Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Katalikų ir anglikonų dialogo rezultatai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI (dešinėje) ir Kenterberio anglikonų arkivyskupas Rovanas Viljamsas

Katalikų ir Anglikonų Bažnyčių vadovų dialogas tęsiasi jau daugiau kaip keturi dešimtmečiai

Bendra brevijoriaus malda „Redemptoris Mater“ koplyčioje

Kenterberio arkivyskupo vizitas Vatikane

Popiežius Benediktas XVI tęsia savojo pontifikato prioritetines ekumeninio bendradarbiavimo pastangas. Šiuo aspektu buvo svarbus praėjusią savaitę įvykęs jo susitikimas su Anglikonų Bažnyčios dvasiniu vadovu Kenterberio arkivyskupu Rovanu Viljamsu. Susitikimo metu buvo paskelbta deklaracija, įvertinanti dabartinę tarpkonfesinio dialogo būklę. Arkivyskupo R.Viljamso ir jo palydos vizitas Vatikane lapkričio 21-26 dienomis buvo skirtas paminėti 40-osioms metinėms istorinio susitikimo tarp tuometinio Kenterberio arkivyskupo Maiklo Ramzio ir popiežiaus Pauliaus VI. Tuo susitikimu pradėta nauja katalikų ir anglikonų santykių era.

„Tai buvo daug žadantis vizitas, kuriuo Anglikonų Bendrija ir Katalikų Bažnyčia ėmėsi žingsnių pradėti dialogą dėl klausimų, susijusių su visiškos vienybės paieška“, – sakė lapkričio 23 dieną popiežius Benediktas XVI. Savo kalboje arkiv. R.Viljamsui jis ypač aukštai įvertino darbus tuomet, prieš 40 metų, įkurtos Tarptautinės anglikonų ir katalikų komisijos (ARCIC).

Ji plečia teologinį dialogą ieškodama sąlyčio taškų abiejų Bažnyčių doktrinose, kurios kaip tik praeityje sąlygojo didžiuosius pasidalijimus. Tarp svarbiųjų ARCIC parengtų dokumentų ypač paminėtini „Autoriteto dovana“ (1999) ir „Marija – malonė ir viltis Kristuje“ (2005), išreiškiantys bendro tikėjimo elementus.

„Draugiškumas ir geri santykiai, kurie daugelyje vietų egzistuoja tarp anglikonų ir katalikų, padėjo sukurti naują kontekstą, kuriame mūsų bendras Jėzaus Kristaus evangelijos liudijimas yra palaikomas ir skatinamas“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Jis priminė vaisingą Kanados katalikų ir anglikonų bendradarbiavimą, kur abiejų konfesijų tikinčiųjų yra maždaug vienodai, taip pat gana dažnus Kenterberio arkivyskupų vizitus į Vatikaną, kurie padeda stiprinti ekumeninius santykius bei įveikti juose iškylančius sunkumus. Kaip tik prieš 40 metų Romoje buvo įkurtas Anglikonų centras, kurio dabartinis direktorius vyskupas Džonas Flekas taip pat yra oficialaus beveik 80 milijonų tikinčiųjų turinčios tarptautinės Anglikonų Bendrijos atstovas prie Šventojo Sosto.

Prieštaravimai dėl moterų dvasinių šventimų

Toliau savo kalboje popiežius Benediktas XVI atkreipė dėmesį į dabartinį kupiną prieštaravimų Anglikonų Bažnyčios gyvenimo kontekstą, kuriam įtaką daro sekuliarizuoto Vakarų pasaulio negatyvūs veiksniai. Jis priminė, jog dėl paaštrėjusių vidaus ginčų, ypač kai kalbama apie dvasinius šventimus bei moralinį mokymą, iškilo abejonių ir dėl pačios Anglikonų Bendrijos ateities, o tai irgi trukdo katalikų ir anglikonų ekumeniniam bendradarbiavimui. Paradoksalu, jog tuo metu, kai Vakarų krikščionys kaip niekada ilgisi vienybės ir supranta jos aktualumą sekuliarizacijos akivaizdoje, kai kurios konfesijos – taip pat ir anglikonai – atsisako tų tradicinių savo mokymo nuostatų, kurios iki šiol buvo laikomos visos krikščionybės bendru paveldu. Nors Roma ne kartą griežtai perspėjo dėl ekumeninių pasekmių bei pasidalijimų pačioje anglikonų bendruomenėje, toliau vyksta Anglikonų Bažnyčios dvasininkijos feminizacija. Praėjo vos dvylika metų nuo to laiko, kai 1994-aisiais pradėti moterims teikti dvasiniai šventimai, ir dabar jos jau sudaro daugiau kaip 20 proc. Didžiosios Britanijos anglikonų kunigų. Ir jų vis daugėja, pavyzdžiui, 2005 metais toje šalyje į anglikonų kunigų seminarijas buvo priimtos 283 moterys ir 295 vyrai. Šiemet Didžiosios Britanijos anglikonų vyskupų Sinodas privaloma dviejų trečdalių balsų dauguma (288 „už“ ir 119 „prieš“) priėmė sprendimą leisti moteris konsekruoti ir vyskupėmis. Nors kai kurios vietinės autonominės Anglikonų Bažnyčios jau anksčiau leido moterims tapti vyskupėmis, tačiau britų sprendimas šiuo atžvilgiu išskirtinai svarbus, nes Didžioji Britanija yra prieštaringų ištakų anglikonų sąjūdžio centras. (Vadinamają Anglikonų Bažnyčią XVI amžiuje įkūrė karalius Henrikas VIII, kad galėtų be vargo spręsti savo gausių skyrybų ir naujų santuokų problemas. Vienintelis didingas dalykas, kurį yra palikusi anglikonybė, – tai šv. Tomo Moro ir kitų heroizmas. Jie nepritaikė Henriko XVIII katalikiško tikėjimo išdavystei ir drąsiai pasirinko kankinystę.)

Kai kurie apžvalgininkai svarsto galimybę, jog, einant šiuo feminizacijos keliu, ateityje Šventajam Sostui gali tekti spręsti klausimą, ar priimti Vatikane ketinančią apsilankyti naują Kenterberio arkivyskupę. Tokių pokyčių perspektyva Anglikonų Bendrijos primo soste visai įmanoma, žinant, jog šios bendruomenės liberalusis ir „madas diktuojantis“ sparnas – Jungtinių Valstijų Episkopalų Bažnyčia – savo vyriausia vyskupe šiemet pirmą kartą išrinko moterį Katriną Džeferts Šori, kuri savo homilijose vartoja keistą sąvoką „mūsų motina Jėzus“. Kiek anksčiau, 2003-iaisiais, JAV episkopalai nustebino pasaulį savo vienu iš vyskupų išsirinkę Džiną Robinzoną, šeimą su vaikais palikusį vyrą, kuris atvirai gyvena su savo homoseksualiu partneriu.

Nesutarimai Anglikonų Bendrijoje

Kaip minėta, tokia situacija silpnina ir iš vidaus skaldo pačią anglikonų bendruomenę. Štai keturi iš septynių JAV episkopalų vyskupų nenori pripažinti K.Džeferts Šori vadovavimo. Vienas žymesnių jos išrinkimo kritikų, Pitsburgo episkopalų vyskupas Robertas Dankanas sakė, kad dabar šioje amerikiečių tikinčiųjų bendruomenėje pasidalijimas tarp vadinamųjų liberalų ir konservatorių yra toks ryškus, jog jau kalbama apie „dvi skirtingas grupes, kurios abi pretenduoja vadintis tikrąja Episkopalų Bažnyčia“.

Per pastarąjį keturiasdešimtmetį daugelyje JAV krikščioniškų konfesijų narių padaugėjo dvigubai, kartu daugėjo ir visos šalies gyventojų, tuo tarpu episkopalų bendruomenė sumažėjo visu trečdaliu. Tai gerai atspindi bendrą tendenciją: amerikiečiai vis dažniau palieka liberalias denominacijas ir pasirenka Katalikų Bažnyčią arba kitas bendruomenes, kurios skelbia tvirtas moralines nuostatas ir savo mokyme išsaugojo tradicines nuostatas. Afrikos ir kitų Trečiojo pasaulio regionų klestinčios anglikonų bendruomenės į vis labiau išsigimstančią JAV Episkopalų Bažnyčią žiūri kaip į „vėžinį auglį“ Anglikonų Bendrijos kūne, kurį reikia nedelsiant „išpjauti“.

