Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Aleksandros Šilgalytės rašto paminklai Palangai

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Aleksandra Šilgalytė Panevėžyje. 1937 m.

Spalio 4 ir 18 dienomis „XXI amžiuje“ perskaičius istoriko labai atsakingai, objektyviai ir patriotiškai kiekvieną reiškinį vertinančio, kantriai į mūsų Valstybės lobių skrynią kaupiančio reikšmingiausius Lietuvos net ir esamojo laiko faktus Zigmo Tamakausko straipsnį „Palanga – Lietuvos langas į jūrą“, kilo ūpas tęsti pažintinių rašinių ciklą iš Palangos ir kitų pajūrio vietovių. Mat daugelis ir labai talentingų, bet okupacinei santvarkai nelojalių, „vienintelės partijos“ bilieto neturėjusių inteligentų – menininkų, literatų, pedagogų – visuomenei tapo žinomi tik po 1990-ųjų kovo 11-osios.

Mūsų pareiga – savo rašiniais pagerbti juos, įvertinti, t.y. atrasti jų darbų vertą nišą, nes taip pat kaip oro, duonos ir vandens daugeliui dabarties jaunųjų, kad susiorientuotų „socializmo kapitalizmu virsme“, reikia kuo daugiau teigiamų, patriotizmo pamokas tęsiančiųjų pavyzdžių.

Prisiminiau iš Palangos išėjusią, bet amžinai čia sugrįžusią rašytoją, krašto pedagogikai spalvingiausiąją gyvenimo dalį atidavusią Aleksandrą Šilgalytę (1904 01 10–1997 12 02).

Kartu su ja prisiminiau ir ištikimąją jos draugę, literatūrinei kūrybai A.Šilgalytę skatinusią, visą „skaudžiai sudėtingą“ gyvenimiškosios buities ekonomiką padėjusią tvarkyti, taip pat jau – gaila! – žvaigždele danguje pavirtusią daugybės patriotiškai išauklėtų Lietuvos inteligentų mokytoją panevėžietę Eleną Gabulaitę.

Tai ji, guvusis „gyvsidabriukas“, man redaktoriaujant „Palangos“ laikraštyje, 1991-ųjų vasarą, Gedimino metais, pravėrė buvusios redakcijos (Dzūkų g. 4) duris:

– Na, matysim, ar redaktorius drąsus, ar drąsų tik vaidina, – pradėjo aukštaitiškai tiesmukai, be užuolankų. „Vagos“ leidykla prižadėjo, bet taip ir neišleido talentingos autorės knygos: ką ir norėt, juk toje leidykloje didžioji pusė redaktorių – „raudonieji triušiai“ ir jiems lojalūs pataikūnai, informatoriai. Štai palangiškės Šilgalytės rankraštis, o jame – tokia nenuginčijamai teisinga, bet rankraštį „makulatūra“ pavertusi autorės mintis: „Revoliucija – nežabota savivalė! Siaubas! Kaip gerai, kad mes gyvenam pajūryje. Visos revoliucinės nuotaikos (...) tvino tik iš vienos pusės. Iš jūros niekas piktas nėjo...“

E.Gabulaitė, pavydėtinai žavi savo gebėjimu aukotis, ištiesė man rankraštinį A.Šilgalytės knygos „Žingsneliai ir žingsniai“ – apie Palangą ir palangiškius prieš Pirmąjį pasaulinį karą variantą, visa, ko nedrįso spausdinti sovietinė „Vagos“ leidykla, ko ir „pabūgo“ redaktorius H.Bakanas. Ir tekstą apie autorę, kurį 1994 m. sausio 22 d. išspausdino „Panevėžio rytas“.

– Tikim jumis. Lauksim, – tarstelėjo išeidama.

Sudomino!

Laisvesnei minučiukei redakcinio darbo „konvejeryje“ nubirus, skaičiau lapą po lapo. „Žingsneliai ir žingsniai“ nepaprastai sudomino. A.Šilgalytės neabejotinai talentinga, spalvinga „vaizdų kalba“ vertė ją lyginti su pačiomis gabiausiomis lietuvių literatūros „darbininkėlėmis“.

