|
Ant savo pečių nešęs Lietuvos rūpesčius
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Lietuvoje minimas vyskupo Justino Staugaičio 140-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Įvyko renginiai Signatarų namuose, Telšiuose, Marijampolėje, Žvirgždaičiuose. Apie pirmąjį Telšių vyskupą buvo išspausdintas dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnis XXI amžiuje. Lapkričio 18-ąją Lietuvos krikščionys demokratai Vilniuje surengė konferenciją Justinas Staugaitis (1866-1943) dvasininkas, valstybininkas, aktyvus visuomenės veikėjas, kurioje pranešimus skaitė prof. Audronė Juodaitytė, dr. Regina Laukaitytė, dr. Aldona Vasiliauskienė, istorikas Algimantas Katilius, rašytojas ir publicistas Viktoras Alekna, Irena Petraitienė; prisiminimais dalijosi giminaičiai.
J.Staugaitis zanavykas, gimęs Tupikų kaime, Naumiesčio parapijoje. Tėvai pasiturintys ūkininkai, susilaukę net devynių vaikų. Tačiau užaugo tik penki. Būdama 37-erių, mirė motina. Gulėdama mirties patale, ji paprašė vyriausiojo paauglio sūnaus Justinuko globoti jaunesniuosius broliukus ir sesutes. Šio prašymo būsimasis vyskupas niekada nepamiršo. Dažnai apsilankydavo tėviškėje, kur ošė devyni ąžuolai, kur vešliose pievose ganėsi gerai prižiūrėti arkliai, įmitę galvijai. Mėgo žmonių draugystę, kalbindavo kiekvieną mažą ir seną, sveiką ir pasiligojusį. Vyskupėlis taip jį vadino savi ir svetimi.
Pasakoja brolio duktė Regina Sepetkienė, paskutinį kartą dėdę mačiusi būdama dvylikos metų: Dėdė labai mylėjo vaikus. Lauktuvių parveždavo meduoliukų. Ateidavo pas mus, bežaidžiančius po medžiais, sakydavo, jog ir jo lopšys kabojęs po šiais ąžuolais. Jis klausydavosi medžių ošimo, paukščių čiulbėjimo. Į tėviškę atvažiuodavo automobiliu. Tuo metu tai buvo neįprasta. Leisdavo vaikams įlipti, vairuotojas pavėžindavo. Dėdė mėgo kaimišką maistą: pieną, bulves, bulvinius blynus. Vyskupas labai nemėgo girtuoklystės. Jis visur skleidė blaivybę. Tai buvo tarsi antrasis vyskupas Valančius. Jis mokėjo septynias užsienio kalbas, buvo aplankęs daugelį šalių, mėgo pasakoti apie Paryžių, Berlyną, Šveicariją, Olandiją. Mirdamas dėdė jokio turto nepaliko. Daug lėšų paskyrė Telšių kunigų seminarijai, Palangos bažnyčiai. Jo laidotuvės buvo kuklios. Palaidotas po Telšių Katedros altoriumi. Vysk. J.Staugaitis tai gerumo, šviesos, pasiaukojimo kitiems pavyzdys. Giminėje tebesaugomas vyskupo atminimas, vertinami jo dovanoti daiktai. Dabar Staugaitynėje išlikę tik du ąžuolai, kurių pavėsyje retkarčiais susirenka plati Staugaičių giminė.
Kita giminaitė prof. Audronė Juodaitytė pabrėžė, kad vyskupui tarnystė kitiems buvo svarbiausias dalykas. Jis darė tai, ko reikėjo Lietuvai. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. kartu su kitais surengė Lietuvių konferenciją Vilniuje, 1918 metais išrinktas Lietuvos Tarybos (vėliau -Lietuvos Valstybės Tarybos) pirmininko pavaduotoju, 1918 m. vasario 16-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, 1918-1920 metais buvo Lietuvos delegacijų dėl nepriklausomybės pripažinimo užsienio šalyse vadovas, 1920 metais Steigiamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, I ir II Seimų pirmininkas arba jo pavaduotojas, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos kūrėjų ir vadovų, vienas iš opozicijos lyderių po 1926 metų gruodžio perversmo.
J.Staugaičio visuomeninė veikla taip pat pareigos atlikimas savo tautai. Gyvenęs ir dirbęs dešimt metų Lenkijoje, kur buvo geriau išplėtotas socialinis darbas, tai, ką matė ir patyrė, stengėsi pritaikyti tėviškėje. Jis suformavo Lietuvos socialinės veiklos ašį, socialinės rūpybos reikalus pavedė parapijoms, 1906 metais įkūrė Žiburio draugiją, kurios skyriai išplito po Lietuvą. 1907 metais kartu su kitais įsteigė draugiją Žagrė, nuo 1908 metų bendradarbiavo katalikų dvasininkams skirtame žurnale Vadovas, 1909-1912 metais buvo šio žurnalo redaktorius, 1925-1940 metais rūpinosi katalikų savaitraščio Žemaičių prietelius leidimu, rašė ir spausdino daug straipsnių įvairiuose leidiniuose tikybos, etikos, socialiniais ir politikos klausimais.
