Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kankinystė – Dievo ir artimo meilės išraiška

Mindaugas BUIKA

Palaimintoji sesuo Šara Šalkahazi

Klotilda Šalkahazi su vaikais prie mirusio vyro portreto. Šara – kairėje

Sesers Šaros Šalkahazi ir katechetės Vilmos Bernovic žūties vietą žyminti memorialinė lenta Dunojaus krantinėje Budapešte

Socialinės tarnystės seserų bendruomenė. Palaimintoji Š.Šalkahazi sėdi dešinėje

Palaimintosios sesers Šaros kankinystės vieta – Dunojaus krantas

Beatifikacijos iškilmėse dalyvavo palaimintosios išgelbėti žmonės

Skirtingai nuo daugelio kitų Bažnyčios šventosiomis ir palaimintosiomis paskelbtų seserų vienuolių, kurios pasižymėjo ypatingu pamaldumu bei griežtos klauzūros gyvenimu, Vengrijos sostinėje rugsėjo 17 dieną beatifikuota sesuo Šara Šalkahazi (1899-1944) buvo aktyvi visuomenės veikėja, žurnalistė ir atsidavusi vargšų globėja. Kankinystę ji patyrė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai sužvėrėję naciai ir jų pakalikai iš profašistinio Miklošo Horčio režimo drąsią vienuolę nužudė už žydų moterų ir vaikų gelbėjimą.

Per holokaustą smurto aukomis Vengrijoje tapo toje šalyje gyvenę 550 tūkst. žydų ir 50 tūkst. čigonų. Gelbstint šiuos persekiojamus žmones, dalyvavo visos 35 Vengrijoje veikusios katalikų vienuolijos, tarp jų ir 1923 metais įkurta Socialinės tarnystės seserų kongregacija, kuriai priklausė naujoji palaimintoji Š.Šalkahazi. Kaip manoma, šios vienuolijos narės paskutiniaisiais praėjusio pasaulinio karo mėnesiais savo bendruomenių namuose slėpė ir išgelbėjo ne mažiau kaip tūkstantį žydų, daugelis jų – moterys ir vaikai. Nepaisydamos grasinimų, seserys rengė kursus, kuriuose aiškino nacių doktrinos blogybes ir viešai protestavo, kad tuometinės nacių Vokietijos sąjungininkės Vengrijos parlamentarai nesistengia užkirsti kelio neteisėtam žydų nuosavybės grobstymui.

Pranešama, kad tarp 20 tūkst. sesers Š.Šalkahazi beatifikacijos iškilmių dalyvių šv. Mišiose, vykusiose aikštėje prie Budapešto Šv. Stepono katedros, taip pat dalyvavo ir apie 140 jos išgelbėtų žmonių. Liturgijos pabaigoje pagiriamąjį žodį tarė Vengrijos vyriausiasis rabinas Jozefas Šveiceris. Jis pabrėžė palaimintosios tvirtu tikėjimu motyvuotą herojizmą ir dėkojo Dievui už tuos krikščionis, kurie gelbėjo persekiojamus žydus, nors tokių Katalikų Bažnyčios narių, jo nuomone, nebuvo daug. Dar 1972 metais palaimintosios Š.Šalkahazi nuopelnus pripažino Izraelio „Yad Vashem“ holokausto memorialas.

Pašaukimo branda – asmeninės patirties verpetuose

Š.Šalkahazi gimė 1899 m. gegužės 11 d. Vengrijos mieste Kasoje, dabar vadinamame Košice Slovakijos teritorijoje. (Po 1918 metais pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo, perdalijant subyrėjusios Austrijos ir Vengrijos imperijos teritoriją, nemažai vengrų gyventų regionų atiteko kaimyninėms valstybėms.) Šaros tėvai – tvirto tikėjimo katalikai Leopoldas ir Klotilda Šalkahaziai – buvo didelio viešbučio savininkai. Šeima anksti neteko tėvo, – Šarai tuomet tebuvo dveji metukai, – ir našle likusi motina viena augino tris vaikus.

