| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Katilas jau užvirė Petras KATINAS
Nebegali, žmogau, atsistebėti mūsų partinių vadų sustabarėjimu, pagaliau fantazijos stoka. Štai aną savaitgalį įvykusiame socialliberalų (Naujosios sąjungos) suvažiavime buvo paskelbta, kad ši byranti buvusio Seimo Pirmininko, vos netapusio Lietuvos Prezidentu, partija, nepaisant byrėjimo ir vis labiau krintančių reitingų, tebevienija po savo vėliava apie šešis tūkstančius partiečių. Dabar, pasirodo, tų narių dar padaugės. Mat į Artūro Paulausko gvardiją įsiliejo gal tik retam kuriam piliečiui, nors ir sekančiam politinius įvykius, žinoma kažkokia Teisingumo partija, vadovaujama kažkokio Broniaus Simanavičiaus. Tiesa, tas papildymas ne toks jau ženklus, nes, anot paties A.Paulausko, prisijungs gal koks šimtas tos Teisingumo partijos narių, nors B.Simanavičius skelbiasi, jog jo grupelėje yra tūkstantis partiečių. Tautai paskelbta, kad šis socialliberalų suvažiavimas yra visuotinė mobilizacija prieš artėjančius savivaldybių rinkimus. O mobilizuotis reikia, nes jeigu jau tokie pripažinti buvę šios partijos šulai, kaip bandęs tapti vos ne partijos ideologu Artūras Skardžius ir visų pensininkų ir šiaip socialiai remtinų motina pasiskelbusi Vilija Blinkevičiūtė, pabėgo pas daugiau žadančius, tai padėtis iš tiesų nekokia. Pirmasis, pasitraukęs iš A.Paulausko komandos, tapo valstiečiu liaudininku, o V.Blinkevičiūtė pasirodė kur kas gudresnė virto socialdemokrate ir, svarbiausia, išsaugojo socialinės apsaugos ir darbo ministrės kėdę. Ta kėdė ne kokia nors nereikšminga taburetė valdžios hierarchijoje, o labai pelninga. Bet ir ne tai svarbiausia. Įdomiausias yra paskelbtas pagrindinis socialliberalų šūkis, su kuriuo jie žygiuos į savivaldybių rinkimus. Štai jis ir rodo tą visišką fantazijos stoką. O šūkis toks: Laikas gyventi geriau! Taigi nuo 1997 metų Prezidento rinkimų, kai ant visų tvorų ir sienų, iš televizorių ekranų sklido garsusis A.Paulausko naują erą tautai žadantis lozungas: Nusipelnėme gyventi geriau!, jis nepasikeitė. Dabar tam geram gyvenimui, pasirodo, atėjo laikas. Po dešimties metų. Aišku, su viena sąlyga, jeigu socialliberalai laimėtų savivaldybių rinkimus. Tačiau tai jau iš fantazijos srities. Pirmiausia todėl, kad socialdemokratai, darbiečiai, paksininkai, netgi K.Prunskienės valstiečiai sugalvos dar ne tokių šūkių. Antai pats Algirdas Brazauskas, pradėjęs keliones po Lietuvą, apsilankęs Marijampolėje, pareiškė, jog Lietuva dar niekada negyveno taip gerai ir laimingai, kaip jo vadovavimo Vyriausybei metais, kaip išmintingai pasielgė neįsivesdama euro ir kaip jo vadovaujamo kai kurie ministrų kabineto nariai be reikalo draskėsi marškinius, siekdami įvesti eurą. Apskritai pensininko Nr. 1 samprotavimai Marijampolėje, atrodo, yra tokie, kad jis tarsi iš dangaus būtų nukritęs. Tarsi atrado Ameriką, pareikšdamas, jog kasmet dirbančiųjų atlyginimai didėja 30-40 proc., o štai bendrovių ir įmonių savininkų pelnai auga net 12-13 kartų. Pasirodo, tai sužinoti tereikia vieno dalyko išeiti į pensiją. Na ir, žinoma, visą valdžią atiduoti vadinamiesiems socialdemokratams, kurie, niekieno netrukdomi ir vykdydami socialinę politiką, tą socialinę prarają ir užkas. Visai nesvarbu, jog kaip tik jų ir asmeniškai A.Brazausko dėka ta neregėta praraja ir atsirado. Nes, kaip pasakė buvusį Premjerą lydėjusi Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė, kaip grybai po lietaus Lietuvoje dygstantys milžiniški prekybos centrai akivaizdžiai rodo, kad Lietuva dar niekad negyveno taip gerai, kaip dabar, nes perka viską. Ko reikia ir ko nereikia. Tiesiog visi pertekę pinigais. Tad kur jau čia lygintis A.Paulauskui ar net V.Uspaskicho darbiečiams, pagaliau K.Prunskienės valstiečiams su brazauskininkais. Tiesa, suvažiavime A.Paulausko partiečiai paskelbė savo lapkričio tezes, kaip kadaise Leninas balandžio tezes, pavadinę tą popierių manifestu, siekdami suvienyti visas kažkokio mistinio centro politines jėgas. O į tą centrą, be paulauskininkų, įeitų