Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Juodi drabužiai baltais siūlais siūti

Petras KATINAS

Ganytojas: „Tik teismas nuspręs...“ Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Praėjusią savaitę Generalinė prokuratūra ir Vyriausioji rinkimų komisija, gal to ir nenorėdamos, ėmė ir paklibino du keturioliktosios Vyriausybės ministrus. Prokurorai perdavė teismui bylą dėl neteisėto ES lėšų skyrimo mistiniam Šilų paukštynui. Vienas pagrindinių įtariamųjų šioje byloje – finansų ministro Zigmo Balčyčio sūnus Donatas, dirbęs Lietuvos verslo paramos agentūroje, kuri vertina projektus pinigams gauti iš ES fondų. O už šios agentūros veiklą atsakinga Finansų ministerija, vadovaujama Z.Balčyčio, buvusio premjero A.Brazausko stumto į savo įpėdinius.

Tuo tarpu VRK po ilgų svarstymų pagaliau patvirtino išvadą, jog atsiskaitant už buvusios Naujosios sąjungos (socialliberalų) kandidatės į prezidentus, dabar jau perčiuožusios pas „socialdemokratus“ Vilijos Blinkevičiūtės rinkimų kampanijai skirtus pinigus, nuslėpta 70 tūkst. litų „paramos“, gautos iš lošimų verslo vadovų. Šį reikalą spręsti perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atrodo, kaltinimai ir įtarimai pakankamai rimti, kad abu ministrai socialdemokratai privalėtų atsistatydinti. Tačiau Lietuvoje kam jau kam, bet neokomunistams tai nebūtina. Tvirtai vadovaujamasi „penkiasdešimt metų Lietuvai dirbusio“ A.Brazausko nubrėžta linija, jog kaltę gali nustatyti tiktai teismas ir niekas kitas, ir tik jis sprendžia, kas kaltas, o kas už krištolą tyresnis. Na, bent jau toks tyras kaip tas neseniai teismo išteisintas narkotikų gabentojas. Taigi A.Brazauskas žino, ką kalba. O jo įpėdinis premjeras G.Kirkilas irgi kaip užburtas kartoja tuos pačius žodžius: viską`turi nuspręsti teismas, o visokios mokesčių inspekcijos, specialiųjų tyrimų tarnybos, pagaliau Vyriausioji rinkimų komisija – tai institucijos, į kurių įtarimus ar sprendimus neverta kreipti dėmesio.

Aišku, Premjerą suprasti galima. Juk ne taip paprasta eiti prieš paties partijos viršininko valią ir nesivadovauti išmintingais jo nurodymais. Be to, socialinė rūpintojėlė į savo ministrės kėdę sugrįžo tikrai laiku, perbėgusi pas socialdemokratus, o juk už tai visiems perbėgėliams privalu atsilyginti. Nes antraip niekas į tą partiją ir Seimo frakciją nebėgs. Tai pripažino pati Socialdemokratų frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė pasidžiaugusi, kad jos frakcija didėja naujų grupės draugų, perbėgusių iš „darbiečių“, sąskaita. Negana to, ji užsiminė, kad tokių bėglių ir dezertyrų iš draugo Viktoro sukurtos akcinės bendrovės atsiras ir daugiau. Nepaisant to, kad anie raštu pasižadėjo daugiau nebėgti, kad ir kokį postą socdemų politbiuras jiems pasiūlytų. Tiesa, pasak I.Šiaulienės, laikotarpis, kai bėgliams iš kitų partijų ir frakcijų taikomos įvairios nuolaidos, jau artėja prie pabaigos. Taip ištikimoji partijos bičiulė aiškiai leido suprasti kitiems, jog reikia paskubėti stoti po raudonųjų gvazdikų partijos vėliava, nes šiltų kėdžių gali ir nepakakti. Tiesa, frakcijos seniūnė neslėpė, jog vis dar laukianti naujokų – persimetusių „darbiečių“, nes tai yra vienintelis Socdemų frakcijos pasipildymo šaltinis. Kas teisybė, tai teisybė. Tik kažin ar vienintelis. Juk dar liko keli socialliberalai, kurie jaučia, kad nors ir kaip stengsis jų pirmininkas, buvęs Seimo vadovas, bet per būsimus savivaldybių rinkimus jie nebus išrinkti.

