Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kryžiaus kelias iš Kryžių kalno į Šventąją Žemę

Žygio dalyviai Gintaras Naudžiūnas ir Birutė Žemaitytė prie į Šventąją Žemę nešamo kryžiaus Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka

Jau daugiau nei penkis mėnesius tęsiasi Lietuvos maldininkų kelionė pėsčiomis iš Lietuvos, Kryžių kalno Meškuičiuose, į Golgotos kalną Šventojoje Žemėje – šių dienų stebuklas. Atgailos ir aukos komanda – būrelis pasiryžėlių iš visos Lietuvos į ilgą ir prasmingą žygį išvyko gegužės 5 dieną išlydėti ir palaiminti vyskupo Eugenijaus Bartulio. Maldininkai Vilniaus Arkikatedroje prašė šv. Kazimiero pagalbos ir globos toje kelionėje su šešiasdešimt kilogramų sveriančiu kryžiumi ir Lietuvos vėliava. Kelionė nelengva – kiekvieną dieną be poilsio, net ir šventomis dienomis, nueinama po 30-40 kilometrų. Iš pradžių šalto lietaus plakami, vėliau karštos saulės kepinami, maldininkai nakčiai išsitiesdavo net ir ant plikų grindų savo miegmaišiuose. Kryžius lingavo per kelių Europos valstybių miestus, miestelius ir kaimus, asfaltuotais ir žvyruotais dulkančiais vieškeliais, kalnų takeliais. Maldininkai dažniausiai keliavo vorele šalia be paliovos judančio transporto ir benzino tvaiko. Kryžių nešė keturi vyrai, o vėliavą ir dvi pusmetrio aukščio statulėles moterys nešė pakaitomis. Eidami giedojo ar kalbėjo rožinį. Pasiryžėliai kasryt išklausydavo šv. Mišias, kurias aukojo kelionės kapelionas kun. Kazimieras Ambrasas, SJ.

Lietuvos piligrimai maldingai žengė per Europą tūkstančius kilometrų paskui mūsų Išganymo simbolį – Kryžių. Šią savaitę, spalio 10-ąją, Pietų Italijoje pasiektas paskutinis taškas prie jūros – Bari, iš kurio buvo planuota keltu plaukti Viduržemio jūra iki Šventosios Žemės. Tačiau kelionę reikėjo pakoreguoti. Iš Lietuvos į Barį nuskrido trys vairuotojai ir visi žygeiviai per dvi paras jų vairuojamu autobusu atvyks į Varšuvą, iš kur, prie išvargusių maldininkų prisijungus dar keletui iš Lietuvos atvykusių keliauninkų, visi kartu su kryžiumi skris į Tel Avivą. (Taip laikomasi, nepaisant didžiulių kliūčių, užsibrėžto grafiko.) Dėl pernelyg didelio kryžiaus svorio keleiviai, įskaitant suvenyrus, galės pasiimti bagažo tik po du kilogramus. Iš kelionės Marijos radijas kiekvieną šeštadienį transliuodavo pokalbius su kun. K.Ambrasu arba su gydytoja Birute Žemaityte. Jie nesiskundė sunkia kelione. Kartą B.Žemaitytė, kalbėdama per radiją, tikriausiai apsidžiaugusi, sakė: „Arkivyskupas S.Tamkevičius telefonu pasveikino piligrimus ir paprašė už jį suvalgyti po vieną vynuogę. O taip norėtųsi tų vynuogių ir daugiau“. Kitas netikėtas reiškinys: pokomunistiniuose kraštuose – Baltarusijoje, Ukrainoje keliauninkai su kryžiumi buvo sutinkami šiltai, pagarbiai ir vaišingai, katalikiškoje Austrijoje – šaltai ir abejingai. O Italijoje – vos ne priešiškai. Gal to šaltumo ar priešiškumo būtų likę mažiau, jei mūsų vyskupai būtų perspėję anų kraštų vyskupijas apie katalikus piligrimus iš Lietuvos? O mūsų piligrimai tikėjosi Europos tautoms parodyti savo kelionės tikslą – melsti Dievą gailestingumo ne tik savo tautai, bet ir pasauliui, melsti taikos ir ramybės visose tautose, melsti krikščionių vienybės.

Visų nuostabai, per Vatikano radiją transliuojamos lietuviškosios programos darbuotojai atsisakė pranešti apie į Romą ateinančius lietuvius maldininkus. Laimei, Romoje gyvenanti dosnioji Lietuvos sūnaus Petro Vileišio anūkė Barbora Vileišytė, ilgametė Varšuvos universiteto bibliotekos direktorė, „Krivulės“ redaktorė, buvusi Vatikano radijo bendradarbė šitą tėvynainių žygį sekė labai atidžiai. Skambindavo į Vilnių, į Kauną, kun. K.Ambrasui, kurį jau seniai asmeniškai pažįsta. Jis pasakė, kad nežino, kur žmonės nakvos Romoje. B.Vileišytė prašė savo bičiulio buvusio ambasadoriaus K.Lozoraičio gauti leidimą Šv. Petro ir Povilo bazilikos Aušros Vartų koplyčioje kun. K.Ambrasui aukoti šv. Mišias. Pati B.Vileišytė taip pat rūpinosi nakvyne piligrimams. Jos pažįstamas italas Džiuzepė aplankė kelis bažnyčių klebonus, kol vienas sutiko keliauninkus apnakvindinti. Rytą Aušros Vartų koplyčioje šv. Mišiose dalyvavo 26 piligrimai iš Lietuvos, taip pat kiti K.Lozoraičio sukviesti lietuviai, gyvenantys Romoje, ambasadorius prie Šventojo Sosto Algirdas Saudargas. Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Maslauskas, B.Vileišytės prašymu, gavo leidimą visiems keliauninkams audiencijai pas popiežių Benediktą XVI, kuris tuomet dar gyveno vasarvietėje. Tačiau piligrimai nenorėjo keisti griežto kelionės grafiko ir išskubėjo tolyn, nesusitikę su Popiežiumi.

Šiandien maldininkai turėjo atvykti lėktuvu į Lenkijos sostinę. B.Vileišytė, sena Varšuvos gyventoja, jau skambino į Varšuvą, rūpindamasi širdingu susitikimu su piligrimais. Ji buvo prašiusi ambasadoriaus A.Saudargo susisiekti su Lietuvos ambasada Varšuvoje prašant pagelbėti maldininkams, kurie iš Varšuvos turi išskristi į Šventąją Žemę. Tai turėtų įvykti rytoj, spalio 14-ąją. Be B.Vileišytės (beje, pasiekusios daugiau nei 80 metų amžių), daug padėjo, kaip jau minėta, ambasadoriaus prie Šventojo Sosto kadenciją baigęs K.Lozoraitis, taip pat Lietuvos ambasadorius Italijoje Šarūnas Adomavičius, dabar besirūpinantis gauti Izraelio leidimus maldininkams eiti pėsčiomis Šventojoje Žemėje. Tas, kaip savaime suprantama, šioje karo nualintoje teritorijoje nėra toks lengvas uždavinys.

Tikėkim, kad maldininkus Apvaizda globos iki pat Golgotos, o kryžius kartu su piligrimais grįš į Lietuvą.

Apolonija NISTELIENĖ

Melskime Dievą mūsų maldininkams pasiekti užsibrėžtą tikslą, o galinčius pagelbėti finansiškai prašome siųsti aukas. Sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas, Gedimino pr. 12, sąsk. nr. LT047044060000480661, SWIFT kodas CBVILT2X, gavėjas Laisvalaikio užimtumo centras „Mirja“.

© 2006 „XXI amžius“