Anot Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, atsiuntusio laišką konferencijai, vysk. J.Staugaitis ant savo pečių nešė Lietuvos rūpesčius. Nešė, nes jautė pareigą tarnauti po ilgų okupacijos metų atgimstančiai tėvynei. Jis į valstybės reikalus įtraukė ir prelatą Mykolą Krupavičių. Pasak prof. A.Juodaitytės, vysk. J.Staugaičio asmenybėje telpa visa Lietuvos valstybingumo istorija. Apie vyskupą J.Staugaitį reikia kalbėti ne tik kaip apie išskirtinę, daugialypę asmenybę, bet ir kaip apie atgimstančios Lietuvos politiką, diplomatą, Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchą, visuomenininką ir spaudos veikėją.
Plėtodamas socialinį ir švietimo darbą, vysk. J.Staugaitis pirmiausia galvoje turėjo tuos, kuriais niekas nepasirūpina. Jo pastangomis įkurtame pirmajame Lietuvoje vaikų darželyje buvo globojami pavainikiai, girtuoklių vaikai ir našlaičiai iš viso apie šešiasdešimt vaikų. Paprašyti maistu paremti šią įstaigą, ūkininkai idėjai nepritarė. Kur mes gausime piemenų? sakė jie. Teko lėšų manytis pačiam. Buvo įkurta Šv. Kazimiero draugija, kurios nario mokestis panaudotas darželiui išlaikyti.
Vysk. J.Staugaitis įsteigė pradžios mokyklą, vakarinius suaugusiųjų kursus. Jam rūpėjo mergaičių lavinimas, todėl įsteigė mergaičių progimnaziją. Į Marijampolę dėstyti pakvietė Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą.
Vysk. J.Staugaičio aktyvi ir plati visuomeninė veikla netrukdė atlikti dvasininko pareigų. Grįžęs iš Lenkijos, kur dirbo kai kuriose parapijose vikaru, buvo Varšuvos realinės berniukų gimnazijos kapelionas, 1906 metais J.Staugaitis paskiriamas Lekėčių, vėliau Pakuonio klebonu. 1916-1921 metais jis Aukštosios Panemunės klebonas. Kaip pasakojo I.Petraitienė, jis čia įkūrė vaikų darželį, atgaivino Žiburio draugiją, jam rūpėjo mokyklos reikalai. Aukštosios Panemunės klebonijoje svečiavosi aukšti Katalikų Bažnyčios hierarchai. 1926-1943 metais J.Staugaitis Telšių vyskupas. 1927-aisiais įkūrė Telšių kunigų seminariją, kurią vizituotojai įvertino kaip vieną geriausių. Joje buvo aukštas mokymo ir auklėjimo lygis.
1932-1933 metais Vincas Mykolaitis-Putinas išleido savo romaną Altorių šešėly, kurio pagrindinis herojus, metęs kunigystę Liudas Vasaris, kėlė skaitančiosios visuomenės smalsumą, pelnė autoriui simpatijų liberaliosios ir net kairiosios inteligentijos sluoksniuose (Jonas Lankutis). 1934-1935 metais pasirodė romanas Tiesiu keliu, pasirašytas J.Gintauto slapyvardžiu. Šio romano herojus kun. Juozas Saulius eina tiesiu keliu. Greitai paaiškėjo, kad šio kūrinio autorius yra vyskupas J.Staugaitis. Romaną užsipuolė kairioji kritika, ypač neigiamai vertino Kostas Korsakas. Antros laidos knyga nesusilaukė. Pakartoti šio romano leidimą konferencijoje siūlė rašytojas Viktoras Alekna. Jo nuomone, Tiesiu keliu yra nepelnytai užmirštas. Šį kūrinį palankiai įvertino neseniai išleista Lietuvių literatūros enciklopedija.
Lietuvių katalikų mokslo akademija 1995 metais išleido J.Staugaičio knygą Mano atsiminimai. Šiais metais išleistas papildytas leidimas su plačiu dr. Reginos Laukaitytės straipsniu apie knygos autorių. Tie, kurie norės plačiau susipažinti su vysk. J.Staugaičio gyvenimu, tepaskaito šią knygą. O mes norėtume užbaigti straipsnį taip, kaip užbaigia Lietuvių enciklopedija: Staugaitis iš išorės atrodė oficialus, tačiau turėjo gerą širdį, buvo ryžtingas ir savo sumanymuose ištvermingas, visoj savo kūrybiškoj ir vyskupiškoj veikloj ėjo tiesiu keliu, padarė daug gera Telšių diecezijai ir katalikiškai Lietuvai.
© 2006 XXI amžius
|