Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuvos Lurdas

Deni MUCHAMADAS

Prie „Nukryžiuotojo“ skulptorius Viktoras Žentelis ir fundatorius Romas Petras Šaulys Vepriuose

Taigi nuspręsta: važiuoju į Veprius pas Romą Šaulį. Jo padedamas, noriu surengti mano knygos intriguojančiu pavadinimu „Susitikimas su velniu“ pristatymą. Remdamasis nuomone žinomų kritikų, dalyvavusių pristatant šią mano knygą įvairiuose Lietuvos miestuose, drįstu tvirtinti, kad knyga labai įdomi ir, nors iš esmės tai grožinės literatūros kūrinys, visgi remiasi tikrais faktais. O velnias ten irgi vaizduojamas tikras, tuo labiau kad ir biblinis šėtonas vargu ar atnešė žmonijai tiek kančių ir buvo toks žiaurus, koks jis yra šiais laikais.

Kaip tarėmės su Romu, turėjau išlipti iš autobuso Pageležių kaime ir paskambinti jam mobiliuoju telefonu, kad atvažiuotų automobiliu ir nusivežtų į Veprius. Šis miestelis yra Ukmergės rajone. Jo pavadinimas yra labai senos kilmės. Kadaise miestelį iš visų pusių supo gūdūs miškai, kuriuose, be kitų žvėrių, gyveno dideli ir labai pavojingi laukiniai šernai, ne kokie paprasti, o tikri vepriai.

Taigi sėdau į autobusą Jonavoje ir be jokių ypatingų nuotykių netrukus pasiekiau Pageležius, kur manęs jau laukė Romas. Jis yra inžinierius, vadinasi, įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Dabar Romas jau išėjęs į pensiją, bet dar labai veiklus, judrus ir negali sėdėti be darbo. Tad po truputį uždarbiauja – dirba vairuotoju Veprių ambulatorijoje, kurioje jo žmona Gražina, šeimos gydytoja, homeopatė, eina vedėjos pareigas.

Veprių ambulatorija turi keletą darbuotojų ir aptarnauja beveik dešimt kaimo tipo gyvenviečių, kuriose visi vienas kitą puikiai pažįsta ir elgiasi kaip su artimais giminaičiais, beje, dauguma jų ir yra giminės. Šaulių vaikai jau suaugę, dabar stiebiasi vaikaičiai. Visa jų giminė išsivarsčiusi po Rusiją ir Lietuvą, o išsisklaidė jie šitaip plačiai todėl, kad prieš pusę amžiaus, Stalino valdymo laikais, žymi, sakyčiau, pati geriausia lietuvių tautos dalis buvo apiplėšta ir ištremta į atšiauriausius Sibiro rajonus, kuriuose sunkiai įmanomas normalus civilizuoto žmogaus egzistavimas. Dėl minėtų priežasčių dalis Romo vaikų ir vaikaičių dabar gyvena Tiumenėje ir Maskvoje, o kiti – Vilniuje.

Romas yra įsigijęs gerą fotoaparatą, kuris dirba automatiniu režimu ir gali per trumpą laiką padaryti daug nuotraukų. Romas – ne bet koks fotografas, o pats tikriausias menininkas. Dviejuose laisvuose Veprių ligoninės kambariuose jis įrengė tikrą meno galeriją, kurioje tvarkingai sukabinta daugybė fotografijos meno darbų pačiomis įvairiausiomis temomis. Noriu jus patikinti, kad ten yra į ką pažiūrėti. Efektas neįtikėtinas, visuose darbuose jaučiamas tikro meno meistro požiūris. Kadaise didysis Rembrantas išgarsėjo tuo, kad mokėjo meistriškai pavaizduoti šviesos ir šešėlių žaismą. Būtent šie du veiksniai aiškiai pasireiškia ir Romo darbuose. Jo žmona Gražina – irgi neeilinė asmenybė. Pirmiausia ji išsiskiria savo išvaizda, ir tas, kuris pavadins ją gražuole, tikrai neapsiriks. Apie tokius žmones kartais sakoma: panašių pasitaiko, bet retai. Kai pamačiau abu Šaulius kartu, man pasirodė, kad ji yra daug jaunesnė už savo vyrą, nors ir Romas pagal savo metus atrodo labai gerai. Bet paskui sužinojau, kiek jai metų, ir turėjau pripažinti, kad jų amžiaus skirtumas nėra jau toks didelis – vos septyneri metai.

