Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vilties ir meilės žygis

Neįgalių žmonių procesija nuo Misionierių bažnyčios Aušros Vartų link

Pamaldžiai sudėtos rankos, skausmų išvagotas veidas, viltingas žvilgsnis ir šypsena lūpose. Tokie žmonės, Piligriminio komiteto pakviesti, lapkričio 18 dieną rinkosi prie Misionierių bažnyčios. Ne į labdaros koncertą ar kad gautų puodelį nemokamos kavos... Kas lazdele pasiramsčiuodamas, kas sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, kas suspaustas fizinių ar dvasinių kančių, o kas su nuoširdžia meile atėjęs padėti silpnesniesiems. Vieni iš Vilniaus, Kauno, kiti net iš Anykščių. Visi jie buvo pasirengę piligriminiam žygiui į Aušros Vartus, prie Gailestingumo Dievo Motinos.

Savanorės su baltomis skarelėmis ir prijuostėmis rikiuoja piligrimų koloną. Staiga nuskamba stiprus jaunatviškas kunigo balsas: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“. Eisena pajuda. Iš visų lūpų sklinda nuoširdi rožinio malda.

Praeiviai su nuostaba žiūri į visą gatvę užtvenkusią keistą procesiją. Šiais konkurencinio egoizmo laikais ne dažnai tenka pamatyti tokį vaizdą – tikrą meilės artimui išraišką. Vežimėliuose sėdintys ligoniai rūpestingai apkamšyti antklodėmis. Čia pat garuoja karšta arbata. Ir visur šypsenos, sklindančios iš pačios širdies... Nesibaigiantis meilės ratas. Nuo meilės artimui iki Dievo meilės ir atgal – nuo Dievo meilės iki meilės artimui.

Šis stebuklingas renginys organizatorių pasiaukojimo dėka vyksta jau ketvirtą kartą. Tai Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, globos atlaidai ir ligoniams bei neįgaliesiems skirtos specialios šv. Mišios.

Nėra lengva stumti vežimėlį per nelygų ir išdaužytą grindinį, o vesti už parankės lazdele besiramsčiuojantį taip pat nėra paprasta. Bet eisena įveikia vieną po kito kelionės etapus. Priekyje koloną lydi kelių policijos patrulių ekipažas. Taigi piligrimams ir jų maldai – „žalia gatvė“.

Jau ir Aušros Vartai.Visų akys nukrypsta į virš arkos esantį Dievo Motinos koplyčios paveikslą.Susikaupimas ir jaudulys ne vienam išspaudžia ašaras. Kai kur pasigirsta tylus kūkčiojimas. „Tau, Marija, nešam savo maldas, prie Tavo kojų dedam savo skausmus, Tavyje ieškome vilties“, – tokie žodžiai glūdi ne vieno piligrimo širdyje.

Šios šventės šeimininkas, klebonas mons. Janas Kasiukevičius pasitinka atkeliavusiuos maldininkus prie bažnyčios, pasveikinęs ir pašlakstęs švęstu vandeniu, pakviečia į vidų. Pro siaurutes duris įeiname į Šv. Teresės bažnyčią. Ant laiptų uždėti specialūs skydai, kuriais galima užvežti vežimėlius. Šventovė jau pilnutėlė. Šiaip taip atrandame vietos, ir štai visas mūsų „batalionas“ – ratuotų, su lazdelėmis, dūstančių ir vis besigriebiančių už širdies – jau prie altoriaus.

Dabar, rodos, dingsta visi skausmai, siela kyla prie Dievo sosto, o lūpos nepaliaujamai kartoja Dievo Motinos vardą: „Marija, mes Tavo vaikai, globok, saugok ir užtark mus“. Su jauduliu ligoniai priima Ligonių sakramentą. Viltis ir meilė grįžta į širdį. Pasaulis tampa gražesnis, nes jį apšviečia Dievo meilės spinduliai.

Šį kartą gaivus dvasinės stiprybės gurkšnis nurytas. Vėl lauksime kitų metų, vėl ruošimės susitikimui su Gailestingumo Motina ligonių šv. Mišiose. Atraskime savyje daugiau pasiryžimo ir drąsos patys dalyvauti ir kitus pakviesti į tokius renginius.

Norime už paramą nuoširdžiai padėkoti Vilniaus miesto savivaldybei, Viešosios tvarkos ir bendrųjų reikalų departamentui, Lietuvos krašto apsaugos ministerijai ir Kariuomenės ordinariatui, Techninės pagalbos neįgaliesiems centro Vilniaus skyriui, „Marijos radijui“, Pilaitės Šv. Juozapo parapijos klebonui kun. J.Aleknavičiui, Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčios klebonui mons. J.Kasiukevičiui.

Dalia TARAILIENĖ,
Piligriminio komiteto koordinatorė

© 2006 „XXI amžius“