Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lageryje išsaugota dvasios šviesa

Mindaugas BLOZNELIS

Kun. Antanas Čimielius 1944 metais

Lapkričio mėnesį sukanka 60 metų nuo kunigo Antano Čimieliaus žūties Vielsko lageryje Archangelsko srityje. Taiga užžėlė lagerio takai, ir niekada neberasime kun. Antano kapo.

Antanas Čimielius gimė 1916 m. rugsėjo 3 d. Raseinių aps. Šimkaičių vals. Paskinų k., ūkininko šeimoje. Mokėsi Šapališkės, Vadžgirio mokyklose. 1934 metais baigė Jurbarko gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Studijavo VDU Teologijos-filosofijos fakultete. 1941 m. sausio 26 d. įšventintas kunigu. Įgijo teologijos licenciato laipsnį. Jau seminarijoje pasižymėjo draugiškumu.

1942 metais kun. A.Čimielius skiriamas kapelionu į Kelmės gimnaziją. Jis atnaujino ateitininkų veiklą gimnazijoje, glaudžiai bendravo su jaunimu. Buvo ne tik pamaldus kunigas, nuoširdus žmogus, remiantis sunkiau gyvenančius mokinius, bet ir giliai mąstantis jaunimo vadovas.

1944 metais kun. A.Čimielius paskirtas Kelmės vikaru. Jis pavyzdingai atlieka abejas pareigas. Išsilavinęs, energingas, jaunimo ir parapijos mėgstamas kunigas buvo neparankus sovietų valdžiai. Nuo 1945 metų pradžios kunigas teikė partizanams religinius patarnavimus, rėmė produktais ir vaistais, rūpinosi pasipriešinimo strategija, ragino vengti smurto.

1945-ųjų liepą įvyko „Vyčio“ štabo partizanų susirėmimas su NKGB kariuomene, ir į KGB rankas pateko kai kurie štabo dokumentai, paimti į nelaisvę keli partizanai. Po mūšio buvo suimta keletas žmonių, tarp jų ir kun. A.Čimielius. 1945 metų lapkritį Kaune surengtas parodomasis teismas, kuriame buvo teisiami kun. A.Čimielius ir kun. B.Gaižutis. Kun. A.Čimielius apkaltintas organizavęs ateitininkus, rėmęs partizanus ir kt. 1945 m. lapkričio 5 d. Vilniaus garnizono karinis tribunolas nuteisė kun. A.Čimielių 10 metų lagerio ir penkeriems metams teisių apribojimo.

Mano pažintis su kun. A.Čimieliumi užsimezgė Vielsko lagerio 19-ojoje kolonoje, esančioje tarp Kizmio ir Kotlaso. 1946 metų vasarą mus vežė Stolypino vagonu. Kažkur dykvietėje jis sustojo. Durys atsidarė, ir mus keletą išstūmė ant geležinkelio pylimo. Vingiuotu keliuku priėjome keletą susmegusių namukų ir stačių rąstų zoną. Ši kolona buvo gerokai nušiurusi ir apleista. Patikrinimas prie vartų. Atsainiai išnarstę turtą (truputį lašinių ir margo raibuoto audeklo maišą), patapšnoję drabužius, suleido į vidų. Mudu su Vytu Bytautu paskyrė į žemkasių brigadą ir apgyvendino kimšte prikimštame barake.

Mūsų brigada dirbo prie geležinkelio, kuris jau buvo važiuojamas, bet darbai tęsėsi. Kolonos objektas – Jerginskio apvažiavimas. Mums teko padailinimai, atskiri inžinierinio statinio elementai. Brigadai priklausė ir senyvas su barzda žmogus, Belousovas, dirbęs už lagerio be sargybos. Jis prieš valgį nesislėpdamas žegnojosi. Ir niekas net nemurmėdavo – tai jau retas atvejis, nes šiaip kaliniai tyčiodavosi iš bet kokio religinio simbolio.

Lageryje labai svarbu susivaldyti alkstant. Kiti neatsilaiko ir ieško šiukšlyne žuvų kaulų, bulvių lupenų, prisigeria sūraus vandens arba kokiomis nors žolėmis nuspalvinto karšto vandens („kipiatoko“). Šiukšlynas užmuša žmogaus savigarbą ir yra akivaizdus jo nužmogėjimo požymis. Svajonė būti sočiam ir nieko neveikti atrodo nepasiekiama, bet yra kita galimybė – ligoninė. Kai degina šaltis, o užmigti neduoda alkis ir blakės, tada šiltas nieko neveikimas tampa išganinga viltimi.

O norint tapti invalidu, užtenka gerti daug sūraus vandens. Vienas ryto davinys keičiamas į stiklinę druskos, kitas – į stiklinę tabako. Išgėręs sūraus vandens, jauti tik troškulį, o valgyt nesinori. Sukant suktines, ir darbo laikas greičiau prabėga; šiaip sėdintį kiekvienas brigadininkas ragins, o rūkyti – šventa teisė. Be to, rūkymas slopina alkį.

Po kurio laiko kojos ištinsta, širdis ima stuksėti ir galiausiai tave siunčia į ligonine. Kol tave atstato, praeina ne viena savaitė. O tu guli nesulytas, kaušą sriubos gauni. Tai, kad trejetas tokių ciklų nuvaro į kapus, mažai kam rūpėjo.

