|
Perversmas ar išgelbėjimas?
Petras KATINAS
2006 metams baigiantis sutapo dvi Lietuvai įsimintinos istorinės datos: prezidento Kazio Griniaus 140 metų gimimo jubiliejus ir 80 metų nuo 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo. Šiaip ar taip, abi šios datos istoriškai susijusios. Todėl nenuostabu, kad istorikai, o ypač istorijos klastotojai ir spekuliantai bandė ir tebebando tuo pasinaudoti. Be abejonės, 1926 metų įvykiai Lietuvoje ir prezidento K.Griniaus išrinkimas, o ypač trečiojo Seimo rinkimai, po kurių į valdžią atėjo kairiosios partijos socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų koalicija, gerokai pakeitė po sunkių nepriklausomybės kovų jau beveik nusistovėjusį Lietuvos gyvenimą. Tačiau šiai koalicijai nepakako daugumos Vyriausybei sudaryti ir jai palaikyti. Todėl kairieji sudarė koaliciją su mažumų lenkų, žydų, Klaipėdos krašto vokiečių (tarp kurių nebuvo nė vieno lietuvio) atstovais. Netgi pats K.Grinius savo atsiminimuose pripažino, kad viena bėda ne bėda. Mažumos, pasak K.Griniaus, jau buvo pajutusios savo svorį ir tuoj susiblokavo ir pareikalavo kompensacijų. Tai jau buvo pavojus, jog šita kombinacija ir nepatikima, ir nerimta, ir netvirta, rašė K.Grinius. Kita vertus, kairieji socialdemokratai po nepriklausomybės paskelbimo buvusių krikščionių demokratų valdžią nelaikė demokratiška, todėl jau 1926 m. birželio 10 d. laikraštyje Socialdemokratas buvo paskelbti vadinamosios nepaprastosios socialdemokratų konferencijos nutarimai, labai jau primenantys Rusijos bolševikų šūkius, tarp kurių buvo ir tokios nuostatos: imtis priemonių senajam režimui likviduoti ir t.t. Beje, reikia priminti, kad socdemai ir valstiečiai liaudininkai nebalsavo Seime už krikščionių demokratų parengtą 1922 metų Lietuvos Konstituciją, kurią mėgsta liaupsinti dabartiniai Lietuvos neokomunistai bei jų ideologai. Senojo režimo likvidavimas prasidėjo vos pradėjus darbą M.Sleževičiaus vyriausybei. Ypač stengėsi vidaus reikalų ministras advokatas V.Požėla. Jau liepos 14 dieną amnestijos įstatymu buvo paleisti suimti komunistai ir kitas priešvalstybinis gaivalas. Tas komunistinis gaivalas pradėjo siausti visame krašte. Vyko viešos triukšmingos komunistų (dažniausiai, nelietuvių) organizuojamos demonstracijos su grubiais išsišokimais ne tik Kaune, bet ir provincijoje. Lietuviai buvo viešai įžeidinėjami gatvėse ir kitur. Kaune suįžūlėję žydukai komjaunuoliai neužleisdavo vietos uniformuotiems karininkams šaligatviuose. Valdžia ir policija ignoravo tokius išsišokimus.
Komunistų organas Tiesa liaupsindama Vyriausybę nuolat patarinėjo jai likviduoti visus kunkalių lizdus, panaudoti griežčiausias priemones prieš fašistus ir pan. O fašistais komunistai skelbė visus, kurie nepritarė jiems. Pirmiausia reikalauta išvalyti kariuomenę ir visas valstybines įstaigas nuo klerikalinio-fašistinio elemento. Ypač stengėsi vidaus reikalų ministras V.Požėla, kuris dar nuo seno buvo Lietuvos komunistų vadeivų, tūnančių Maskvoje ir laukiančių savo valandos, V.Mickevičiaus Kapsuko ir Z.Angariečio bičiulis. O švietimo ministro socdemo prof. V.Čepinskio nurodymu, leista įsikurti ir veikti 75 naujoms lenkų mokykloms. Tai ypač skaudino Lietuvos patriotus, ypač studentiją, nes tuo metu lenkai okupuotame Vilniaus krašte stengėsi panaikinti absoliučiai visas lietuviškas mokyklas.