Na, o socialliberalų vadas užsėdo ant naujo arkliuko ir jodamas juo, jau nebeišnyksta iš laikraščių puslapių ir TV ekranų. Tas A.Paulausko arkliukas – tai beveik prieš dešimt metų buvusio VSD karininko J.Abromavičiaus žūtis ir desperatiškas bandymas išpešti iš to atnaujinto „tyrimo“ kuo daugiau politinių dividendų. Akivaizdu, kad šį dalyką A.Paulauskas sumanė ne pats vienas. Pernelyg jau matomos šio juodo drabužio baltais siūlais išmargintos siūlės. Pirmiausia norima kiek galima daugiau pakenkti Tėvynės sąjungai ir apskritai visiems, vis dar drįstantiems skelbtis patriotais arba tiesiog padoriais piliečiais, kuriems valstybės reikalai nesvetimi. Įdomu, kad praėjusio sekmadienio vakare TV-3 politinės laidos „Savaitės panorama“ vedėja rubrikoje „Liaudies balsas“ parodė keletą žmonių įtūžusiais veidais, kurie be išlygų teigė, esą J.Abromavičiaus nužudymą organizavo tas pats nekenčiamiausias visų Lietuvos nepriklausomybės priešų žmogus – prof. V.Landsbergis. Kaip organizuojami tokie ir panašūs „liaudies balsai“, aiškinti nereikia. Stebina tai, kad TV-3 laidos vedėja ir į ją pakviestas A.Paulauskas tokioms nesąmonėms faktiškai pritaria.

Šios laidos vedėja suteikė buvusiam prokurorui dar vieną kozirį, lošiant suktą žymėtų kortų partiją prieš Tėvynės sąjungą. Pasirodo, Tėvynės sąjunga ir neseniai susikūręs Piliečių santalkos judėjimas, – baisu ir pagalvoti, – dirba ranka rankon, o vieną iš šios santalkos lyderių Darių Kuolį rekomendavo į patarėjus prezidentui Valdui Adamkui jo pirmosios kadencijos metu ne kas kitas, o prof. V.Landsbergis. Vadinasi, leista suprasti, jog Piliečių santalka tėra konservatorių įrankis. Dar daugiau, suktai šypsodamasi minėtos laidos vedėja patarė pasidomėti, kas gi finansuoja tą Piliečių santalkos judėjimą. Matyt, iš tiesų šis pilietinis judėjimas, kurio veikloje dalyvauja žinomi ir gerbiami Lietuvos žmonės, iškilūs inteligentai, privertė gerokai sunerimti visą valdantįjį klaną. Pirmiausia, žinoma, todėl, jog baiminamasi apsnūdusios inteligentijos prabudimo iš apatijos. Šito labiausiai ir bijomasi – visuomenės prabudimo. Todėl tai visuomenei mulkinti nuolat surandama naujų propagandinių triukų ir sukeliama skandalų arba jais paverčiami tokie dalykai, kurie skandalais ir nekvepia.

Antai kone dvi savaites buvo išpūsti vos ne iki isterijos Lietuvos krepšinio rinktinės ir jos jau buvusio trenerio bei stratego Antano Sireikos reikalai. Vos ne kaip gyvybės ar mirties klausimas. Kaip ir A.Paulausko ir jam artimos žiniasklaidos samprotavimai apie vos ne valstybės priešą Vyčio kryžiaus ordino kavalierių A.Petrusevičių, paniekinamai pristatomą patriotą. Ta pati TV-3 savaitinės politinės laidos vedėja, A.Paulauskui pritariamai linkčiojant, stebėjosi prokurorų „minkštakūniškumu“, kurie pareikalavo skirti šiam dideliam Lietuvos patriotui „vos“ ketverių metų kalėjimo bausmę. Suprask – toks „nusikaltėlis“ privalo sėdėti už grotų vos ne iki gyvenimo pabaigos. Taigi jei šio tikrojo patrioto kančios, patirtos sovietiniuose konclageriuose, buvo per menkos, tai reikia būtinai pridėti metų nepriklausomos Lietuvos kalėjime. O pats A.Paulauskas viename dienraštyje taip teigė: „Sutikite, savanoriai nusprendė išeiti į mišką ne per vieną dieną. Kažkas ilgai rengė maištą, aiškino, įtikinėjo. Toje žmonių grupėje buvo ir A.Petrusevičius“. Taigi A.Paulauskui viskas aišku …

Tačiau Seimo ekspirmininkas labai susinervino, kai Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius pasiūlė, kad A.Paulausko inicijuojama nauja komisija dėl J.Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimo pasidomėtų paties A.Paulausko ryšiais su vienu iš pakaunės savanorių „maišto“ veikėjų, buvusiu socialliberalu, dabar „darbiečiu“ R.Kazėnu. Be to, A.Kubilius pažymėjo, jog, tebesitęsiant mėginimams pavaizduoti Tėvynės sąjungą kaip lietuviškų politinių teroristų, augintoją ir globėją, nebėra kito kelio, kaip pabandyti Seime ieškoti tiesos sudarant specialią Seimo tyrimo komisiją. Tik ar įmanoma rasti sąžiningų politikų dabartiniame Seime, kuriame, anot vieno žurnalisto, daugybė įvairiausių jagminų ir simulikų bei panašių.

© 2006 „XXI amžius“