|
Bažnyčios veikla ekstremaliomis sąlygomis
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Lapkričio 24-ąją Vilniuje, LR Seimo rūmuose, įvyko konferencija
1991ųjų sausis rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio
pripažinimo, skirta tarptautinio Lietuvos pripažinimo 15 metų sukakčiai.
Pranešėjai perskaitė daug įdomių ir reikšmingų pranešimų. Tarp tokių
reikia paminėti: prof. Vytautas Landsbergis Aukščiausioji Taryba
1991 metais kovose už Lietuvos valstybę, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Bažnyčios veikla ekstremaliomis sąlygomis, Bronislovas Kuzmickas
Lietuva ir užsienio viešoji nuomonė 1991-ųjų sausį rugsėjį,
Česlovas Stankevičius Lietuva ir Rusija 1991: nepriklausomybės
pripažinimo atnaujinimas, Gintė Damušytė Lietuvių informacijos
centro vaidmuo užsienyje, Emanuelis Zingeris Šiaurės šalys ir
didžiosios valstybės Sausio ir Kovo šviesoje ir kt. Plačiau apie
šią konferenciją rašysime XXI amžiaus trečiadienio numeryje. Šiandien
skaitytojams pristatome arkiv. S.Tamkevičiaus pranešimą, o vėliau
spausdinsime kai kuriuos kitus konferencijoje skaitytus pranešimus.
Jeigu reikėtų išsamiai parengti temą Bažnyčios veikla ekstremaliomis sąlygomis 1991 metais, reikėtų išsamaus tyrimo ir daug laiko. Palauksime, gal koks nors istorikas doktorantas pasirinks panašią temą savo disertacijai. Mano trumpas pranešimas susidės iš pabirų faktų, kuriuos mačiau ir kurių buvau dalyvis.
Svarstydamas apie Bažnyčios veiklą ekstremaliomis sąlygomis, pirmiausia noriu aiškiai apibrėžti, kas yra Bažnyčia. Bažnyčia tai ne tik vyskupai, kunigai ir vienuoliai, bet visi pakrikštytieji, kurių didžiąją dalį sudaro pasauliečiai katalikai. Anomis tragiškomis sausio dienomis jie buvo prie Televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos rūmų, jie saugojo Kauno radijo stotį, budėjo Sitkūnuose, aukojo brangenybes blokados fondui ir dalyvavo visur, kur reikėjo ginti Lietuvą. Sausio 13-ąją, koncelebruodamas šv. Mišias Aukščiausiosios Tarybos rūmų lange su keliais kunigais, aš mačiau tą besimeldžiančią minią, kuri laukė sovietinių tankų, bet nepasitraukė net tuomet, kai, siekiant išvengti aukų, ji buvo pakviesti tai padaryti. Tomis dienomis buvo aiškiai matoma, kas yra kas ir iš kur žmonės sėmėsi stiprybės. Patogiausia ir lengviausia buvo pasitraukti ir iš tolo stebėti, kuo visa tai baigsis. Reikšmingas ir labai iškalbus faktas: besimeldžiantis žmogus yra tvirtesnis už mirtį.
