Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dienos su šventais paveikslais Esė

Janina SEMAŠKAITĖ

Viktoras Kaminskas su žmona Domicele ir dukra Jūrate

Daškonių kaime gyvenanti partizanų ryšininkė Genovaitė Grambaitė-Blažonienė: „Yra ką prisiminti, nors ir labai širdį skauda...“

Kelionė į netolimą praeitį

Šitoks dienos gražumas! Skaisti ir šilta, tarytum dangaus dovanota kelionei. Sunku patikėti, kad jau rugsėjo pabaiga. Pro nuauksintus beržus pakelėse, pro dar žalių ąžuolų pavėsį, pro balzganą rūką virš Merkio važiuojame per miškais kvepiančią Dzūkijos žemę. Nežinome, ką rasime, ką sužinosime, ką išpasakos senoliai, kurių pirkelėse dar kabo seni šventi paveikslai ir kryželis ant sienos, o ant mažos trobelės palangių žydi pelargonijos.

Čia svečius būtinai skardžiu lojimu pasitinka namų sargas šunelis ir saulėkaitoje murksantis rainas katinas, čia senuose albumuose dar saugomos praeities relikvijos ir iš nuo laiko pageltusių nuotraukų į mus žvelgia lietuvių karo – pasipriešinimo okupacijai – dalyviai: ryšininkai, partizanai, kruvinų kovų dėl laisvės liudininkai. Nubraukusi ašarą, užspaudusi raudą širdyje partizano našlė ar ryšininkė vaizdingais žodžiais pasakos apie save ir juos – artimus, amžinai gyvus senųjų atmintyje. Ir aš vėl stebiuos: kiek daug gražių, stiprios valios žmonių išaugino Lietuva senose kaimo pirkelėse po šventais paveikslais.

Važiuojame pro Daugus, Daškonių, Melnytėlės, Vieciūnų, Budos kaimus grįstais ir negrįstais keliais, miškų keleliais, šalia daugybės ežerų ežerėlių. Mūsų kuklios išvykos vadovas Viktoras Kaminskas veža pagal Daugų ežerą, juosiantį visą miestelį, ir siūlo stabtelėti Dauguose, buvusioje turgaus aikštėje.

Ramybė ir tyla, apie kokią nė nesvajok didesniame mieste. Žydi visų spalvų rudens gėlės, praeinančią vasarą vejasi didžiagalviai geltoni gvazdikai. Žieduose skendi kažkada buvusi turgaus aikštė, permirkusi kovotojų krauju. Čia suveždavo visose apylinkėse žuvusius partizanus ir ilgai laikydavo... Šiurpūs lietuvių karo vaizdai liko tik senolių atminty ir partizanams atminti pastatytuose paminkluose. Neužgesęs skausmas, amžinas ir tylus, iki šiol tūno kruvinos vaikystės našlaičių ir našlių širdyse, partizanų vaikų vargo dienose žuvus tėvams ir artimiesiems.

Dzūkija nusiprausė kraują ir ašaras. Aksominė šilto rudens diena viliote vilioja: gėrėkis, keleivi, žaliomis kalvelėmis, ežerėlių akimis, saulės auksu ir raudoniu medžiuose, atgaivink sielą ir nieko negalvok. Sugerk, sugauk vaivorykštės spalvas ir ryto nuotaiką. Dar ilgas kelias iki mažų pirkelių su šventais paveikslais.

Išvykos siela Domicelė Kaminskienė primena: „Nuo 1945 metų ilgą laiką, iki buvo nužudyti paskutinieji partizanai, KGB nurodymu į Daugus be Vykdomojo komiteto žinios nebuvo galima atvažiuoti. Tik vietiniams gyventojams toks draudimas negaliojo.