pirmiausia darbiečiai, na, gal dar ir liberalų sąjūdis. Jeigu gerai elgsis. Taip pat šiame manifeste A.Paulauskas, kaip ir buvęs artimiausias jo bendražygis A.Brazauskas, irgi praregėjo, konstatuodamas, kad Lietuvoje didėja socialinė atskirtis ir skurdas. Tačiau kurgi jie buvo, kai kūrė kažkokį neaiškų kūrinį, vaidino politinį farsą, pavadintą naująja politika, ar kartu su brazauskininkais vaizdavo kuriantys socialinę politiką? Tačiau visus savo išmintimi dar kartą pribloškė Socialdemokratų partijos veteranas ir ideologas Česlovas Juršėnas. Jis pareiškė, jog dabar visi nori būti centre, ir niekas nenori būti nei kairėje, nei dešinėje. Štai kodėl Č.Juršėnas, nežinia ar rimtai, ar juokais, suteikė viltį A.Paulauskui, kad jo partija pajėgi ir galinti suburti tokį centrą. Aišku, jog tam centrui turėtų vadovauti ne buvęs Seimo Pirmininkas, netgi paprastu statistu tapęs dabartinis Seimo vadovas, o kažkas iš socdemų. Netgi ne iš senosios nomenklatūros gvardijos, o iš naujokų. Pavyzdžiui, iš tokių, kaip išskėstomis rankomis priimta perbėgėlė iš socialliberalų Vilija Blinkevičiūtė. O kol kas Seime, atsainiai svarstant Valstybės biudžetą 2007-iesiems metams, visos pajėgos metamos savivaldybių rinkimams. Jau aišku, kad didžiausios grumtynės vyks dėl sostinės mero kėdės. Aiškėja ir to riterių turnyro lyderiai, besimatuojantys šarvus ir galandantys kalavijus. Tai pirmiausia naujasis Vilniaus socialdemokratų vadas A.Paleckis, darbietis J.Pinskus, jau nekalbant apie neregėtą propagandinę kampaniją pradėjusius paksininkus. Aišku, nenuleis rankų ir valstietė Kazimira Prunskienė, kurios ambicijos toli pralenkia visus likusius. Štai žiniasklaida atskleidė, nors, tiesą sakant, ir taip jau buvo žinoma, jog žemės ūkio ministrei nepavyko, kaip buvo planuota, kad ir neoficialiai perimti Užsienio reikalų ministerijos kontrolę. Mat pastumdama į užsienio reikalų ministro kėdę, nors ir nepriklausantį valstiečiams, buvusį ambasadorių Baltarusijoje Petrą Vaitiekūną, K.Prunskienė aiškiai tikėjosi, kad jis atsidėkodamas aklai vykdys jos valią. Tai yra prorusišką užsienio politiką. Dabar gi, pasirodo, jog šis neklauso savo geradarės ir į savo patarėjų komandą nepasirinko nė vieno valstiečio liaudininko. O tai jau, anot K.Prunskienės, labai blogai, nes jos pasiūlytas užsienio reikalų viceministru tapęs Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas Jaroslavas Neverovičius, kad ir savas žmogus, bet ne valstietis. Išsigandęs tokių kaltinimų užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas ėmė atgailauti ir aiškino, kad ateityje vykdysiąs K.Prunskienės nurodymus. Kokie tai nurodymai, aišku ir be jokių aiškinimų. Juk kad ir kaip vertintume buvusį užsienio reikalų ministrą A.Valionį, jis vis dėlto drįsdavo aklai nepaklusti Maskvai ir netgi Maskvos šnipus išvarydavo. O šito daryti, anot K.Prunskienės, jokiu būdu nevalia. Juk ne be reikalo draugė Kazimira dar nuo pat nepriklausomybės atkūrimo laikų Maskvoje šlovinama kaip išmintingiausia Lietuvos politikė. Pralenkianti netgi Rolandą Paksą su Viktoru Uspaskichu, o gal ir patį A.Brazauską. Kad ir kaip būtų, tačiau socialliberalų manifeste paskelbtas šūkis Laikas gyventi geriau! dar tiktai žiedeliai. Sulauksime dar ne tokių, prieš kuriuos nublanks ne tik šis, bet ir 11 ar 111 dienų. Atėjo didysis protų vėlimo ir visuotinio mulkinimo metas, įvairiausių propagandinių bombelių sprogdinimas. Vieną jų jau susprogdino pats Valstybės saugumo departamento viršininkas, kurio veiklą tyrė ir šiomis dienomis turi paskelbti verdiktą tą veiklą tyręs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. VSD vadovas apkaltino šio komiteto pirmininką Vytautą Matulevičių bendradarbiavimu su KGB. Kaltinimas rimtas ir, be abejo, sukelsiantis didelį rezonansą. Aišku, Arvydas Pocius, išmetęs tą kortą, žinojo, ką daro. Juk kas gi faktiškai sovietmečiu dirbęs partinį-ūkinį darbą neturėjo reikalų su šia represine struktūra? Tad ko dar sulauksime rytoj ar poryt?
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |