|
Ir vėl senos šmėklos
Petras KATINAS
Atšventęs savo vado gimtadienį, pasivaišinęs ir pasilinksminęs, gavęs tėviškų pamokymų ir nurodymų, valdantysis socdemų būrelis kibo į darbus. Tiesa, kokie konkrečiai buvo tie nurodymai, niekas nematė ir negirdėjo. Mat vado antroji pusė, tarsi koks sovietinis matrosovas, savo impozantiška figūra uždengė ambrazūrą, t.y. duris, kur vyko pokylis, ir neįleido nė vieno žiniasklaidininko. Nėra reikalo kaišioti nosis ten, kur nereikia, ten, kur išrinktieji, geriausieji iš geriausiųjų, ne tik keptus šernus ar paršelius valgo, visokius brangvynius geria, bet ir tolesnę strategiją aptaria. Tuo labiau kad aptarti yra daug ką. Pavyzdžiui, kokį prievaizdą paskirti premjerui G.Kirkilui vietoje diplomatu tapusio Premjero patarėjų patarėjo Juozo Bernatonio. Klausimas neabejotinai svarbus. Tuo labiau kad premjeras drįso prasitarti, kad ne taip jau svarbu, ar naujasis patarėjas būtinai turi būti partinis. Tai yra priklausyti šlovingajai. Negirdėtas dalykas! Tiesiog iššūkis vadui, kuris neseniai mokė savo partijos prezidiumo narius, kad nevalia įsileisti į klaną svetimų. Nebent darbiečius. Nes, kaip pasakė ilgametis nomenklatūrininkas, buvęs vienas darbiečių šulų, dabar vėl sugrįžęs pas savo buvusius bičiulius ir viršininkus, Jonas Jagminas, anoje partijoje (t.y. komunistų) turėjau būti, nes dirbau ir direktoriumi, ir kolchozo pirmininku. Tada, nebūdamas komunistų partijoje, galėjai tik šaligatvius šluoti, nesvarbu, kad baigęs gerus mokslus. Taigi draugas J.Jagminas grįžo ten, kur buvo, kur visi savi, gerus mokslus Maskvos ir Leningrado partinėse mokyklose krimtę, kartu medžioję ir pirtelėse linksminęsi. Į brangiąją partiją grįžta ir kiti darbiečių parlamentarai. Mat pajuto, kad Viktorui pabėgus į Maskvą, šiltesnės vietelės valdžioje jau nebeliko. Be to, argi yra skirtumų tarp socdemų, darbiečių ar valstiečių? Bet kažkodėl visi glaudžiasi pas patikrintus ir išbandytus iš komunistų susibėgusius. O štai darbiečių frakcijos seniūnas J.Pinskus netgi įžiūrėjo, kad jau besikuriant Darbo partijai, brazauskininkai infiltravo į šią grupuotę savo šnipus tarsi kokią penktąją koloną, kuri dabar, pasinaudojusi proga, pradėjo vykdyti savo juodus darbus. Iš dalies J.Pinskus gal ir teisus. Tiktai niekas tų dabartinių bėglių iš rusų oligarcho kompanijos nei infiltravo, nei siuntė. Pirmiausia būrėsi tie nomenklatūrininkai, kurie negavo pelningų valdžios tarnybų. Paprasčiau, kurie dėl kitų valdžios troškulio nebuvo prileisti prie lovio. O perspektyva jiems buvo atsivėrusi ir paties oligarcho pažadėta. Ir ne tik jo, bet ir tikrųjų jo šeimininkų. Dabar gi šeimininkams kilo tam tikrų problemėlių. Mat atvirai remti FSB žmogų ir jo įkurtą partiją nelabai gražu ir reikėtų gal net aiškintis Briuselyje, o gadinti santykių su ES biurokratais nesinori. Tuo labiau dabar, kai aukšti ES šulai žada bevizį režimą Rusijos piliečiams. Tad geriau jau šeimininkams pasikliauti senais, patikrintais ir išbandytais kadrais. Bet susidariusioje situacijoje yra vienas įdomus dalykas: bėgliai iš darbiečių kažkodėl nesiprašo pas Seimo Pirmininko pilietininkus ir netgi pas valstiečius, jau nekalbant apie paksininkus. Nors visi jie tikėjosi savo gretų pagausėjimo darbiečių sąskaita. Atskalūnai kur kas mieliau glaudžiasi prie seno savo kamieno. Nors ir aptriušusio, bet dar gana tvirto.