Vos tik karinės okupacinės valdžios įsakymu jauni vyrai buvo pradėti gaudyti rusų kariuomenėn, labai daug vyrų išėjo į partizanų būrius iš Žvirgždėnų, Vežionių, Papiškių ir Andriūnų kaimų. Į šituos kaimus stribai užeiti bijodavo. Užgriūdavo tik gaujomis, lydimi gausaus rusų kariuomenės dalinio. Kada partizanų pasipriešinimas buvo nuslopintas, ištuštėjo arba buvo sudegintos sodybos kaimuose, tada vietinė komunistų valdžia, siekdama kuo greičiau ištrinti iš žmonių atminties šiurpų Daugų aikštės atminimą, privertė moksleivius rausti akmenis, ardyti grindinį. Mokiniams buvo nustatytos privalomos darbo valandos aikštei tvarkyti. Visą mėnesį po pamokų dirbome...“.

Partizanų krauju aplaistyta ir vieta netoli bažnyčios, prie šventoriaus. Ir ten stribai suguldydavo nukautus kovotojus. Praeiviai bijodavo pakelti akis ir pažvelgti į kruvinus kūnus: visas stribynas sekė, kas ateis pažiūrėti, kas pravirks ar bandys savo artimo kūną naktį pavogti ir palaidoti. Dabar ši vieta nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens skendi gėlėse. Tokia tiesa ir pribloškianti galingųjų moralė: didieji karo politikai nemėgsta atsigręžti, pamatyti savo aukas ir kruvinus darbus, paliktus „liaudžiai ir istorijai“. Skuba kuo greičiau užmiršti. Tačiau politikų niekinama, mulkinama tauta nieko neužmiršta, nes turi savo tiesą, iškentėtą gyvenimu ir artimųjų žūtimis.

Mes jau Daškonių kaime (Alytaus apskr.). Pats bulviakasis. Svečiuojamės pas Genovaitę Grambaitę-Blažonienę. Ūkininkų dukra, jaunystėje garsėjusi austais margaraščiais ir skambiu balsu, visas partizanų dainas išdainavo tapusi partizanų ryšininke. Ji turėjo užrašiusi daugybę dainų, per kratas jas slėpė lauko virtuvėlėje, o dainas išsaugojo tik atmintis.

– Ką prisimenu – tai tvirtai, o ko nežinau – tai gal man nė nereikėjo žinoti, – sako ji. – Mano tėvas, Tomas Gramba, griežtai reikalavo, kad apie šeimos ryšius su partizanais niekam neprasitartume, kad būtume atsargūs net su gerai pažįstamais bendraamžiais. Visa mūsų šeima tapo partizanų ryšininkais ir rėmėjais. Jie pas mus dažnai sustodavo poilsiui ir nakvynei. Visada ateidavo aplinkiniais keliais, kad iš miško iki mūsų trobelės neliktų nė mažiausios žymės ar praminto takelio. Juk mes pamiškėje gyvenome. Ryšius palaikėme per partizaną Alfonsą Tribandį ir jo žmoną Antaniną, sūnus Vitą ir Danių. Jie ūkininkavo gretimame Vežionių kaime. Viskas, ką suruošdavome, būdavo perduodama ir kitiems partizanams: maistas, švarūs skalbiniai arba būtini vyrams daiktai, – pasakoja buvusi ryšininkė.

Ką iš mirtimi dvelkiančių dienų įsiminė, kas liko širdyje, ko neįstengė užmiršti?

– Liko išgyventi pavojai ir didelė viltis, kad vyrai sugrįš namo gyvi, o partizanų kova sulauks dėmesio iš Vakarų, ir Lietuva vėl bus laisva. Net sunkiausiu Lietuvai metu mūsų trobelė pamiškėje kvepėdavo šviežia duona. Labai daug duonos kepdavome, virdavome sočias sriubas su mėsa, kepėme dzūkiškas bandas ant kopūsto lapų. Jeigu į mišką su nešuliu išeidavo tėvas, tai mudu su broliu stebėdavome, kas vyko aplinkui, pasirengę sutartu signalu įspėti vyrus apie pavojų. Abu su broliu sekėme, gal pasirodė kareiviai keliuose. Daug pulkų netoli mūsų kaimo praeidavo. Suskaičiuodavome, kiek jų nužygiavo ir kur pasuko, kokia ginkluotė, kur dalinys sustojo, ir skubiai pranešdavome į mišką. Visos pamiškės sodybos būdavo sekamos. Užgriūdavo stribai ir pas mus, reikalaudavo pavalgyti, prašydavo lašinių, kiaušinių, degtinės. Pabandyk neduoti, patys pasiims. Pas ūkininkus grobti maisto ar jiems patikusių daiktų vieni stribai neidavo: juos būtinai lydėdavo rusų kariuomenės dalinys.