Lietuvai ypač buvo sunkus blokados metas, kai laisvos pasaulio valstybės dar abejojo pripažinti ar nepripažinti nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. Tuo metu Kunigų seminarijos rektorius kun. Sigitas Tamkevičius ir kun. Alfonsas Svarinskas pasiuntė popiežiui Jonui Pauliui II laišką, prašydami Šventojo Sosto solidarumo. Laiške rašė: Po penkiasdešimt nelaisvės metų pirmą kartą demokratiniu keliu išrinktas Lietuvos parlamentas š. m. kovo 11 d. atstatė Lietuvos valstybingumą. Sovietinė vyriausybė, nors ir pripažino Molotovo-Ribentropo paktą, tačiau jo padarinių likviduoti nesiruošia. Ekonominė blokada kiekvieną dieną Lietuvoje vis labiau jaučiama ir gali privesti tautą prie tragiškų pasekmių. Vakarų vyriausybės mums nieko nepadeda ir esame palikti vienui vieni. Visa mūsų viltis yra tik Dieve, todėl prašome, Šventasis Tėve, šiomis tragiškomis mūsų tautai valandomis Jūsų ir visos Dievo tautos maldos už Lietuvą (1990 04 28). Iš Valstybės sekretoriato atėjusiame laiške mons. Krescencijus Sepė rašė: Valstybės sekretoriatas gavo Jūsų vertingą raštą ir praneša, jog Šventasis Tėvas dėkoja už įvertinimą ir pasitikėjimą jo asmeniu bei jo tarnyba. Jūsų reikalus, rūpesčius ir viltis, ypač kiek tai susiję su Jūsų gimtuoju kraštu, jis prisimena savojoje maldoje (1990 06 19).
1990 metais turėjau galimybę lankytis Otavoje tuo pačiu metu, kai ten lankėsi Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, kurį daugelis Vakarų šalių vadovų laikė gelbėtoju, o į Lietuvą žvelgė gana nepalankiai, kaip į trukdančią Kremliaus šeimininkui vykdyti perestroiką. Jų manymu, Lietuvai turėjo visiškai pakakti moderuoto suvereniteto Sąjungos sudėtyje. Atvykus M.Gorbačiovui į Šiaurės Ameriką, lietuviai piketavo reikalaudami laisvės savo tėvynei. Po piketo į viešbučio salę Otavoje, be lietuvių, susirinko daug parlamentarų ir žurnalistų. Buvau paprašytas Lietuvos žmonių vardu pasakyti kalbą. Pasakiau tai, ką aną valandą būtų pasakęs kiekvienas Lietuvos kunigas:
Aš esu kunigas mažos tautos prie Baltijos jūros, kuri 50 metų neša nelaisvės pančius. Lietuvos nelaimė prasidėjo 1939 metais po gėdingos Molotovo-Ribentropo sutarties, įgalinusios Raudonąją armiją okupuoti mano šalį. (...) Dešimtys tūkstančių partizanų žuvo kovodami su NKVD daliniais. Šimtai tūkstančių nekaltų lietuvių buvo išvežta į Sibirą; daugelis jų ten ir mirė. (...) Devintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga atsidūrė ant ekonominės bedugnės kranto ir jai nebuvo jokios kitos alternatyvos, kaip suteikti daugiau žodžio ir judėjimo laisvės. Susikūrė Persitvarkymo sąjūdis, išėjęs iš kompartijos kontrolės. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė atstatanti Nepriklausomybę. Tai nebuvo grupės nacionalistų, kaip deputatus pravardžiavo Lietuvos nedraugai, bet visos tautos valia. Šiam aktui pritarė visa tauta. (...) Kovo 11 dieną žengtas žingsnis nebuvo nei skubus, nei neapgalvotas. Lietuva jo laukė 50 metų. Nors Lietuva yra maža, bet ji turi ne mažesnę teisę į laisvę, kaip Afrikos tautos. Ji siekia Nepriklausomybės lygiai taip, kaip ir kitos Rytų Europos tautos, ir šito jos siekio negalima ignoruoti. Labai liūdna, kad Vakarų šalių vyriausybės nori padėti išsilaikyti paskutinei imperijai, kurios išgelbėti vis tiek neįmanoma. Labai skaudu, kad buvo sudarytos sąlygos sovietinei vyriausybei paskelbti Lietuvos blokadą. (...)
