti lietuviams tvirtais, ištvermingais, kovingais patriotais, o katalikams katalikais. To maldausiu Dievo ir šioje vietoje, kurią man paskirs Dangiškasis Teisėjas. Ypač karštai maldausiu Dievą, kad Jis padėtų išaugti jaunimui sąmoningais ir kovingais lietuviais patriotais.
Po 36 metų poilsio Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje, prelatas M.Krupavičius pagaliau sugrįžo į tą jo numylėtą lietuvišką žemelę. Savo testamente prašė užberti jo akis ir krūtinę lietuviška žemele. Dabar jau ramiai atsiguls šioje žemėje, už kurią kovojo visą gyvenimą, ir lietuviška žemelė jau apsaugos ir apdengs ne tik jo akis ir krūtinę, bet ir visą kūną. M.Krupavičiaus darbai, M.Krupavičiaus mintys, M.Krupavičiaus meilė Lietuvai ir žmogui teuždega mums visus ir paskatina mus dideliems žygiams ir darbams.
© 2006 XXI amžius
|