Dailininkas, tuometis laikraščio meninis redaktorius Juozas Griušys, taip pat intuityviai suvokęs knygos vertę, grožį ir sužavėtas „šakninės palangiškės“ A.Šilgalytės tekstais, nedelsdamas nupiešė keletą įspūdingų grafiškų iliustracijų ir „ilgai ištylėtoji“ knyga, kaip ir jos autorė, pradėjo „žmonėtis“, gyventi iš naujo, ir smagu, kad net šiandien kai kurie palangiškiai „Žingsnelius ir žingsnius“ skaito gal trečią ketvirtą sykį. Kai žmogus tekstuose randa save, pasisekimas visada garantuotas. „...Susidomėjimas buvo didelis. Palangiškiai skambino autorei į Panevėžį, dėkojo, kad skaitydami suradę paminėtus savo senelius, tėvelius, gimines ar kaimynus, prašė išleisti knygą“, – laiške, dėkodama mums už drąsą, taip pat, – kas be ko! – kad ir kuklų honorarą, džiaugėsi E.Gabulaitė, nuo 1952 metų draugavusi su A.Šilgalyte.

1999 metais beletrizuotų atsiminimų 165 puslapių knyga „Žingsneliai ir žingsniai“ buvo išleista Utenoje, 1000 egzempliorių tiražu. Šia proga Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja, daug metų su didžiuliu noru jaukiai kurorto kultūrinio gyvenimo židinį kurstanti Audra Lukauskaitė laikraštyje „Vakarinė Palanga“ (1999 06 19-23) rašė:

...1999 m. Aleksandros Šilgalytės bičiulių – mokytojos Elenos Gabulaitės, A.Baranausko ir A.Žukausko-Vienuolio muziejaus muziejininkės Almos Ambraškaitės – rūpesčiu atskira knygute išleisti „Žingsneliai ir žingsniai“. Finansiškai leidinį parėmė autorės dukterėčia mokytoja Liucija Žitkutė-Sukauskienė. Šios knygutės tiražo dalis pasiekė ir Palangą. „Žingsneliai ir žingsniai“ – tai palangiškės žvejo dukros Aleksandros Šilgalytės prisiminimai apie XX a. pradžios Palangą. Miestelio gyventojai, jų buitis, garsėjančio kurorto šiokiadieniai, Pirmojo pasaulinio karo pradžia miestelyje ir daugelis kitų tikslių pastebėjimų. Daugelio palangiškių šeimų palikuonys šioje knygutėje suras prisiminimų apie savo tėvus ir senelius. Pastabus ir gyvas autorės pasakojimas perkelia skaitytoją į tą Palangos laikotarpį, apie kurį mažai rašyta – tai Pirmojo pasaulinio karo, revoliucijos laikotarpio Palanga. „Baisu, kai taip staigiai sudūžta amžius tvėrusi tvarka, ir žmogaus likimas atsiduria neatsakingų žmonių rankose. Ardymo procesas gaivališkas ir nekūrybiškas. Tada nebėra vertybių, viskas eina į baisų jaukalą – daiktai ir žmonės, protas ir išmintis, pyktis ir kerštas. Tokia pigi kraujo kaina... Kare dar yra kariška, kieta, griežta tvarka, žinai, kas galima ir ko negalima... Revoliucija – nežabota savivalė. Siaubas...“, – apie Spalio revoliucijos atgarsius rašė A.Šilgalytė. Būtent šis revoliucinių įvykių vertinimas ir užkliuvo 1983 metais.

„Žingsnelių ir žingsnių“ recenzentas H.Bakanas pažymėjo, jog „autorės požiūris panašiais atvejais turi būti išreikštas absoliučiai aiškiai, neprasilenkiant su socialistinio realizmo principais“. Absoliučiai aiškiai apie revoliuciją rašo autorė savo „Žingsneliuose ir žingsniuose“, tik ne visiems ir ne visada buvo priimtinas šis aiškumas. Išleisti atskira knygute A.Šilgalytės atsiminimai pradžiugintų autorę, kuri norėjo „įbristi į tų atsiminimų jūrą ir gaudyti beskęstančius gyvenimo krislus... Žinoma, tai nebus nieko nauja, tai bus pažįstama. Tačiau su gerais pažįstamais labiausiai ir norisi susitikti, jų ir pasiilgstama. Kiekviena iš širdies iškelta smulkmena tebūnie nebe mano, tebūnie visų, kas nepatingės į ją atkreipti nors mažytį dėmesį. Mano kukliausių atsiminimų trupiniai turėtų atsispindėti brangiausios Lietuvos fone. Jie turėtų alsuoti besikuriančios, susikūrusios, veikiančios... Gal niekas tiek nepajunta bendro skausmo, kaip tas, kuriam yra dovanota kūrybos kibirkštėlė – nors ir prigesusi, nežymi. Garbė tiems, kurie degė kūrybos ugnimi, nes jie perbrido skausmo jūras...“.

