|
Motinos mirtis sutaikė vaikus
Kiek dabar yra šeimų, kurių ir šeimomis nepavadinsi. Brolis brolio nenori pažinti, sesuo seseriai pavydi, linki, kad tik jai nesisektų, kad būtų nelaiminga.
Vaikai pamiršta tėvus, bet tėvai nuolat galvoja apie juos. Vadinasi, padaryta kažkokia auklėjimo klaida. Tėvai dažnai lepina, tenkina jų norus, kol tik pajėgia. Užauga vaikai ir išskrenda iš gimtojo lizdo. Tėvai lieka vieni, gyvena prisiminimais, kaip buvo gerai, kol vaikai maži dar lakstė.
Sunkiai susirgo vienos šeimos mama. Ji panoro, kad visi jos vaikai atvažiuotų ir ji dar kartą juos pamatytų, atsisveikintų, juos sutaikytų. Penkis vaikus užaugino tris dukras, du sūnus.
Baltutėlėje lovoje gulėjo vėžio išsekinta motina. Ji kentėjo begalinius skausmus. Visiems vaikams ji virpančiu balsu ištarė: Šiandien aš mirsiu ir noriu su jumis visais atsisveikinti. Pirmiausia noriu, kad jūs pamiltumėte vienas kitą, niekad nenešiokite pykčio, neapykantos, niekados neatsigręžkite rūstybėje, žvelgdami į prabėgusius metus. Ar ne per mažai mylėjote žmones? Niekad neieškokite kaltų, ir džiaugsme, ir skausme, ir nelaimėse ieškokite savęs. Tik mylėkite, vaikeliai, vienas kitą.
Kokie prasmingi tos motinos žodžiai! Motina pabučiavo visus savo vaikus, juos palaimino, visi verkė pasikūkčiodami. Vaikai suprato, kad netrukus neteks motinos, priekaištavo sau, kodėl jos nelankė. Motina visų vaikų maldaute maldavo, kad užmirštų pyktį, neapykantą, kad ir džiaugsme, ir nelaimėje nebūtų vieni, o viską spręstų drauge.
Dabar vaikai prižiūri jos kapą. Jie patys ne visada gali, todėl samdo moterį, kuri tuo pasirūpina. Vaikai su šeimomis lanko kapą ne tik per šventes. Ir vaikaičiai žino, kad čia ilsisi jų močiutė. Gal taip turėjo būti, kad tik motinai išėjus vaikai susitaikė. Nieko nėra baisiau, kai savi pykstasi, kažkuo nepasidalija, pavydi. Po motinos mirties viskas stojo į savo vėžes. Vaikai vis prisimena mamos žodžius: Vaikeliai, tik mylėkit vienas kitą, taikoje būkite.
Ieva S.
© 2006 XXI amžius
|