Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Prisiminė mirusius Kaišiadorių vyskupijos kunigus

Kun. dr. Algirdas Jurevičius

Prel. Jonas Jonys Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Lapkričio 9 dieną Kaišiadorių vyskupijos kunigai susibūrė Katedroje šv. Mišioms už prieš metus mirusį ilgametį Kaišiadorių vyskupijos kurijos kanclerį ir vyskupo generalvikarą prel. Joną Jonį bei kitus vyskupijos kunigus (nuo Kaišiadorių vyskupijos įsteigimo 1926 metais mirė 179 kunigai, darbavęsi vyskupijoje). Šv. Mišioms už mirusius kunigus vadovavo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, koncelebravo 35 kunigai, pamokslą sakė Kaišiadorių vyskupo generalvikaras kun. dr. Algirdas Jurevičius. Po Mišių visi pasimeldė prie velionio kapo, buvo pašventinta atminimo lenta – paminklas.

Spausdiname kun. dr. Algirdo Jurevičiaus ta proga pasakytą pamokslą.

Šiandien Bažnyčia mini Laterano bazilikos pašventinimo liturginę šventę. Laterano bazilika, imp. Konstantino IV amžiuje pastatyta, iki XIV amžiaus buvo popiežiaus rezidencijos vieta, o iki šiol tai Popiežiaus – kaip Romos vyskupo katedra. Nuo seno ši bazilika vadinama „Mater et caput omnium ecclesiarum“ – viso pasaulio Bažnyčių galva ir motina. Minėdami Laterano bazilikos pašventinimą suvokiame, kad ši šventė įprasmina Bažnyčios kaip motinos paveikslą.

Pasibaigus Vėlinių oktavai, šiais, Kaišiadorių vyskupijai jubiliejiniais metais mes susirinkome, kad prisimintume visus mirusius Kaišiadorių vyskupijos kunigus, o ypač prieš metus pas Viešpatį pašauktą garbingąjį prelatą Joną Jonį. Pirmajame skaitinyje girdėjome ištrauką iš Ezekielio knygos, kurioje nuskamba pranašo žodžiai: „Angelas atvedė mane prie įėjimo į šventyklą“ (Ez 47,1). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne pats žmogus atėjo, bet Dievas per angelą atvedė jį prie šventyklos. Šiose žodžiuose paslėptas ypatingas kunigo pašaukimas: tai Dievas kunigą atveda į šventyklą, atveda prie altoriaus, parodo gyvojo vandens srovę – apreiškia savo malonę ir paskiria dalyti malones tikintiesiems, kad tie, kurie tiki, nemirtų, bet turėtų amžinojo gyvenimo šviesą.

Kunigo pašaukimas – skelbti gyvenimą ir dalyvauti Dievo statyboje, apie kurią mums primena antrasis skaitinys (1 Kor 3,9-13). Kunigo tarnystė – atstatyti sugniuždytą žmogaus orumą, Evangelijos šviesa atnaujinti visuomenę, vesti Dievo tautą prie gyvojo vandens šaltinių...

Per 80-ies metų Kaišiadorių vyskupijos gyvavimą mūsų kunigai matė didelį griovimo darbą: ateistinė valdžia trukdė skleisti Evangeliją, daugelį dvasininkų ištrėmė, uždarinėjo bažnyčias... Sovietinė valdžia tiesiogine šio žodžio prasme griovė Bažnyčią. Evangelijoje Kristus sako apie save: „Sugriaukite šią šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“ (Jn 2,19). Kiek daug buvo griovimo, bet tikinčiųjų pasauliečių bei pasiaukojančių kunigų dėka Bažnyčia, kaip mistinis Kristaus Kūnas, buvo atstatyta.