V.Požėlos įsakymu iš darbo buvo išvaryti beveik visi departamentų direktoriai, policijos vadai, apskričių viršininkai, valsčių viršaičiai, beveik panaikinta saugumo policija. Todėl nenuostabu, kad komunistai, ėmęsi tvarkyti įvairias profsąjungas, pradėjo rengtis net karinių mokymų stovyklas. Apie tuos kairiųjų siautėjimus rašė ne tik tų laikų memuarų ir atsiminimų autoriai A.Merkelis, istorikas J.Švoba, R.Skipitis bei kiti, bet su pasitenkinimu paskelbė ir Lietuvos TSR istorijos III tome J.Žiugždos mokyklos istorikai E.Dirvelė ir L.Truska. Ši LTSR istorija buvo išleista Vilniuje, Minties leidykloje, 1968 metais.
Tad Lietuvą reikėjo gelbėti. Kaip 1926 m. lapkričio 26 d. Seime pasakytoje ilgoje ir aštrioje kalboje pažymėjo krikščionių demokratų lyderis kun. M.Krupavičius, socialdemokratai yra ne kas kitas kaip bolševikų avangardas. Kur tik socialistai paima valdžią, jie visur nutiesia bolševizmui kelius. Mūsų Socialdemokratų frakcijos žmonės, Seimo atstovai, iš šios tribūnos pavadino mūsų karius žmogžudžiais. Mūsų socialdemokratai ne kartą yra aiškiai pasakę savo pažiūrą į mūsų savanorius ir mūsų armiją apskritai: jie vadina ją baltagvardiečių armija, kaip niekam nereikalingą organizaciją. Valstiečiai liaudininkai neparodė esantys tautiškai nusiteikę; jie neturi tautiškos linijos savo politikoje...
Taigi patriotiškai nusiteikusi visuomenė, o ypač jaunieji kariuomenės karininkai suprato, kad reikia gelbėti kraštą nuo bolševizmo grėsmės. Taip ir buvo padaryta 1926 m. gruodžio 17 d. naktį, kai patriotiškai nusiteikę karininkai, ypač remiami patriotiškai nusiteikusių studentų, ir įvykdė perversmą. Slaptos Karininkų sąjungos vadovybę sudarė šie svarbiausi perversmo organizatoriai ir vykdytojai: generalinio štabo pulkininkas Vyčio kryžiaus kavalierius Vladas Skorupskis, inžinierius majoras I.Slapšys, aviacijos kapitonas A.Mačiuika. Vadovybė pakvietė majorą P.Plechavičių atstovauti laikinajai būsimai karinei valdžiai ir veikti jos vardu. Beje, tuo metu majoras P.Plechavičius sėdėjo daboklėje, nes 1926 metų rudenį ulonų pulko karininkų ramovėje Alytuje, kariuomenės vado generolo S.Žukausko ir kitų aukštų karininkų akivaizdoje, majoras P.Plechavičius kirto į veidą rusų kilmės artilerijos karininkui už tai, kad tas pareiškė: Jei man kas įsakytų iškabinti Stalino portretą, aš tai padaryčiau. Už tai majoras P.Plechavičius buvo nubaustas dviem savaitėms daboklės Kauno įguloje. Perversmas pavyko neiššovus nė vieno šūvio. O 1926 m. gruodžio 17 d. anksti rytą P.Plechavičius pasiuntė Kauno karo srities viršininkui šią telefonogramą Nr. 1:
Buvęs paruoštas bolševikų sukilimas likviduotas. Senoji valdžia suimta. Laikinosios Vyriausybės vardu įsakau pildyti visus mano įsakymus ir parėdymus, kol krašto vadovavimas bus perduotas laikinai vyriausybei. Be to, įspėju, kad visi pasiliktų vietoje, ir už tvarką įguloje atsako kiekvienas viršininkas. Visoje šalyje paskelbtas karo stovis nuo š.m. gruodžio mėn. 17 d. 3 val. ryto.
Karo srities viršininkas eina karo komendanto pareigas ir naudojasi visomis jo teisėmis, nustatytomis karo stoviui.
Visus bolševikų agentus tuojau suimti ir patalpinti kalėjiman.
Tą pačią dieną P.Plechavičius pasiuntė raštą pirmajam Respublikos prezidentui Antanui Smetonai:
Pirmasis Lietuvos Kūrėjau!
Pareiga stovėti Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje privertė mus susirūpinti didėjančiu Lietuvos Laisvei pavojumi. Turėjome tikrų žinių, kad bolševikai ginkluojasi tikslu panaikinti Lietuvos Laisvę. Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių pašalinti mirtinam Lietuvos pavojui. Vyriausybė pataikavo tiems, kurie dirbo Lietuvos pražūčiai. Prasidedant jau atviram bolševikų bruzdėjimui, mes savo pasiryžimu apgynėm Lietuvos Nepriklausomybės likimą. Bet mes negalime įstatyti valdžion tų žmonių, kurie pastūmė Lietuvą į mirtiną pavojų. Tamsta gerai žinai šį pavojų, nes Tamstai teko didžiausiu to pavojaus metu stovėti besikuriančios Nepriklausomos Lietuvos priešaky.
Todėl, tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaip Valstybės Vadas, išvesti ją iš dabartinės padėties.
Iš savo pusės, vardu visų brolių, žuvusių už Tėvynės laisvę, iškilmingai pasižadam klausyti tos valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti.
Laikinosios Karo Valdžios vardu
Gen. Štabo Majoras Plechavičius
Antanas Smetona tuojau tą pačią dieną atsakė:
Lietuvos Karžygiai!
Su didele širdgėla skaičiau Jūsų raštą.
Pavojus, kurį Jūs nurodėte, buvo valdžiai tiksliai žinomas. Daug kartų ir visais būdais ji buvo įspėjama.
Lietuva atsidūrė kryžkely, kuris buvo visai Tautai aiškus, bet, deja, ne vyriausybei.
Susipažinęs su įvykiais, kreipiausi į Respublikos Prezidentą D-rą Grinių, nurodydamas, kokia gali būti išeitis iš susidariusios padėties. Bet su dideliu skausmu turiu pasakyti, kad jisai nesiteikė įvertinti padėties rimtumo.
Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio, yra šventa pareiga ginti Lietuvos Valstybę ir Tautą šiuo tragiškiausiu jos gyvenimo metu. Todėl, pildydamas šią pareigą, pasiryžau priimti uždedamą man šią svarbią naštą ir, pasiėmęs VALSTYBĖS VADO pareigas, eiti jas tol, kol pati tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties.
Sunkių bendrų su Tavimi, Lietuvos Kariuomene, 1918-1920 metų kovų atminimas duoda man gilaus įsitikinimo, kad Jūsų pasišventimas Tėvynės Motinos gerovei liko tas pats ir Jūsų pažadas padės įveikti visas Lietuvos priešų žabangas.
Iš Lietuvos miestų, miestelių, organizacijų ir net iš kaimų plaukė dėkingumo pareiškimai kariuomenei ir majorui P.Plechavičiui.
Valstybės vado pareigas A.Smetona ėjo tik dvi dienas. M.Sleževičiaus ministų kabineto atsistatydinimą priėmė ir naują A.Voldemaro ministų kabinetą patvirtino prezidentas K.Grinius, kuris gruodžio 18 d. atsistatydino. 1926 m. gruodžio 19 d. Seimas Respublikos prezidentu išrinko A.Smetoną, kuris Seime davė Prezidento priesaiką. Taigi naujoji vyriausybė buvo ne revoliucinė, bet konstitucinė.
Įdomu, kad, praėjus 80 metų nuo tų įvykių, kai kurie istorikai ir politikai tebevadina šį perversmą fašistiniu, įvedusiu diktatūrą ir t.t. Esą perversmas sunaikino besistiebusius demokratijos daigus. O vadinti prezidento A.Smetonos valdymo laikotarpį diktatūra gali tik visiškas neišmanėlis. Pakanka paminėti, kad iki perversmo ir net po perversmo Kauno spaudos kioskuose glėbiais pigiai galėjai nusipirkti Maskvos bolševikų organus Pravdą ir Izvestijas, ėjo pusiau bolševikinė pažangių inteligentų leidžiama Kultūra ir panašūs leidiniai. Gaila, kad netrukus po tvarkos įvedimo tautininkų režimas pradėjo persekioti katalikiškas organizacijas, netgi krikščionis demokratus, rėmusius perversmo idėją.