Bendraklasiai ir jaunystės draugai Šarą apibūdino kaip keistoką ir sąmoningą mergaitę, kuri mėgo pokštauti, tačiau tuo pat metu pasireiškė jos tvirtas socialinis jautrumas, lojalumas bei atkaklumas, teigiama beatifikacijos proga išspausdintoje jos biografijoje. Dar nesulaukusi pilnametystės, ji pradėjo rašyti nedidelius kūrinėlius, o vakarais šeimos nariai neretai ją aptikdavo miegamajame klūpant prie lovos, rankomis suėmusią galvą ir panirusią į gilią maldą ir meditaciją.

Baigusi seserų uršuliečių vadovaujamą pedagoginį institutą, Šara dirbo pradinių klasių mokytoja, bet dėl politinių priežasčių turėjo išeiti iš darbo. Dirbo knygrišykloje, parduotuvėje ir taip susipažino su vargingųjų ir ypač neturtingų moterų gyvenimu bei diskriminuojamos vengrų tautinės mažumos problemomis. Taip subrendo jos socialinio neteisingumo pajauta ir stiprus noras pagelbėti visiems kenčiantiems žmonėms. Ji vėl pradėjo rašyti ir kaip tik šios temos vyravo jos sukurtuose trumpuose apsakymuose.

Šara aktyviai dalyvavo vengrų tautinės mažumos Slovakijoje literatūriniame gyvenime, tapo žurnaliste ir Čekoslovakijos (iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio Čekija ir Slovakija sudarė vieną valstybę) krikščionių socialistų partijos viena iš vadovių, redagavo šios partijos laikraštį. Tačiau spalvinga žurnalistinė veikla jos iki galo nepatenkino, tad Šara ir toliau ieškojo savo tikrojo pašaukimo. Kelis mėnesius ji buvo susižiedavusi, tačiau grąžino sužadėtuvių žiedą, nes suprato, kad dar stipresni troškimai ją veda kita kryptimi. Kristus beldėsi į jos širdį, kviesdamas visiškai atsidėti Jo tarnystei. Tačiau Šara priešinosi, nes tam būtų reikėję atsisakyti įprasto gyvenimo stiliaus.

Pagaliau Kristaus šaukimas įveikė visus kitus jos pomėgius bei įpročius: 1929 metais Budapešte ji atėjo į Socialinės tarnystės seserų vienuolišką bendruomenę. Likus kelioms dienoms iki pirmųjų įžadų davimo per 1930 metų Sekmines, savo dienoraštyje Šara rašė: „Mano brangusis Jėzau... Aš čia nebūčiau, jeigu Tu manęs nebūtum pasiekęs, nutraukdamas visą mano gyvenimo blaškymąsi. Mano brangusis Jėzau, priimk mane į savąjį gerumą! (...) Mano Kristau, aš esu amžinai Tavo! (...) Mano širdis užantspauduota ir dega manyje meile Tau! (...) Leisk, kad Tavo meilė liepsnotų manyje, ir tegul ši meilė visuomet būna mano varomąja jėga. Amen, aleliuja!“

Platūs socialinės veiklos barai

Tapusi vienuolių bendruomenės nare, sesuo Š.Šalkahazi ypač energingai ėmėsi savo apaštalinės tarnystės. Paskirta darbuotis į Košicės karitatyvinį centrą, ji darbavosi įvairiuose katalikiškos veiklos baruose, išnaudodama savo turimus talentus. Ji prižiūrėjo labdaringos valgyklos, maitinančios 500 vargšų vaikų, darbą, dirbo katechete, subūrė katalikių moterų grupes į Nacionalinę katalikių moterų asociaciją (tam gavusi Slovakijos vyskupų pritarimą), skaitė paskaitas, leido periodinį žurnalą „Katalikė moteris“. Šalia šios gausybės darbų ji dar rado laiko rašyti, todėl nereikia stebėtis, jog galiausiai ji visiškai išseko.