Blokada yra labai sunki ir kiekvieną dieną ji darosi vis sunkesnė. Jos tikslas sukurstyti lietuvius prieš dabartinį Lietuvos parlamentą ir vyriausybę. Tačiau net Vakarų apleista Lietuva pasiryžusi blokadą pakelti. Kovo 11-osios apsisprendimui alternatyvos nebėra. Visos kalbos apie Nepriklausomybės akto atšaukimą, sustabdymą ar įšaldymą yra bandymas priversti tautą įteisinti 1940 metų okupaciją. Ką Lietuva iškentės šios sunkios ekonominės blokados metu, tai guls ant sąžinės tų, kurie nori išgelbėti paskutinę imperiją ir kurios pabaigos laukia visos demokratinės jėgos pasaulyje ir pačioje Sovietų Sąjungoje.
Deja, anuo metu kalbos apie laisvės siekiančią Lietuvą dar buvo tyruose šaukiantis balsas, kurio daugelis nenorėjo net girdėti. Tuo dar kartą įsitikinau po bandymo Bostono dienraščiui papasakoti apie M.Gorbačiovo kėslus išlaikyti pavergtą Lietuvą. Kadangi tuo metu dar nesiliejo Sausio 13-osios aukų kraujas, pasaulio viešoji opinija Lietuvai nebuvo palanki. Atėjo tai, kas turėjo neišvengiamai ateiti.
Omonininkams užiminėjant svarbiausius strateginius taškus, kard. Vincentas Sladkevičius, anuomet ėjęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko pareigas, leido kun. Robertui Grigui nuvykti į Aukščiausiąją Tarybą ir būti drauge su gynėjais, stiprinant juos ir patarnaujant dvasiniuose reikaluose. Anuomet ši dvasinė pagalba buvo neįkainojama. Ganytojai buvo su savo žmonėmis. Galbūt šiandien kai kas primiršo rožinio vertę, bet anomis dienomis ši malda, sujungusi Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjus, buvo niekuo nepakeičiama.
Perverčiau 1991 metų savo darbo kalendorių ir, manau, jis vaizdžiai atspindi, ką veikė Bažnyčia tuo ekstremaliu laikotarpiu. Konferencijos, posėdžiai, paskaitos, naujų institucijų ir organizacijų kūrimas tai buvo Bažnyčios ir tautos kasdienybė.
Apaštalų Sostas neliko nuošalyje nuo Lietuvos reikalų. Gegužės mėnesį buvo paskirti du nauji vyskupai Lietuvai vysk. Juozas Tunaitis ir vysk. S.Tamkevičius. 1991 m. gruodžio 24 d., Lietuvos vyskupams prašant, naujuoju Vilniaus arkivyskupu buvo paskirtas ilgą laiką diplomatiniame darbe ir Valstybės sekretoriate dirbęs arkiv. Audrys Juozas Bačkis. Tuo pačiu buvo pertvarkyta Lietuvos bažnytinė provincija, įkuriant dvi naujas Kauno ir Vilniaus metropolijas. Tai buvo popiežiaus Jono Pauliaus II labai palankus gestas stiprinant Lietuvos Bažnyčią ir episkopatą.
Kokios buvo nuotaikos Lietuvos Bažnyčioje pačiu sunkiausiu metu, galėtų paliudyti vieno vyskupo kalba per televiziją tuoj pat po skerdynių Medininkų pasienio poste: Lietuvos vyskupų vardu reiškiu gilią užuojautą nužudytųjų artimiesiems, o gyviesiems prašau Dievą tvirtybės sunkią valandą. (...) Bažnyčia remia ir rems visas Lietuvos Vyriausybės pastangas už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Ji neparems nė vieno, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai nori Lietuvą sugrąžinti į vakarykštę okupacijos tamsą. Episkopatas smerkia visus, kurie šiandien Lietuvoje užsiima kurstymo ir skaldymo veikla. (...) Bažnyčia kviečia visus į vienybę. Dievas veda mūsų tautą į laisvę. Šios mintys atspindi, kokiomis nuotaikomis anuomet gyveno Bažnyčios žmonės ir kaip bandė palaikyti visas geras iniciatyvas, tarnaujančias laivės keliu pradėjusiai eiti Lietuvai.
© 2006 XXI amžius
|