Žiūrėdavo Genovaitė į jaunus, apiplyšusia apranga rusų kareivius ir mąstydavo: ar jie žino, ar supranta, ką daro? Ar pasakys sugrįžę į tėvų namus, kaip ir su kuo jie Lietuvoje kariavo, už ką, okupavę Lietuvą, žudė jos žmones? Kaip jie jautėsi matydami sušaudytus vyrus, nurengtus, basus, pamestus turgaus aikštėje? Negi tikrai nežinojo, ką daro? Negi tikisi, kad viską bus galima pamiršti? Ar galima atleisti už baimės akimirkas, išgyventą skausmą dėl artimųjų, bičiulių ar kaimynų žūties?

– Netoli, mūsų miškelyje, mano tėtis ir broliai kasė partizanams bunkerį. Saugojome juos, jaudinomės. Kad tik niekas nepastebėtų. Tame bunkeryje paskui sustodavo pailsėti ir žiemoti partizanai. Gerai įrengtą bunkerį vyrai turėjo ir Vežionyse, Alfonso Miliaus pirkioje, po grindimis. Panašų bunkerį partizanams įrengė ir Juozas Sakalauskas. Ten dažnai ilgesniam laikui sustodavo partizanai: pailsėti, pasigydyti žaizdas, žiemoti. Daug kraujo mano kartai reikėjo pralieti, kančių patirti, – atsidūsta ryšininkė. – Iškentėm, išgyvenom, tik matyti kraupūs reginiai liko visam laikui akyse ir mintyse...

Liejasi rami ir tyli dzūkiška šneka, be prakeiksmų ar skundų dėl iškentėtų vargų. Tokia lemtis: ryšininkų Grambų šeima žinojo, kas jos laukia už pagalbą partizanams, tačiau kito kelio ji nesirinko. Jeigu tik žmogus žinojo, dėl ko atiduodama jo auka ar gyvybė, jis rinkosi kovą.

1948 metų pavasaris Grambų šeimai buvo ypač sunkus. Jau buvo žuvę daug partizanų iš visų aplinkinių kaimų, o pro Daškonis vis dar traukė rusų kariuomenės būriai. Pamiškės pirkeles iš miškų gilumos pasiekdavo automatų kalenimas, ir kiekvieną kartą krūptelėdavo širdis: ką dar nušovė?

– Vyrai pas mus kūlė lubinus, ruošėmės sėjai. Išgirdome smarkiai šaudant miške. Žinojome, kad Daškonyse, Juozo Biekšės miške, buvo iškastas bunkeris, gerai slepiamas raiste ir dar niekieno nepastebėtas. Kaip tik iš tos pusės ir atsklido šūvių garsas. Atbėgo mano sesuo Veronika, kuri tuo metu pievoje ganė karves. Ji pranešė, jog į miško pusę nužygiavo didelis rusų kareivių būrys. Vyrai metė kulti lubinus ir ketino bėgti miškan apsidairyti. Aš juos sulaikiau: juk mes nežinojome, kur pasuko kareiviai. Sutarėme šiek tiek palaukti. Greitai šūviai nutilo ir pamatėme mūsų link ateinant grupę stribų. Jie įsakė tėvui pakinkyti arklį ir nusivarė į mišką. Su baime laukėme sugrįžtant. Tėvas grįžo negreit, o kai parsirado, dar ilgai negalėjo nei žodžio ištarti, nei atsikratyto matyto siaubo.