Taigi šiuo metu iš 38 autonominių nacionalinių Anglikonų Bažnyčių, sudarančių 77 mln. tikinčiųjų turinčią Anglikonų Bendriją, 22 šventina moteris kunigėmis ir 14 patvirtino galimą moterų konsekraciją vyskupėmis. Šie sprendimai, kaip ir JAV Episkopalų Bažnyčioje įvykusi homoseksualaus dvasininko konsekracija vyskupu bei homoseksualistų „santuokų“ laiminimas, labai trukdo tolesniam katalikų ir anglikonų ekumeniniam bendradarbiavimui. „Mes negalime kurti visiškos bendrystės su Bažnyčia ar bažnytine bendruomene, kurios turi moteris vyskupes. Tai neįmanoma nei Katalikų Bažnyčiai, nei Stačiatikių Bažnyčiai“, – lapkričio 17 dieną, kalbėdamas su žurnalistais, perspėjo pagrindinis Vatikano ekumenistas, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis. Pažymėtina, jog 1,1 mlrd. tikinčiųjų turinti Katalikų Bažnyčia ir 300 mln. narių turinti Stačiatikių Bažnyčia kartu sudaro daugiau kaip 80 proc. pasaulio krikščionių.

Katalikų bendruomenės vadovų perspėjimai ir raginimai

Kardinolas V.Kasperis paaiškino, jog Katalikų Bažnyčia nenutrauks dialogo nė su viena konfesija – taip pat ir su anglikonais. Tačiau kaip sparčiai vyks šis dialogas, „priklausys nuo to, kaip Anglikonų Bendrija dorosis su minėtomis vidaus problemomis“. Kiek anksčiau, birželio mėnesį, apsilankęs Kenterberyje ir susitikęs su Anglikonų Bažnyčios sinodo nariais, kardinolas V.Kasperis patvirtino, jog, Katalikų Bažnyčios įsitikinimu, ji neturi galios keisti savo įkūrėjo Kristaus mokymą ir šventinti moterų kunigėmis ir vyskupėmis. Jis pabrėžė, jog ši tema yra platesnė nei vien tik klausimas, ar moteris gali būti vyskupe, nes „kur nėra abipusio pripažinimo ir bendrystės tarp vyskupų, kur jie negali koncelebruoti Eucharistijos, ten nėra Bažnyčios vienybės ir, vadinasi, negali egzistuoti eucharistinė bendrystė“.

Minėtoje lapkričio 23-iosios kalboje Kenterberio arkivyskupui R.Viljamsui popiežius Benediktas XVI taip pat pripažino, jog Anglikonų Bendrijoje vykstantys debatai yra „gyvybiškai svarbūs visos Evangelijos skelbimui“ ir kad šių diskusijų pasekmės turės įtakos būsimiems katalikų ir anglikonų santykiams. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tuos svarstymus palydės nuoširdžia malda, kartu sakė tikįs, jog Anglikonų Bendrijos doktrina toliau remsis „Evangelija ir Apaštaline Tradicija, kuri formuoja mūsų bendrą paveldą ir yra pagrindas mūsų bendro įkvėpimo darbuotis dėl visiškos ir regimos vienybės“.

Arkiv. R.Viljamsas savo sveikinimo kalboje popiežiui Benediktui XVI priminė susitikimus su jo pirmtaku Jonu Pauliumi II, kuris „savo atsidavimu Kristui“ įkvėpė daugelį žmonių pasaulyje toli už Katalikų Bažnyčios ribų. Kenterberio arkivyskupas sakė, kad dėvi vyskupišką kryžių, kurį jam padovanojo Jonas Paulius II, nešioja ir žiedą, kurį prieš 40 metų popiežius Paulius VI įteikė tuometiniam Kenterberio arkiv. M.Ramziui. Tai yra simboliniai ženklai bendro įsipareigojimo darbuotis dėl krikščionių vienybės. Arkivyskupas padėkojo Benediktui XVI už tai, kad nuo savo pontifikato pradžios pabrėžia ekumenizmo svarbą. Visgi arkiv. R.Viljamsas pripažino, kad šiame kelyje yra sunkumų ir naujų kliūčių.

