|
Žuvo už žmones, kuriems reikėjo Jo pagalbos
Telšių vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus 60-osioms
žūties metinėms
Kan. teol. lic. Andriejus SABALIAUSKAS
Lapkričio 18 dieną Telšių Katedroje buvo minimos Telšių vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus sušaudymo 60-osios metinės. Telšių Katedroje 12 val. buvo aukojamos šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ, taip pat koncelebravo vyskupas emeritas Antanas Vaičius ir vyskupijos kunigai.
Šv. Mišių pradžioje vysk. J.Boruta kreipėsi į gausiai susirinkusius tikinčiuosius ir jaunimą, Telšių vyskupo V.Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikus, Telšių vyskupo V.Borisevičiaus katalikiškos gimnazijos mokytojus ir mokinius ir visiems priminė, kodėl šią dieną visi čia susirinko, savo mintis papildydamas paties vysk. V.Borisevičiaus žodžiais. Laiške tikintiesiems, kurį vyskupas Vincentas parašė 1944 metais, buvo kalbama apie sekimo Dievo Motina Marija svarbą. Tuometinis Telšių ganytojas, vėliau kankinys, rašė: Mes galime Marija sekti. Marijos gyvenimas yra paprastų dorybių grandis. Jos skaistybė, nuolankumas, Dievo meilė, kantrybė, ištvermė, tikėjimas, pasitikėjimas Dievu tai tos paprastos dorybės, kurios kiekvienam žmogui yra prieinamos. Šie žodžiai yra puiki vyskupo kankinio charakteristika, nes visą savo gyvenimą vysk. V.Borisevičius stengėsi nesvyruoti dėl savo tikėjimo ir buvo drąsus Kristaus išpažinėjas ne tik žodžiais, bet ir darbais. Ir tai įrodė savo kankinyste, mirtimi.
Per šv. Mišias pamokslą pasakė vysk. J.Boruta. Ganytojas paragino tikinčiuosius nuolat melstis, kad vyskupas kankinys V.Borisevičius būtų iškeltas į altorių garbę. Vysk. V.Borisevičius buvo tvirto ir nepalaužiamo tikėjimo. Jis niekada nėjo į jokį kompromisą su savo įsitikinimais ir sąžine. Antrojo pasaulinio karo metais vysk. V.Borisevičiui buvo pateiktas reikalavimas iš sakyklų tikintiesiems paskelbti okupacinės valdžios įsakymą: visi turi sunešti visus turimus ginklus valdininkams, o jauni vyrai privalo stoti į kariuomenę. Vyskupas Vincentas šiam reikalavimui nepakluso sakydamas, jog bažnyčios yra skirtos ne tam, o valdžia tokią informaciją turi platinti per kitas institucijas.
Apie 1945 metų Kalėdas vysk. V.Borisevičius saugumo buvo iškviestas į Vilnių, kur saugumiečiai jį tardė ir grasino areštu, jeigu jis nepaklusiąs jų reikalavimams. Po Kalėdų vyskupas grįžo į Telšius ir jam per trumpą laiką reikėjo apsispręsti: ar bent truputį padėti komunistinei vyriausybei, arba sėsti į kalėjimą. Vyskupas Vincentas sąmoningai ir tvirtai pasirinko antrąjį kelią. Kunigams jis sakydavo: Melskitės, broliai, kad aš nenusikalsčiau prieš Dievą, sąžinę ir Tėvynę.
1946 m. vasario 3 d. vysk. V.Borisevičius saugumo vėl buvo iškviestas į Vilnių. Iš Telšių jis išvyko tą pačią dieną. Vilniuje buvo suimtas ir areštuotas. Žiauriai tardomas ir kankinamas Vilniaus saugumo rūmų rūsiuose, jis išliko ramus ir tvirtas. Kameroje būdamas daug meldėsi ir ramino kitus tokio paties likimo žmones. Saugumas pateikė melagingus kaltinimus ir jokie gynimai ar priešingi pareiškimai nebuvo išgirsti. Tribunolas nusprendė pritaikyti jam aukščiausią bausmę sušaudyti. Vysk. V.Borisevičius atsisakė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui rašyti pasigailėjimo prašymą ir mirė tikro kankinio mirtimi.
Visą vyskupo kankinio gyvenimą bei apsisprendimą vainikuoja jo parašyti žodžiai: Po to, ką aš išgyvenau paskutinėmis dienomis, Šv. Jono Evangelijoje (10, 11) perskaityti Atpirkėjo žodžiai: Geras ganytojas už avis guldo gyvybę, mane giliai sukrėtė. Dėl to aš pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine ir tai daryti kategoriškai atsisakau. Jei aš nusikaltau, turiu pats išpirkti savo kaltę, o ne kas nors kitas už mane. To reikalauja mano religija.
Kalbėdamas apie vyskupo kankinio tvirtą apsisprendimą ir savo gyvenimo paaukojimą Dievui ir Bažnyčiai iki mirties, dabartinis Telšių ganytojas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus apie Lietuvos vyskupus kankinius Mečislovą Reinį, Teofilių Matulionį, V.Borisevičių: Jų gyvenimas yra padrąsinimas ir parama Lietuvos Bažnyčios ateičiai. Tikintieji meldžiasi, kad šie švento gyvenimo ganytojai kuo greičiau būtų iškelti į altorių garbę. Pamokslą baigdamas vysk. J.Boruta sakė: Vysk. V.Borisevičius žuvo ne vien už tėvynę: jis žuvo už žmones, kuriems reikėjo jo pagalbos. Taigi jis žuvo vykdydamas svarbiausią Dievo įsakymą meilės Dievui ir žmogui įsakymą. Žuvo už Bažnyčią, kuriai Kristus šį įsakymą pavedė skelbti ir įgyvendinti.
Šv. Mišių pabaigoje apie vyskupą kankinį V.Borisevičių savo prisiminimais pasidalijo vyskupas emeritas A.Vaičius. Jis sakė, jog galima didžiuotis, kad būtent tokio švento gyvenimo vyskupas gyveno Telšiuose ir sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais buvo šios vyskupijos ganytoju.
Po šv. Mišių visi dalyvavusieji pamaldose meldėsi Katedros kriptoje prie iš Vilniaus Tuskulėnų kapavietės parvežtų ir Telšiuose perlaidotų vyskupo kankinio V.Borisevičiaus palaikų prašydami, kad jis būtų iškeltas į altorių garbę.
© 2006 XXI amžius
|