Šešiolikmetė Aleksandra paliko Palangą, pajūrį, jo baltą smėlį, audringą jūrą ir jos kranto žmones. Per keturiasdešimt paskutiniųjų savo gyvenimo metų ji praleido Panevėžyje, kur sutiko nuoširdžių ir gerų bičiulių, globojusių ją sunkiomis skausmo dienomis. Mediniame Sirupio gatvės namelyje alsavo jos kūrybos dvasia. 1997 metų gruodį, eidama 94-uosius savo gražaus gyvenimo metus, A.Šilgalytė iškeliavo į savo paskutiniąją kelionę – į amžinybę. Sugrįžo visiems laikams į savo gimtąją Palangą. Savo „Žingsneliais ir žingsniais“ ji grįžo į XX a. pabaigos Palangą. Žemaitė, žvejo dukra, pastabi ir guvi kaip pajūrio vaikas, užgrūdinta vargo, bet nepraradusi gerumo ir šilumos, iškentusi neteisybę, skriaudas, sulaukusi laisvės, palikusi mokinius ir bičiulius, dar nepublikuotų rankraščių turtą, sugrįžo pas mus savo kūryba. Palikdami neramųjį XX amžių turime gražią galimybę pažinti jo pradžią, o XX amžiaus Palangos vardyne įrašyti A.Šilgalytės žingsniais ir žingsneliais, paženklintais talentinga kūryba, nuėjusios savąjį rašytojos kelią, vardą.

1997 m. gruodžio 5 d. „Panevėžio ryte“ spausdintame nekrologe Elena Mezginaitė rašė: „Išėjo Lietuvai neatrasta rašytoja. Ir rašytojos gimtinė Palanga, ir jos darbo bei gyvenimo kraštas Panevėžys tikisi, kad bent dabar bus išleista skaitytojų dėmesio verta A.Šilgalytės knyga, kuri neleis mums užmiršti šviesios, talentingos asmenybės.

„Panevėžio ryte“ (1994 02 12) A.Šilgalytės kūrybą gražiai įvertino ir V.Žemkalnio vidurinės mokyklos moksleivė Evelina Ažusienytė:

Man labai patiko Aleksandros Šilgalytės prisiminimų pluoštelis iš jos knygos „Žingsneliai ir žingsniai“. Jos gražus pasakojimas nukelia į mūsų senelių ir tėvų vaikystės ir jaunystės metus. Autorė gyvais vaizdais ir gryna, turtinga kalba primena Žemaitę, J.Biliūną, B.Buivydaitę, J.Baltušį. Ano meto sunki žmonių buitis, sudėtingi socialiniai santykiai, jautrios ir pastabios našlaitės išgyvenimai, geraširdiškas humoras – visa tai meistriškai įpinta į įvairiaspalvį pasakojimo audinį, brangų rašytojai ir mums, skaitytojams. Tuo pačiu mums, jaunajai XX a. pabaigos kartai, tai neįkainojama praeities dovana – pažinimo knyga. Šių dienų lengvapėdiškam jaunimui, siekiančiam viską gauti lengvai, be pastangų ir neretai negarbingai, net nusikalstamai, yra rimtas įspėjimas, jog žmogaus gyvenimas, laimė pasiekiama tik savo jėgomis, gabumais, sąžiningu darbu ir pasiaukojimu.

Laikraštis, užuot spausdinęs apsišaukusių „aiškiaregių“ haliucinacijas, vizijas bei „mokslinius“ kliedesius, pasitarnautų skaitytojui, spausdindamas visą rašytojos A.Šilgalytės prisiminimų knygą. Ypač tai pageidautina savaitgalio numeriuose... Rašytojos atsiminimai to verti – tai mažytis jautrios širdies spindulėlis, atėjęs į mūsų dienas iš niekad jau nebegrįžtančios praeities.

Kas ji, unikalios literatūrinės plunksnos savininkė, nepakartojamo Palangos vaizdo ir žodžio šeimininkė A.Šilgalytė, kurios amžinojo poilsio vieta, greta tėvelių senosiose Palangos kapinėse, visada geranoriškai sutvarkoma jos talento gerbėjų?

Užmaršties dulkių padeda išvengti šis krikščioniškajai kultūrai, Lietuvai atsidavusios A.Šilgalytės gyvenimo bendrakeleivės ir bendramintės Panevėžyje E.Gabulaitės tekstas, skirtas rašytojos 90-osioms gimimo metinėms:

Ji žemaitė, gimusi Palangoje, vienuoliktas vaikas žvejo šeimoje (žinoma, pagauta su menkėmis!). Jos gyvenimas susijęs su Aukštaitija. Į Panevėžį Aleksandra atvyko 1919 metais. Mokytojų seminarijos direktorius tuo metu buvo kalbininkas J.Balčikonis. Mokslas sekėsi labai gerai, bet dar nebaigusi 1925 metais išvyko dirbti į Kauną, į Jėzuitų gimnazijos pradinę mokyklą, norėdama padėti taip pat seminarijoje besimokančiai seseriai Felicijai. Mokslo cenzą įgijo dirbdama. Jaunatviško entuziazmo vedama, Aleksandra nutarė, kad kaimui mokslo šviesa reikalingesnė: paliko Kauną ir pradėjo tikrą kaimo mokytojos odisėją: Skaruliai, Gaigeliai, Šaukėnai, Panevėžys, Obeliai, Panemunė. Čia išgyveno Klaipėdos krašto iš Lietuvos išplėšimą. 1944 metais traukėsi į Vakarus, bet pateko į Raudonosios armijos apsuptį. Keletą metų dirbo Panevėžio amatų mokykloje, dėstė lietuvių kalbą, vėliau 5-ojoje vidurinėje mokykloje. A.Šilgalytė buvo iškili pedagogė, nepakeičiama oratorė, sugebanti žodį perteikti su tikru artistiškumu bei sąmoju.

Rašyti pradėjo jau būdama mokytoja. Panevėžyje susipažino su mokytoja rašytoja Brone Buivydaite-Mičiuliene, su ja susirašinėjo. Ši vieną jos laišką parodė Šatrijos Raganai. Rašytoja B.Buivydaitei pareiškė: „Būtinai pasakyk tai mokytojai, kad ji tikrai yra rašytoja“. Netrukus jos noveles pradėjo spausdinti moterų inteligenčių žurnalas „Naujoji vaidilutė“. Spausdino ir knygų recenzijas. Dalyvaudavo Aleksandra moterų rašytojų kūrybos vakaruose. S.Nėris vieno tokio vakaro metu jai pasakė: „Pavydžiu jums beletristės talento. Bandžiau ir aš rašyti noveles, bet man niekas neišeina…“ Bendradarbiavo „Panevėžio balse“, „Panevėžio garse“. Rinkinio išleisti nespėjo, nes viską sujaukė 1940-ieji…

Atsiminimus pradėjo rašyti jau palikusi mokytojos darbą. Parašė jų pirmąją dalį ir pavadino „Žingsneliai ir žingsniai“. Joje mažos mergaitės akimis vaizduojama Palanga, žvejų gyvenimas, buitis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir karo metu. B.Buivydaitė „Žingsnelius ir žingsnius“ rekomendavo „Vagos“ leidyklai. Ši pripažino, kad talentingai parašyta, bet spaudai netinka, nes viskas vaizduojama iš krikščioniškos pasaulėžiūros pozicijų. Savaitraštis „Palanga“ 1992 metais išspausdino dalį tos knygos su iliustracijomis. Palangiškiai grobstė šį laikraštėlį, nes daug kas knygoje surado savo tėvus, senelius ar prosenelius. Skambino ir rašė autorei. Pasikeitus redaktoriui, gaila, memuarų spausdinimas nutrūko. Greitai ir „Palangos“ savaitraštis nustojo ėjęs.

Įvairių jubiliejų proga A.Šilgalytė eilėmis parašydavo apie M.Valančių, M.K.Čiurlionį, Putiną ir kitus. Ir Vasario 16-ąją kasmet paminėdavo eilėraščiu. A.Šilgalytė stipresnė beletristė negu poetė, bet ir eilėraščiuose, vaižgantiškai sakant, yra deimančiukų…

Nuo trylikos metų likusi našlaitė, Aleksandra patyrė vargo, todėl užjautė ir kitus. Rašytoja B.Buivydaitė kurį laiką buvo „persona non grata“, ypač Stalino laikais. Iš savo gana kuklios algos mokytoja A.Šilgalytė dalį pasiųsdavo į Anykščius…

34 metus atidavusi mokyklai, į užtarnautą poilsį A.Šilgalytė buvo išleista su labai menka pensija. Toliau dirbti ir vėl užsidirbti sutrukdė liga…

Ačiū B.Buivydaitės seseriai Stefanijai Kvietinskienei, jos dukroms, ypač A.Šilgalytės krikšto dukroms Daliai ir Jonei, kurios Kanadoje jos nepamiršo ir nepamiršta.

A.Šilgalytę pažinojo ir prisimena daug rašytojų. Panemunėje dirbdama bendravo su Vydūnu, jis lankėsi net jos pamokoje, padovanojo savo knygą. Palangoje ji dažnai sutikdavo Maironį, Kaune ir Palangoje – Vaižgantą, bendravo su rašytoju A.Vienuoliu.

Jei ne 50 metų okupacija, A.Šilgalytė būtų tikrai išaugusi į žymią beletristę bei literatūros kritikę. Laimingesni šiuo atžvilgiu jos amžininkai, spėję pasitraukti į Vakarus…

© 2007 „XXI amžius“