Supratau, kodėl taip yra; tiesiog šie žmonės gyvena kaip tikri tikintieji, jie laikosi visų Dievo įsakymų. Jie nekaupia materialinių turtų, niekam nepavydi ir vienintelis jų rūpestis, kuris užima visą jų laiką, yra darbas; o dar jie daug laiko skiria savanoriškai visuomeninei veiklai – rūpinasi labdara. Jiedu tenkinasi tuo, ką turi: gyvena mažame namuke, o aplinkui auga irgi nedidelis, bet nuostabus sodas su neįprastais, egzotiškais medžiais ir krūmais.

Kartą mes, penkių žmonių būrelis, kartu su Šauliais važiavome iš Ukmergės, kur buvo surengtas mano knygos pristatymas. Buvo jau vėlu, aišku, visi skubėjo grįžti į namus, ypač aš, nes dar turėjau važiuoti į Pageležius, iš jų – į Jonavą ir galiausiai į Kauną. Mums važiuojant, staiga suskambo Gražinos mobilusis telefonas. Kai ji kalbėjosi telefonu, jos balsas atrodė susirūpinęs. Pasirodo, susirgo vienas iš daugelio jos pacientų, gyvenantis kažkuriame kaimelyje prie Veprių. Teko sukti iš kelio, ji pas ligonį užtruko gana ilgai; mes pakeliui aplankėme dar vieną ligonį, paskui dar kitą... Žodžiu, tą naktį aš taip ir nepasiekiau namų, nes pavėlavau į paskutinį autobusą, važiuojantį iš Jonavos į Kauną. Bet, prisipažinsiu, visai dėl to nesigailiu, nes pasitaikė proga patirti, kaip gyvena ir dirba šie garbingi žmonės.

Romas Petras Šaulys yra visuomeninės labdaros organizacijos „SOS-Vepriuose“ direktorius. Trys raidės „SOS“ jau savaime daug ką pasako. Tai reiškia, kad šios organizacijos direktorius turi ateiti į pagalbą patiems vargingiausiems žmonėms pačiais sunkiausiais, kartais, rodos, net beviltiškais atvejais. Šaulių šeimos materialinė padėtis yra stabili, jie gyvena be jokių nepriteklių, bet, norint padėti kitiems žmonėms, jų materialinių galimybių toli gražu nepakanka, kad ir kokie geri bei dosnūs jie būtų. Juk vargstančiųjų mūsų toli gražu nelengvais laikais yra nemažai, ir ne tik tarp lietuvių, bet ir tarp kitų tautybių žmonių. Aš nežinau nė vieno atvejo, kad Šauliai nebūtų suteikę moralinės, o svarbiausia – materialinės paramos ko nors stokojantiems, ypač bėgliams emigrantams, bet ne tik jiems.

Prieš metus nuo skrandžio opos mirė jaunas čečėnų emigrantas, vardu Isa (Jėzus), ir jo žmona liko viena su keturiais mažamečiais vaikais. Aišku, mes, jos tautiečiai, padėjome jai kuo galėjome, bet mūsų galimybės nėra didelės. Tuo tarpu mirusiojo kūną reikėjo, laikantis papročių, nugabenti į Čečėniją ir palaidoti. Tai padaryti buvo labai sunku. Reikėjo atlikti daug brangiai kainuojančių ir sudėtingų medicininių procedūrų, sutvarkyti formalumus muitinėje, paruošti mirusiojo kūną ilgai ir sunkiai kelionei; visus tuos reikalus tvarkė ritualinių paslaugų firma, kuri už atliktus darbus irgi ima daug pinigų. Taigi, mums, emigrantams, iš karto iškilo neperžengiamų materialinių kliūčių. Tikriausiai patys nebūtume sutvarkę ir formalumų muitinėje. Ir jeigu mums nebūtų nedelsdama padėjusi „SOS-Vepriuose“ organizacija, vadovaujama R.Šaulio, kažin ar būtume taip greitai ir pagal visus mūsų papročius viską sutvarkę. Aš, kaip čečėnas, noriu ypač pabrėžti, kaip pagarbiai elgėsi darbuotojai iš Ukmergės UAB „Izobara“, kurioje dirbo mūsų tėvynainis. Tai dar kartą įrodo, kad Ukmergės gyventojai yra tikrai tikintys žmonės, pasirengę bet kada padėti savo artimui, kad ir kokios tautybės ar kokio tikėjimo jis būtų. Tos įmonės darbuotojai surinko nemažą sumą pinigų ir paskyrė mirusiojo šeimai. Mes esame nuoširdžiai dėkingi visiems Lietuvos žmonėms, kurie prisidėjo prie šito kilnaus reikalo.