Taigi darbiečių ir paksininkų jungtinės pajėgos, apkaltinusios Lietuvos Konstitucijos pažeidimu ir bandžiusios nuversti Seimo pirmininką V.Muntianą, apsijuokė. Kaip pažymėjo dienraščio Lietuvos rytas apžvalgininkas, vargu ar dar galima sugalvoti absurdiškesnę politinę situaciją, kai Darbo partija, net žodžiais neatsiribojusi nuo Rusijoje politinio prieglobsčio pasiprašiusio buvusio partijos vado, šoka ginti Lietuvos Konstitucijos, kurios tikriausiai net nėra skaitę.
Bet dėl savo frakcijos pilnėjimo iš pasitenkinimo spindinčiai socdemų frakcijos seniūnei I.Šiaulienei triumfuoti, atrodo, dar per anksti. Ištroškę revanšo darbiečiai ir paksininkai, kurių ryšiais su Maskva abejoti gali nebent koks neišmanėlis ar piktavalis, taip lengvai nenusiramins. Jie ir toliau ieškos naujų būdų ir priemonių smogti į paširdžius buvusiems draugams ir bičiuliams. Be abejo, bus pasinaudota nežinia iš kur Liustracijos komisijoje atsiradusiais maišais su KGB dokumentais, ypač asmenų, bendradarbiavusių su KGB, prisipažinimais. Ne be reikalo taip sunerimo LDDP valdymo laikais (1992-1997 m.) buvęs Archyvų departamento vadovas, dabar Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos direktorius, liaupsių A.Brazauskui negailintis rašytojas G.Ilgūnas. Jo žodžiais tariant, tie, kurie prisipažino bendradarbiavę su KGB ir patikėjo, kad jie nebus paviešinti, šiuo metu sėdi ant bombos. Pasak G.Ilgūno, jie gali tapti politinių žaidimų aukomis. Aišku, gali. Nes tariama liustracija Lietuvoje tebėra tik fikcija ir tik dar labiau paslepia buvusius KGB informatorius. O kad taip neatsitiktų, kodėl bijoma pasekti, pavyzdžiui, Rytų Vokietijos, Slovakijos pavyzdžiu, kai visų komunistinio saugumo bendradarbių sąrašai buvo paskelbti viešai. Tačiau bent jau kol kas Lietuvoje taip neatsitiks. Juk tam ir buvo sugalvotas naujas Archyvų įstatymas. Kita vertus, šis KGB dokumentų maišų atsiradimas, vėl pradėtas eskaluoti Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos pareigūno J.Abromavičiaus žūties aplinkybių klausimas gali būti susiję su tiriama ar neva tiriama situacija Valstybės saugumo departamente, o ypač su VSD karininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybėmis. Juk, reikiamai ir sumaniai eskaluojant KGB dokumentų paslaptingo atsiradimo skandalą, galima išpešti siekiamų dividendų. Pagaliau juk niekam ne paslaptis, kad Valstybės saugumo departamente ir net jo vadovybėje yra žmonių, kurių biografijose, anot vieno dienraščio redaktorės, taip pat šmėžuoja KGB šmėklos. Pagaliau kas gi gali garantuoti, kad tie KGB dokumentai, pateikti Liustracijos komisijos pirmininkei, atkeliavo ne iš paslaptingų rūsių Lietuvoje, o buvo atgabenti iš Uljanovsko ir Omsko sričių archyvų, kur dar 1990 metais buvo išvežta daugybė KGB agentų asmeninių bylų. To jokiu būdu atmesti negalima. Juk neatsitiktinai nepriklausomoji žiniasklaida jau ėmė skelbti, kad tų KGB dokumentų pametėjimas yra liaudies priešų konservatorių ir galbūt paties V.Landsbergio darbas.