Be blakių, naktį kamuodavo ir kita bėda – atvažiuodavo žvyro, skaldytų akmenų prikrauti vagonai, kuriuos reikėdavo skubiai iškrauti. Pakelti žmonės sunkiai orientuodavosi, prižiūrėtojai juos daužydavo lazdomis, kad skubėtų. Kol sugrįžti iškrovęs – jau rytas, ir prasideda kita darbo diena.

Tame purvo fone ypač išsiskyrė keletas žmonių. Kun. A.Čimielius nedemonstravo erudicijos, atvirkščiai, buvo kažkaip vaikiškai paprastas ir beginklis. Turėjo išsaugojęs maldaknygę. Ją nuolat kas nors iš brigados narių vogdavo, ir nuolat, be mažiausio apmaudo, jis ją išpirkdavo savo duonos gabalu. Nepykdavo, nekeikdavo, o tik džiaugdavosi, kad atsirado. Jeigu jam ateidavo siuntinys, tai padalindavo visiems. O kitą dieną vėl alkanas siurbdavo drumzliną, su keliais lapais vandenį – sriubą.

Jo brigada irgi buvo žemkasių. Kun. Antanas visada buvo geros nuotaikos, su giedra, kitus drąsinančia šypsena, brigadoje jį mėgo. Buvo stambus, stiprus, dirbo kaip arklys, neišsisukinėdamas, bet gana keista, kad bent tuo metu jis neatrodė labai suvargęs, sunykęs. Ir visa tai kažkaip atspindėjo jo vidinį ramumą, tvirtumą. Jis švelnino net visuotinį kalinių cinizmą. Tas ramumas man buvo sunkiai suprantamas, tiesiog neįmanomas. Kai susimąstai, kas palaikė tokią šviesą ir skaidrumą, tai labiausiai įtikimas atsakymas būtų – aukos dvasia. Sekimas Mokytoju, kuriam pasiaukojo kunigo priesaika.

Kai blakės ir naktiniai krovimai mums su Vytu įkyrėjo, nusprendėm miegoti lauke, nes buvo vasara. Brigadininkas žinojo, kur mūsų ieškoti, bet kai naktį fakelų apšviestus skaičiuodavo, tai mūsų nerasdavo. Trečiuoju miegoti prisišnekinome kun. Antaną. Tamsus, aukštas dangus, tolimi žvaigždžių karoliai kartais nukeldavo toli nuo lagerio buities. Tada kun. Antanas su užsidegimu kalbėdavo apie begalinį Viešpaties pasaulį. Tos naktys mus labai suartino.

Vienąkart ruošiausi gauti siuntinį, ir abu draugai atėjo manęs pridengti nuo alkanų kalinių. Tik žengus žingsnį į zoną, mane parmušė, ir aš virsdamas prispaudžiau savo raibąjį maišą prie pilvo. Kai galų gale išsilaisvinau, šalia manęs švytėjo kunigo Antano ir Vyto įraudę veidai. Jų narsos dėka mes trys vėl prisidėjome papildomų kalorijų.

Rudenį prasidėjo lietūs ir naktį nebelikdavome lauke. Keldavomės apie šeštą ryto, po to pusryčiai. Vis pusiau bėgte, paskui kelios minutės apsitvarkyti – ir jau bėgio gabalas skamba – rinktis! Tada rikiuojasi brigados ties vartais. Prieš aštuntą išeinam už vartų. Mus keliskart perskaičiuoja. Tai prižiūrėtojai perduoda konvojui, tai konvojus tikrina, kol galų gale brigados išsivaikšto. Darbui skiriama dešimt valandų, tad grįždavom jau pavakare – ir vėl skaičiavimai.

Paskui vakarienė – nedaug to laiko ir lieka. Kartais su kun. Antanu laisvai išsikalbėdavome. Bet tokių valandų mažai likdavo po darbo ir kasdienių procedūrų.

Rugsėjo pabaigoje atėjo nurodymas mane iškelti į kitą koloną. Lageryje tarpusavio artumas atsiranda labai greitai ir lieka ilgam. Vakare atsisveikindamas paspaudžiau sudiržusią kunigo ranką ir nežinojau, kad jau paskutinį kartą...

Man ši kolona grąžino pasitikėjimą Dievu, kurį buvau gerokai praradęs per tardymus. Kunigo Antano Dievo suvokimas, pamąstymai žvelgiant į nakties dangų, Belousovo nepalaužtas karo metais krikščioniško gyvenimo liudijimas tapo svariais argumentais nugalint mano abejones.

Kunigas Antanas nemokėjo savęs tausoti. Atėjo niūrus, šaltas ruduo. Nuolatiniai lietūs ir nuolat šlapi drabužiai, dieną ir naktį. Išsekęs organizmas. Liga netruko ateiti ir gal – išgelbėti. Liko, pasak kun. Karvelio, jo testamentas – paskutiniai žodžiai: „Mano ilgesio akys nematys Tavęs, mylimoji tėvyne, ir mano kojos nemindys Tavo šventos žemės“.

Liko kunigo auka tėvynei, visa, ką jis davė savo mokiniams, ateitininkams, savo parapijos žmonėms, draugams. Ir kančia, paaukota tėvynei ir jos žmonėms, už kurią, kaip ir už kitus tautos kankinių nuopelnus, Aukščiausiasis mums dovanojo Nepriklausomybę.

© 2006 „XXI amžius“