Tą nuovargį vienuolijos vyresniosios neteisingai suprato kaip pašaukimo stoką ir neleido jai atnaujinti savo įžadų. Toks sprendimas privertė seserį Šarą labai kentėti, ji jautėsi pažeminta, tačiau ir toliau gyveno pagal Socialinės tarnystės bendruomenės regulos reikalavimus, likdama ištikima Kristui. Stengdamasi ramiai priimti naujus išbandymus, ji puoselėjo tyrą meilę ne tik Dievui, bet ir ją atstūmusiai vienuolių bendruomenei, toliau palaikė draugiškus santykius su seserimis ir dalijosi jos rūpesčiais.

Šaros širdį pažadino misijų veiklos troškimas, ypač kada Brazilijoje dirbusios vengrės benediktinės, – Socialinės tarnystės seserų kongregacija būtent remiasi vienuolių benediktinių tradicija, – pakvietė ateiti į jų gretas. Ji rengėsi vykti į Braziliją, bet kelionę teko atšaukti, mat pasikeitė politinė padėtis ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Misijų siekį iš dalies ji realizavo dirbdama socialinės veiklos baruose vargingame Karpatų regione, kuris Vengrijai laikinai buvo atitekęs po to, kai naciai okupavo Čekoslovakiją. (Dabar ši vengrų mažumos apgyvendinta sritis priklauso Ukrainai.)

1940 metais seseriai Šarai pagaliau buvo leista duoti amžinuosius įžadus, ir taip ji iškilmingai paskyrė gyvenimą Dievo meilei ir vargšų tarnystei. 1941 metais ji Bažnyčios buvo paskirta eiti atsakingas pareigas – pradėjo vadovauti Vengrijos katalikių dirbančių moterų asociacijai, turėjusiai apie 10 tūkst. narių visose penkiolikoje šalies vyskupijų. Svarbiausias uždavinys – šios skambios organizacijos veikloje išlaikyti dvasinę katalikišką kryptį ir apsaugoti ją nuo vis labiau įsiviešpataujančios nacistinės ideologijos. Sesuo Šara siuntinėjo atitinkamą medžiagą ir savo parašytus straipsnius asociacijos 230 grupių vadovėms, rengė susitikimus, kuriuose skaitė paskaitas.

Ji įsteigė keletą prieglaudų Budapešte dirbančioms vienišoms moterims, skatindama tarp jų ir dvasinius pašaukimus, įkūrė profesinio rengimo mokyklą, organizavo katechetikos kursus, kuriuose darbininkėms buvo aiškinama apie holistinę žmogaus paskirtį. Sesuo Šara siekė, kad dirbančios moterys sąmoningiau suprastų savo žmogiškąsias teises ir pareigas, turėtų galimybę dalyvauti dvasinio mąstymo ir maldos susitikimuose. „Ji kiek įmanydama savo aplinkoje skleidė artimo meilę ir pati mylėjo“, – teigiama naujosios palaimintosios biografijoje.

Dievas priėmė herojizmo kupiną auką

Stiprėjant nacizmo smurtui, socialinės tarnystės seserys, vadovaujamos vienuolijos įkūrėjos sesers Margaritos Šlachtos, visais įmanomais būdais stengėsi gelbėti persekiojamus žydus, juos priimdavo ir slėpdavo savo prieglaudose, kituose vienuolijos pastatuose. Šiuose labai pavojinguose darbuose aktyviai dalyvavo ir sesuo Šara, kuri prižiūrėjo daugelį vienuolijai priklausančių socialinių ir karitatyvinių centrų.