Tomą Grambą stribai nusivarė iki susprogdinto bunkerio raiste, liepė jam lįsti į vidų ir ištraukti viršun žuvusius partizanus. Bunkeryje buvo trys negyvi: Veronika Tatulienė, Adolfas Tatulis ir Alfonsas Tribandis. Antanina Tribandienė dar buvo gyva: kai tėvas ją pakėlė, ji sudejavo. Stribai šalia negyvų partizanų vežiman įmetė ir sunkiai sužeistą moterį. Paskui įsakė tėvui vežti nukautuosius į Daugus.

– Susprogdinę bunkerį, kagėbistai ne kartą tardė, mušė tėvą ir brolius. Bet jiems pavyko išsiginti, nes jokių įkalčių prieš mus nerado. Tik tėvas ilgai negalėjo pamiršti matyto vaizdo bunkeryje. Tatulį atpažino iš aprangos: suvarpytas kulkų, suknežinta galva, jis gulėjo kraujo klane. Antanina Tribandienė buvo nuvežta į ligoninę, gydoma ir, vos atsipeikėjusi, tardoma. Vėliau kaime buvo šnekama, jog Veronika Tatulienė išėjusi iš bunkerio atsinešti vandens. Netoli Ešerinio ežero ją ir pastebėjo enkavėdistai. Ją pirmąją nušovė. Bunkerį susprogdino apie 12 valandą, dieną. Veroniką, kas nors pamatęs prie ežero, pasekė, o gal būta išdavystės arba kareiviai, eidami pro šalį, atsitiktinai pastebėjo moterį. Kas žino? Tikrosios tiesos dabar nesužinosime...

Visi žuvę partizanai buvo iš Vežionių kaimo: Antanina Tribandienė, Alfonsas Tribandis (1909-1948), Veronika Tatulienė (1913-1948).

Pasveikusi Antanina Tribandienė ilgus metus kalėjo Rusijos kalėjimuose. Aš ją atsitiktinai sutikau Pivašiūnų senelių namuose, bet ji manęs nepažino... Gal dėl to, jog buvo daug vyresnė už mane ir manęs vaikystėje neprisiminė, o gal kankinama prarado atmintį, sveikatą ir norą gyventi? Kalbinau ją, tačiau ji nepajėgė nieko prisiminti. Nepažino, su kuo kalba. Antanina mirė vieniša Pivašiūnų senelių namuose.

Neišsakytus žodžius slepia sunkios, tylios atodūsio akimirkos.

– Kaip sužinojote apie Antaninos likimą?

– Iki to laiko nieko apie ją nežinojau. Sutikau netikėtai: aš juk koncertavau su ansambliu Pivašiūnuose, norėjome daina pradžiuginti senelius, o grįžau skaudama širdimi. Pamačiau ją ligotą, pasenusią, suvargusią...

Po daug metų matyto smurto, okupantų prievartos ir pasityčiojimo iš žmonių, tauri moters širdis nesuakmenėjo. Genovaitė, jaunystėje išdainavusi visas partizanų dainas, užauginusi vaikus, dainavo kartu su savo vaikaičiais ansamblyje „Sidabrinė gija“. Siela atsigaudavo dainuojant apie liaudies vargus vargelius, skausmą ir amžiną viltį. „Sidabrinės gijos“ vadovė Albina Šikorskienė Genovaitę vadino ansamblio širdimi.

(Bus daugiau)

Redakcijos prierašas. Šį J.Semaškaitės pasakojimą – esė apie Dzūkijos partizanų ir visų to krašto gyvenimo nuotrupas spausdinsime sausio ir vasario mėnesių trečiadienių numeriuose. Taip pat tęsime O.Voverienės knygos apie Dzūkijos partizanų būrio vadą Voverį-Žaibą. Kviečiame visus, besidominčius užmirštąja Dzūkijos istorija ir gyvenimu, prenumeruoti „XXI amžiaus“ trečiadienių numerius. Dar nespėjusieji to padaryti gali kreiptis į redakciją, atsiųsdami 10 litų (už vieną mėnesį) perlaidą, nurodydami joje savo adresą. Galima prenumeruoti pigiau kolektyviniu būdu – vienu adresu ne mažiau 5 egz. Tada vieno egzemplioriaus prenumerata vienam mėnesiui – tik 5 litai. Prenumeruokite.

© 2007 „XXI amžius“