Vienu metu Romo namuose tris mėnesius gyveno čečėnų mergaitė iš didelės čečėnų vaikų grupės. Tie trisdešimt aštuoni mažieji čečėnai savo tėvynėje glaudžiasi vaikų namuose. Šie likimo nuskriausti vaikai buvo apgyvendinti visoje Lietuvoje, o Vepriuose liko penki iš jų. Ir šiais penkiais vaikais Romas ypač rūpinosi, stengėsi, kad jiems nieko netrūktų. Romas apskritai yra labai dosnus žmogus, bet, deja, tai tiesiogiai priklauso nuo jo materialinių galimybių ir, aišku, nuo surastų rėmėjų dosnumo. Paskui po kurio laiko tie vaikai grįžo į Čečėniją. Nuo tada iki šiol apie juos negauta jokių žinių, ir tai yra liūdnas faktas. Bet Romas dėl to per daug neišgyvena, pasak jo, tokia Dievo valia, nors, aišku, toks nedėkingumas nėra malonus dalykas. Man, jau pagyvenusiam žmogui, tikrai nejauku dėl tokio elgesio su garbingais žmonėmis, mes savo vaikų neauklėjame būti tokiais nedėkingais. Bet ar vaikų namų globotiniai iš viso yra auklėjami, ypač karo sąlygomis?

Veprių miestelio pakraštyje, vaizdingoje giraitėje, buvo aptikti kapai vokiečių kareivių, žuvusių Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Pasak senųjų miestelio gyventojų, vokiečiai, traukdamiesi Kaliningrado (Kenigsbergo) link, paliko užkardą, kad likusieji galėtų sėkmingai pasitraukti nuo rusų karių, kurie tiesiog lipo jiems ant kulnų. Gynybos pozicijos buvo parinktos sėkmingai, jų niekaip nebuvo įmanoma apeiti iš šono, ir rusų kariai turėjo eiti tiesiai į vokiečių įtvirtinimus. Kaip visada, „draugai vadai“ savo karių negailėjo, todėl ten, prie Veprių, žuvo daug rusų kovotojų. Vokiečių kariai taip pat žuvo visi iki vieno, bet jie atliko savo užduotį. Kol tęsėsi mūšis, pagrindinės vokiečių pajėgos sugebėjo toli pasitraukti nuo juos persekiojančių rusų. O dar sakoma, kad tik japonų tauta turi savo kamikadzių.

Romui, tvirtai tikinčiam katalikui, šie prie Veprių palaidoti vokiečių kariai pirmiausia yra žmonės, verti pagarbos. Jis surinko vietinius vaikus ir kartu su jais sutvarkė tuos kapus. Šią jo veiklą remia nemažai vietinių ir nevietinių geradarių. Prie kapinių jų iniciatyva pastatytas, mano manymu, puikus paminklas – didelį granito riedulį viename šone nupjovė ir nupoliravo iki blizgesio, o paskui jame dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių – užrašė: „Čia ilsisi vokiečių kareiviai, iki galo atlikę savo šventą pareigą“. Akmens viršuje įtaisyta sprogusi sviedinio gilzė ir tarsi koks metalo žybsnis, simbolizuojantis sprogimą. Man šis paminklas, kurio autorius – skulptorius Viktoras Žentelis, paliko neišdildomą įspūdį.

Norėčiau kiek plačiau aprašyti patį Veprių miestelį, nes jis, mano manymu, nepanašus į jokią kitą mano matytą maždaug tokio dydžio gyvenvietę. Kelias nuo Pageležių iki miestelio niekuo nepasižymi, bet jau jo prieigose prasideda stebuklai. Pati gyvenvietė labai neįprastai išsimėčiusi ant kalvų, kas sukuria ypatingą efektą. Prie įvažiavimo į miestelį stovi koplyčia, kurioje yra Nukryžiuotojo Kristaus statula. Pro automobilio langą man netgi pasirodė, kad ten nukryžiuotas gyvas žmogus. „Klausyk, sustokime“, – paprašiau Romo. „A, štai kas, – tarė jis, – tai nukryžiuotas Išganytojas, jį sukūrė vietinis menininkas V.Žentelis“. Aš priėjau arčiau ir tada supratau, kad tą gyvybės įspūdį man sukėlė kraujas, pavaizduotas ant Jėzaus Kristaus rankų ir kojų. Nukryžiuotojo statula skleidė gaivinančią energiją, ji malonia šiluma užliejo visą kūną, ir ši situacija niekaip nepriminė visuotinai žinomos tragedijos.