Kelias į vienybę nėra lengvas, ypač kai ginčai dėl Evangelijos įgyvendinimo šiuolaikinių iššūkių akivaizdoje kelia grėsmę „ligšiolinio dialogo laimėjimams, bendram liudijimui ir tarnystei“, teigė Anglikonų Bažnyčios vadovas. Šiuos sunkumus padeda įveikti abipusis atvirumas, nuoširdumas ir „draugystė Kristuje“ bei pasirengimas išklausyti ir suprasti kitų rūpesčius. Pasak arkiv. R.Viljamso, svarbu, kad visi krikščionių ganytojai skleistų susitaikymą, teisingumą ir gailestingumą, kad būtų tikrais „Kristaus ambasadoriais“. Popiežiaus Benedikto XVI ir Kenterberio arkivyskupo pasirašytoje bendroje deklaracijoje taip pat pripažįstama, jog ekumenizmas yra daugiau nei vien teologinis dialogas, kad tam reikalingas „praktinis bendradarbiavimas ir tarnystė“, kas daro įtaką ir dvasiniam gyvenimui.

Praktinio bendradarbiavimo sritys

Tarp artimo bendradarbiavimo sričių deklaracijoje pabrėžiamas taikos siekimas Šventojoje Žemėje ir kituose konfliktų apimtuose regionuose, taip pat terorizmo grėsmės mažinimas. Be to, svarbu kuo plačiau ir vieningai skatinti pagarbą gyvybei nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, ginti santuokos šventumą ir vaikų gerovę sveiko šeimos gyvenimo kontekste, remti vargšus ir engiamuosius, ypač tuos, kurie persekiojami dėl tikėjimo. Abu Bažnyčių vadovai sutarė kartu veikti aiškinant apie įsivyravusio vartotojo mąstymo ir materializmo neigiamą įtaką, taip pat pabrėžti, kaip svarbu rūpintis visa kūrinija ir gyvenamąja aplinka. Jie įsipareigojo vieningai darbuotis plečiant tarpreliginį dialogą su „mūsų broliais ir seserimis nekrikščionimis“.

Audiencijos pabaigoje arkiv. R.Viljamsas įteikė popiežiui Benediktui XVI specialiai užsakytą ir Rusijos sostinėje Maskvoje gyvenančio žymaus ikonografo Sergejaus Fiodorovo nutapytą ikoną, vaizduojančią šv. Grigalių ir šv. Augustiną, buvusius prie anglosaksų evangelizacijos ištakų. Kaip savo kalbos pradžioje priminė popiežius Benediktas XVI, prieš daugiau kaip 1400 metų jo pirmtakas Grigalius Didysis pasiuntė šv. Augustiną apaštalauti į Didžiąją Britaniją. Jis ir tapo pirmuoju Kenterberio arkivyskupu. Po audiencijos popiežius Benediktas XVI ir arkiv. R.Viljamsas kartu skaitė brevijorių Apaštalinių rūmų „Redemptoris Mater“ koplyčioje. Vėliau Šventasis Tėvas Anglikonų Bažnyčios delegaciją pakvietė prie pietų stalo.

Savo vizito Romoje dienomis Kenterberio arkiv. R.Viljamsas taip pat aplankė Popiežiškąją krikščionių vienybės tarnybą ir su jos pirmininku kardinolu V.Kasperiu aptarė dabartinę katalikų ir anglikonų ekumeninio dialogo padėtį, Šv. Anzelmo benediktinų institute skaitė paskaitą „Šv. Benediktas ir Europos ateitis“, pasimeldė prie popiežiaus Jono Pauliaus II kapo, vadovavo anglikonų liturgijai Šv. Sabinos bazilikoje ant Aventino kalvos.

Reuters nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“