O to meto Sovietų Rusijos visa politinė ir ideologinė sistema buvo iš esmės labai priešinga trijų Baltijos šalių valstybingumui. Tą geriausiai parodė 1924 metų gruodžio komunistų pučas Estijoje, kurį organizavo iš Leningrado atvesti revoliucionieriai profesionalai. Tad visai realu, kad baisūs 1940-ieji Lietuvai galėjo ateiti jau 1927 metais. Dabar kai kurie politikai ir istorikai teigia, jog 1926 metų gruodžio perversmas padėjo pamatą bei buvo priežastis, dėl kurios Lietuva 1940-aisiais prarado savo nepriklausomybę. Neturėtų kelti abejonių, jog, valdant prezidentui K.Griniui, kuris dabar vadinamas netgi demokratijos tėvu, pranašu, buvo iškilusi labai rimta grėsmė Lietuvos valstybei. Kita vertus, panašūs procesai vyko visoje Europoje, nes juk ne be reikalo Maskvoje plušėjo Kominternas, kuriame buvo sukviesti iš visos Europos komunistų veikėjai ir rengiami tapti Kremliaus statytiniais, kai tik subręs revoliucinė situacija. Lietuvoje Kominterno sekcijoje darbavosi tokie bolševikiniai ortodoksai kaip V.Mickevičius-Kapsukas, Z.Aleksa-Angarietis bei kiti. Tiesa, prieš 1940 metų okupaciją Stalinas kažkodėl nužudė Z.Angarietį. Be abejo, ir Kapsukas būtų susilaukęs panašaus likimo, jeigu būtų išgyvenęs iki tų dienų. Mat Maskva jau turėjo kitus favoritus pirmiausia draugą Matą būsimąjį kolaborantą Nr. 1 A.Sniečkų, M.Šumauską bei kitus. O tai, kad komunistams Lietuvos valstybingumas buvo visiškai svetimas ir nepriimtinas, puikiausiai parodo 1926 m. lapkričio 23 d., kai patriotiškai nusiteikusi visuomenė minėjo lietuvių tautos patriarcho J.Basanavičiaus 75-ąjį gimtadienį. Tomis dienomis valdžios įsakymu policija, remiama komunistinių gaujų, grubiai išvaikė studentų patriotinę demonstraciją. Todėl neatsitiktinai nuverstos kairiosios vyriausybės ištikimas rėmėjas Palangos burmistras dr. J.Šliūpas, vos sužinojęs apie perversmą, sušuko: Gėda, tai gėda, bet gerai, kad tokią šiaudinę vyriausybę ir nuvertė.
P.S. Dabar šiek tiek pikantiškesnė istorija apie vieną iš 1926 metų perversmo epizodų. Kaip žinoma, gruodžio 17 dieną Prezidentūroje buvo rengiamasi pažymėti prezidento K.Griniaus 60-metį. Į iškilmes suvažiavo visi kariuomenės vadai. Tačiau, kaip rašė to meto Lietuvos bulvarinė spauda, K.Griniui jo jubiliejinis gimtadienis visiškai nerūpėjo. Mat demokratijos daktaras tuo metu išgyveno ir antrosios jaunystės nuotaikas. Pasirodo, Kauno visuomenėje vadinta smarkiąja gyvanašle kažkokia Orlovienė apsuko galvą K.Griniui ir labai norėjo tapti prezidentiene. Partijos draugai liaudininkai gana kreivai žiūrėjo į prezidento jaunuolišką pasirinkimą ir net norėjo jį apvesdinti su senąja revoliucioniere Felicija Bortkevičiene, bene populiariausia liaudininkų veikėja, kuri jų buvo vadinama lietuviškos revoliucijos senele...
© 2007 XXI amžius
|