Sesuo Šara liepsnojo Kristaus meile ir kartu suvokė, koks pavojus yra iškilęs jos vienuolijai, atvirai atmetusiai valdantįjį režimą su jo rasistine ideologija. Sesuo Šara ryžosi sąmoningai paaukoti savo gyvybę už vienuolijos bendruomenę, ypač už silpnas ir ligotas jos nares. Iškilmingame pasiaukojimo akte 1944 metų rugsėjo mėnesį vienuolijos vyresniųjų akivaizdoje sesuo Šara prašė Viešpaties priimti jos gyvybę su visomis galimomis jos kančiomis, kaip atlygį už išgelbėtas vienuolijos seserų, ypač senųjų, ligonių ir nusilpusių, gyvybes. „Vietoje mano menkavertės nuodėmingos gyvybės išsaugok jų gyvybę; apsaugok jas nuo kankinimų, grasinimų, bet pirmiausia nuo praradimo ištikimybės Tau, Bažnyčiai, savo pašaukimui ir mūsų bendruomenei“, – meldė palaimintoji.

Šios aukos išpildymo diena tapo 1944 m. gruodžio 27-oji, kai viena bendradarbė pranešė naciams apie moteris žydes priglaudusius darbininkių namus Budapešte. Naciai juos apsupo, ir įsiveržę į patalpas, suėmė įtariamąsias ir čia dirbusią tikybos mokytoją Vilmą Bernovic. Sesuo Šara čia pasirodė vykstant tardymui ir galėjo lengvai išvengti arešto, tačiau pati prisistatė kaip vadovė ir prisiimanti visą atsakomybę. Užpuolikai visas moteris išsivedė ir nuo tada apie jas ilgai nieko nebuvo žinoma.

Tik gerokai vėliau, per vieno užpuolime dalyvavusio asmens teismą, jis prisipažino, kad moterys buvo nuvestos prie Dunojaus upės kranto, išrengtos, sušaudytos ir sumestos į vandenį. Jų kūnai niekada nebuvo ištraukti. Sesuo Šara susidorojimo akimirką atsisuko į budelius ir, žvelgdama į dangų, plačiai persižegnojo. „Dievas priėmė jos auką“, – teigiama jos oficialios biografijos pabaigoje.

Įkvepiantis liudijimo pavyzdys šių dienų visuomenei

Gyvybę už persekiojamuosius atidavusios Socialinės tarnystės seserų bendruomenės narės Š.Šalkahazi beatifikacijos procesas inicijuotas palyginti neseniai, tik 1997 metais. Per mažiau nei dešimtmetį sėkmingai užbaigus bylos tyrimą, popiežius Benediktas XVI šių metų balandžio 28 dieną patvirtino Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretą dėl jos kankinystės kanoninio pripažinimo.

Rugsėjo 17 dieną įvykusi sesers Š.Šalkahazi beatifikacija buvo pirmoji panašaus pobūdžio iškilmė Vengrijos sostinėje po daugiau kaip 900 metų , kai 1083-iaisiais buvo kanonizuotas pirmasis vengrų karalius šv. Steponas, jo sūnus šv. Imrė ir esminį vaidmenį tautos evangelizacijoje suvaidinęs italų vyskupas šv. Gerardas Sagredas iš Venecijos (po šv. Stepono mirties pagonys jį nustūmė į Dunojų), dabar laikomas Budapešto globėju. Popiežius Jonas Paulius II palaimintaisiais buvo paskelbęs tris vengrus, tačiau pagal tuometinę tvarką visos beatifikacijos iškilmės vyko Vatikane ir joms vadovaudavo pats Šventasis Tėvas.

Sesers Š.Šalkahazi beatifikacijai vadovavo Vengrijos primas, Estergomo ir Budapešto arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas. Pasak jo, šios iškilmės šaliai yra svarbios tuo, kad Vengrija mini 1956 metų sukilimo prieš totalitarinį komunistų režimą jubiliejų, o vengrų vyskupai šiuos metus yra paskelbę tautos dvasinio atsinaujinimo metais. Ganytojas pažymėjo, jog palaimintosios Š.Šalkahazi pavyzdys savo moterišku keliu į šventumą yra artimas šiandienos visuomenei, nes sesuo Šara gyveno ne tolimoje senovėje, bet ranka pasiekiamame audringame XX amžiuje, be to, buvo kilusi ne iš aristokratų, bet iš paprastos, kuklios šeimos.

