|
Grybingi metai
Panevėžietis Juozas Bubinas, grybavęs netoli Kavarsko, rado milžiną raudonviršį. Sveikutėlis grybas svėrė 750 g, jo kepurės skersmuo siekė 21 cm, o aukštis nuo koto apačios iki kepurės viršaus irgi 21 cm.
Tai, jog miškuose iki šiol gausiai dygsta grybai, galima įsitikinti apsilankius bet kurioje turgavietėje. Čia pūpso išdidūs baravykai ir kiti grybai. Jų kainos įvairios. Kiek prašyti kiekvieno grybautojo teisė. Norėdamas įsitikinti, ar taip jau grybingi šiemet miškai, leidausi į kelionę, kurią pradėjau nuo Panevėžio. Pasibaigus Panevėžio rajonui, ties Subačiumi išvydau pakelėje lūkuriuojančią šeimyną su pilnais krepšiais grybų. Už didoką pintinę baravykų prašė 40 litų. Jeigu pirksit, nuleisim, geraširdiškai šypsojosi grybautojai. Jie pasakojo, kad grybų nereikia toli eiti. Tuoj už geležinkelio prasideda grybingos vietos.
Važiuojant pro Šepetą ir toliau, dažnokai iš bet kurio miškelio išnirdavo grybautojai su pilnais krepšiais miško gėrybių. Automobilio vairą suku į Labanorą. Tai vaizdinga vietovė, kurią pamėgo turtingieji. Vienuose namuose randu grybų supirkėją Stasę Godienę. Jau pensiją gaunanti moteris noriai pasakoja, kad po tokių vasaros karščių po truputį gamta atsigauna. Stipresnio lietaus sulaukė rugpjūčio mėnesį. Tada trumpam pasirodė baravykai, po jų ėmė dygti ir voveraitės. Gausiau palijus, jų randa gana daug. Voveraites superka po aštuonis litus už kilogramą.
Lankantis Labanore, tik šių grybų S.Godienė ir teturėjo. Penktą vasarą supirkėja dirbanti moteris teigė, jog tokių negrybingų metų neregėjo, nors čia gimė ir visą laiką gyveno. Jau manė, kad šiemet grybų išvis nebus taip sausra niokojo gamtą. Nors apie Labanorą itin grybingos vietos, tačiau iš vietinių žmonių mažai kas grybauja. Gražių vaizdų nestokojantis kaimas pamažu sensta. Jaunų liko nedaug, o tarp jų yra tokių, kurie, atnešę kokį kilogramą grybų, gautus pinigus tuojau pat išleidžia alui.
S.Godienės uždarbis priklauso nuo supirktų grybų kiekio. Taip aukštaitė užsidirba papildomai. Kodėl Labanore tik viena, o ne kelios supirktuvės, kaip būdavo anksčiau? Ogi todėl, kad žmonės nebenori dirbti. Tam reikia turėti ir tinkamas sąlygas. Pati grybus laikau verandoje. Bet svarbiausia reikia būti sąžiningam. Jeigu aš gersiu, tai žmonės manęs neras, tuoj kils pasipiktinimas, kalbėjo S.Godienė. Jai nereikia rūpintis, kas paims grybus. Iš namų juos pasiima Varėnos UAB Mėlynoji uoga. Buvo metų, kai bendrovė kasdien išsiveždavo po daugiau kaip 100 kg baravykų ar voveraičių. Šiemet jos ne taip gausiai dygsta.
Šneki labanorietė pasakojo, jog rūpinasi ne tik savo verslu nemažai metų ji gieda bažnyčios chore.
Nors diena dar netrumpa, tačiau laikas pagalvoti ir apie namus. Laukė tolimas kelias. Važiuoti Aukštaitijos keliais vienas malonumas. Priartėjus Šilus, kurie jau yra Panevėžio rajone, dingteli mintis: kodėl pačiam nepamėginus sėkmės? Stabteliu remontuojamo kelio šalikelėje, griebiu krepšį ir leidžiuosi miškelio link. Apeinu užtvarą, kuri saugo nuo gyvūnų, galinčių išbėgti į kelią. Vos įkėlęs koją į miškelį, pamatau raudonviršį. Netrukus ir baravykas krepšyje atsiranda. Pusvalandis ir pilnas krepšys gerų grybų. Tokia laimė retai pasitaiko. Grybus nuvalius ir išvirus, jų pakako pavalgyti ne tik šeimai, bet liko ir Kūčioms.
Ruduokių, storalūpių Panevėžio rajono alksnynėliuose ar miškeliuose nors dalgiu pjauk. Vieni tokius grybus renka, kiti juos niekina. Tačiau kad grybai dygsta, tikras dalykas. Kaip sakė Labanoro grybų supirkėja S.Godienė, baravykai dygs visą rugsėjį ir dar ilgiau.
Bronius VERTELKA
Panevėžys - Labanoras
© 2006 XXI amžius
|