Toliau vaizdingas kelias vingiuoja per miestelį, o jo centre stovi puiki katalikų šventovė, apie kurią reikėtų daugiau papasakoti. Tokiam mažam miesteliui kaip Vepriams ši bažnyčia yra tikra puošmena, išskirtinis ir malonus akcentas. Jos sienos šviesios, gelsvo atspalvio, tarpai tarp plytų tokie tiesūs, tarsi šventovė būtų ne statyta, o susiūta. Siauri, smailomis viršūnėmis gotiški langai kuria lengvumo ir nevaržomo skrydžio įspūdį, kvadratinis varpinės bokštas tik vos iškilęs virš šventovės stogo. Smulkios stogo čerpės nuo įstrižų saulės spindulių mirguliuoja tarsi pasakų gyvūno žvynai. Aplinkui visą statinį iš apvalių pilkų akmenų dailiai sumūryta maždaug dviejų metrų aukščio tvora. Virš įėjimo į šventovę yra nuostabus meniškas pano su trimis nukryžiavimo scenomis. Katalikų šventovės Lietuvoje vadinamos bažnyčiomis – koks ausiai malonus žodis. Apskritai Veprių šventovė man paliko kuo geriausią ir malonų įspūdį.

Pasak Romo, 1944 metais puolantys rusų kariai miestelio šventovę apšaudė sviediniais ir ją apgriovė. Iki tol, kaip matyti išlikusiose to meto nuotraukose, ji buvo dvylika metrų aukštesnė. Rusų artilerijos sviediniai padarė nepataisomą žalą puikiam gotiško stiliaus bažnyčios bokštui, kuriame tuo metu kabėjo varpai; jų liekanos ir dabar saugomos šventovėje. Ant tų liekanų matyti įrašai: ant vieno, beveik sveiko, – „1774“, o ant kito likučių – „1681“. Puolančios Raudonosios armijos vadai šitą barbariškumą teisino tuo, kad esą bokštuose vokiečiai galėjo įrengti stebėjimo postą.

Dabar Romas svajoja užsakyti ir pagaminti naujus varpus, panašius į tuos, kokie buvo anksčiau. Tam reikia bent jau 50 tūkstančių litų, o tokių pinigų jis neturi – kol kas neturi. Varpai svertų kiekvienas po 300 kilogramų, todėl man atrodo, kad ir tų pinigų jam neužteks. Bet Dievas gailestingas, juk galų gale ne sau Romas tikisi surinkti tokią sumą. Aš savo ruožtu galiu pridurti, kad lietuviai mokėjo statyti, ir jeigu atsirastų lėšų, tai būtų galima šventovei pristatyti tuos dvylika bokšto metrų, gerų meistrų tikrai nereikėtų toli ieškoti. Bažnyčia dar gražiau atrodytų atgavusi savo pirmykštį pavidalą.

XX amžiaus devintame dešimtmetyje Veprių miestelio apylinkėse viena baltarusių geologų grupė gręžė gręžinius ir ieškojo karstinių ertmių, kuriose būtų galima saugoti gamtines dujas. Tokių ertmių rado, bet kartu aptiko ir keletą mineralinio vandens šaltinių. Pasak Romo, jis bandė tuo sudominti turtingus verslininkus, bet stebėtina, kad kol kas neatsirado norinčiųjų pasinaudoti šiomis gamtos gėrybėmis.

Vepriuose nėra tvorų, tai yra jas atstoja susodinti eilėmis dekoratyviniai medžiai ir krūmai, o tai irgi suteikia miesteliui patrauklumo. Toliau važiuojant automobiliu į vakarus, kelias nuveda prie dvaro rūmų, tiksliau, prie to, kas iš jų liko. O liko apgriauta siena ir židinio kamino liekanos. Beje, tų seniai praėjusių laikų Lietuvos aristokratai buvo išsilavinę ir kultūringi žmonės. Įdomu, kokie ten vyko moksliniai ginčai ir kasdieniai pokalbiai, kai tie didikai šildėsi prie puikaus židinio. Dvaro rūmai buvo sugriauti nurodžius partinei rajono valdžiai ir iš tų medžiagų pastatyti ūkio sandėliai ir malūnas. Tai tipiškas barbariškas to meto elgesys.

(Bus daugiau)

© 2006 „XXI amžius“