Sesuo Šara ypač rūpinosi moterų orumu, jautriai reagavo į skurde gyvenančių darbo žmonių nepriteklius, aiškino kardinolas P.Erdas beatifikacijos šv. Mišių homilijoje. „Būtent meilė Kristui paskatino ją svetingai priimti ir globoti tuos, kurie buvo persekiojami dėl savo politinių pažiūrų ir vien tik dėl to, kad buvo žydai“, – sakė jis. Ši palaimintoji yra tinkamas krikščioniškojo liudijimo pavyzdys, kai veikiama be išankstinio apskaičiavimo, neatsižvelgiant į savo interesus, kai atvirai žvelgiama į kritišką socialinę žmonių padėtį. Tai ypač svarbu šiandienos visuomenei, su jos perdėtu individualizmu bei abejingumu, kada kartais nenorima pastebėti šalia esančio blogio ir kitų žmonių ne tik socialinių bei materialinių, bet ir psichologinių ir dvasinių sunkumų, vengiama rodyti užuojautą ir gailestingumą.

Rūpinimasis kenčiančiais žmonėmis skirtingomis gyvenimo aplinkybėmis

Pažymėtina, kad rūpinimasis kenčiančiais ir vargus patiriančiais žmonėmis buvo ryškus Socialinės tarnystės seserų bendruomenės bruožas nuo pačių kongregacijos įkūrimo 1923 metais ištakų. Jos įkūrėją vengrų seserį M.Šlachtą aktyviai socialinei veiklai paskatino 1908 metais paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, kvietusi visus tikinčiuosius įgyvendinti krikščioniškojo veikimo principus savo visuomenėje. Pati sesuo Margarita, dar prieš įkurdama vienuolišką bendruomenę, 1920 metais tapo pirmąja moterimi, išrinkta į Vengrijos parlamentą, ir šioje politinėje veikloje pasižymėjo kaip moterų, vaikų, šeimų ir vargingai gyvenančių darbininkų teisių gynėja.

Jos įkurta vienuolija socialinio ir karitatyvinio darbo barus iš Vengrijos paskleidė į kaimynines šalis – Rumuniją ir Slovakiją, taip pat kitoje Atlanto pusėje – Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Seserys herojiškai priešinosi nacizmui ir gelbėjo žydus, o pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jos ne mažiau aktyviai priešinosi ir totalitariniam komunistų režimui Vengrijoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, įsiviešpatavusiam penktojo dešimtmečio pabaigoje.

Komunistams uždraudus katalikiškų vienuolijų veiklą, nemažai seserų ir naujokių, ypač pralaimėjus 1956 metų antikomunistiniam sukilimui Vengrijoje, emigravo į Vakarus, ten kūrė savo bendruomenes arba darbavosi sunkiomis pogrindžio sąlygomis savo tėvynėje. Kai kurios socialinės tarnystės seserys už pogrindinę religinę veiklą buvo įkalintos kalėjime, tačiau pašaukimai nenutrūko. Jaunos moterys vis ateidavo į jų bendruomenę, nors kartais konspiracijos sumetimais to nežinodavo netgi jų šeimos. Žlugus komunizmui 1990 metais, seserys vėl gali džiaugtis atgauta laisve ir galimybe atvirai darbuotis ir savo charizmą plėtoja sau įprastoje socialinės rūpybos ir švietimo srityje.

Vienuolijos įkūrėja sesuo Margarita, dėl politinių priežasčių 1949 metais emigravusi į Jungtines Valstijas, stiprino tenykščių bendruomenių struktūrą, rūpinosi naujais pašaukimais ir socialine veikla tarp juodaodžių amerikiečių bei imigrantų iš Lotynų Amerikos ir Rytų Europos. Naujos bendruomenės buvo įkurtos Kanadoje, Kuboje ir Puerto Rike.

© 2006 „XXI amžius“