Teigiama, kad Lietuvoje 1990-1991 metais KGB įskaitoje buvo apie šeši tūkstančiai agentų ir bendradarbių. Tad ar nebūtų geriausia septynioliktais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais neskirti valdžion žmonių su įtartinomis biografijomis. Tačiau kur tokių rasti, ypač iš nė už ką nenorinčių užleisti šiltų vietų nepaskandinamųjų nomenklatūrininkų? Štai koks pagrindinis klausimas. Ir tą klausimą atsakyti gali tiktai rinkėjai. Bent jau tie, kurie vis dar turi pilietinės savigarbos ir kurie puikiai žino dabartinės nomenklatūros sąsajas su KGB. Bet iš kur tame elite rasti tokių švarių ir teisingų? Juk vadinamajame politiniame elite jau seniai susiformavo galingas sluoksnis žmonių, kuriems nebaisios jokios politinės srovės ar aušros. Jie, anot publicisto Dainiaus Varno, tiesiog iš naujo pasidalija postus ir vėl puikiai gyvena. Ir visiškai nesvarbu, kokia Lietuva už lango, - nepriklausoma, sovietinė ar jos iš viso ten jau nebėra, jie vis vien sėdės postuose, nes tai profesionalūs nomenklatūrininkai. Bet jokiu būdu ne valstybininkai! Ir visai nesvarbu, ar jie vadinasi socdemais, darbiečiais, valstiečiais, o gal prie jų prisišliejusiais liberalcentristais, - visus juos vienija noras likti prie valdžios lovio. Mat valdžios praradimas griauna jų asmeninių ambicijų pertekusius gyvenimus. Ir visai nesusimąstant, jog tas nomenklatūrininkų valdžios įsigalėjimas griauna kitų gyvenimus. Tų kitų sugriauti gyvenimai griauna ir mūsų valstybę. Tas valstybės griovimo procesas darosi sistemiškas. Pirmiausia, anot rašytojo, Kovo 11-osios Akto signataro Kazio Sajos, tuos komercinius TV kanalus, kurie be jokio saiko nuo ryto iki vakaro vaišina tautą žemos kultūros niekalu, reikėtų bausti tarsi prekiautojus salmonelėmis apkrėsta mišraine. Bet kas gi juos nubaus? Štai Vilniaus apygardos administracinis teismas paknopstomis paskelbė, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK), nurodydama nutraukti A.Lukašenkos kontroliuojamos Baltarusijos valstybinės televizijos programos retransliavimą, buvo ne tik neteisi, bet ir pažeidė Lietuvos įstatymus! Atseit Baltarusijos televiziją Lietuvoje būtina transliuoti! Taigi vėl uždegta žalia šviesa Minsko dezinformacijai bei propagandai. O žalią šviesą uždega tie patys. Nesvarbu, kad ir kaip jie vadintųsi. Nes, kaip pripažino socdemų frakcijos Seime seniūnė I.Šiaulienė, bruzdesys Darbo partijoje nieko nereiškia ir nekeičia. Juk mūsų elektoratas vienas, - atviravo į Lietuvos Klaros Cetkin vaidmenį įsijautusi partijos bičiulė.
Taigi dėliok nedėliojęs nomenklatūrinėje šaškių lentoje šaškes, liumpenizuotas ir trupiniais nuo gausaus stalo pamaloninamas elektoratas vis tiek ateis prie balsadėžių ir balsuos už tų trupinių dalytojus. Nesuvokdamas, kad ir tie trupiniai ištraukti iš jų kišenės.
© 2006 XXI amžius
|