Su skaudžia vyskupijos istorija ypač glaudžiai buvo susijęs prelatas Jonas Jonys. Vos tik pašventintas kunigu (1948), jis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos kancleriu, bet netrukus jam buvo sovietinės valdžios įsakyta per 24 valandas apleisti Kaišiadoris. Klebonaudamas Aukštadvaryje jis nepamiršdavo tremtyje esančių dvasininkų: kiekvieną mėnesį siųsdavo siuntinius arkiv. Teofiliui Matulioniui, prel. J. Matulaičiui-Labukui, kun. Stanislovui Kiškiui, prel. Bernardui Sužiedėliui ir kitiems. Artimo meilė ir rūpestis kitais skatino jį nieko nebijoti ir taip rodyti krikščioniško solidarumo su kenčiančiaisiais pavyzdį.

Ypač didelis prelato nuopelnas vyskupijai, kai jis Birštone klebonaudamas priėmė pas save iš lagerio grįžusį arkiv. T.Matulionį. Sovietinė valdžia galvojo, kad vyskupas bus izoliuotas, bet prelatas sugriovė jų planus. Savo „Moskvičiumi“ jis vežiodavo vyskupą po parapijas, lankydavo kunigus, spręsdavo vyskupijos reikalus. Savo atsiminimuose prelatas vieną tokią kelionę su arkivyskupu Teofiliu taip aprašo: „Mašinoje turėjome pasikabinę šv. Kristoforą, keliaujančiųjų globėją. Vieną kartą žiemą važiuojant pasitaikė lijundra, kelias pasidarė slidus. Staiga mašina paslydo ir atrodė, kad užkabins šalikelėje esantį cementinį stulpelį. Aš vairuodamas net išsigandau, o vyskupas nė kiek. Klausiu, ar Ekscelencija neišsigando, o jis parodė man į šv. Kristoforą ir pasakė: „O ko jis čia sėdi, jei ne tam, kad mes saugiai važiuotume?“

Vyskupas juokaudamas sakydavo: „Gazuok, nebijok, pakratys, tai bus sveikiau, geresnė bus kraujo cirkuliacija“ (J. Jonys, „Iš mano atsiminimų“, Kaišiadorys 2002, p. 16).

Šie, truputį juokingai nuskambantys arkivyskupo Teofiliaus žodžiai prelatui tapo tarsi gyvenimo programa: „Pirmyn, gazuok, nebijok, pakratys, bet nuo to tik bus sveikiau, geresnė bus kraujo cirkuliacija“. Prelatą daug kas kratė: saugumas kratas darė, traukinio vagonuose teko kratytis net iki Mordovijos lagerio... Argi ne pranašiški Dievo tarno žodžiai, jog nuo „kratymosi“ tik pagerėja kraujo cirkuliacija? Prelatas, nors daug iškentėjo, bet iš tiesų sulaukė garbingo 93 metų amžiaus.

Prelatui teko darbuotis kancleriu Kaišiadorių vyskupijos kurijoje prie garbingojo vyskupo, vėliau kardinolo Vincento Sladkevičiaus. Iškiliausi mūsų vyskupijos ganytojai nepaprastai pasitikėjo prelato J. Jonio santūrumu, ištikimybe Kristui ir bažnyčiai. Beveik iki pat savo mirties jis kasdien ateidavo pasiramsčiuodamas lazdele į šią Katedrą, kartu aukodavo šv. Mišias, tuo parodydamas savo visiško atsidavimo Bažnyčiai pavyzdį.

2002 metais prelatas šventė savo 90-metį. Ta proga buvo išleistas ir žmonėms dalijamas paveikslėlis, kuriame buvo įrašyti labai įsimintini žodžiai: „Ačiū, Viešpatie, už pašaukimą ir dievišką globą per 90 metų“. Atsidėkodami ir mes už nuolatinę Viešpaties globą mūsų vyskupijai, kraštui ir pasauliui, paveskime mylimą prelatą ir kitus vyskupijos mirusius kunigus Viešpaties gailestingumui.

© 2006 „XXI amžius“