|
Ką dar pasiūlys samdytiniai intelšizai?
Už juodą, agresyviai įžūlią žuvies kąsnelio link sėlinančią katę plėšresni mirties kultūros sėjėjai kai kuriuose leidiniuose. Intelšizai intelektualios šizofrenijos propaguotojai samdytiniai kaip Melnragės žiurkės lenda į spaudinius per menkiausius plyšelius, turėdami šėtonišką tikslą tai laisvos ES valstybės gyventojų skaitytojų psichoarda. Laimė, kad dar susivokiame vertybių skalėje, žinome, pasak aukštaičių, kokį puodą pirkti valgiui gaminti ir kuo jis skiriasi nuo naktinpuodžio.
Gerai, kai nėra cenzūros.
Blogai, kai neveikia ne tik rašančiojo intelšizo vidiniai stabdžiai, bet ir kai kurių leidėjų, etikos sergėtojų sąžiningumu, padorumu abejojame jau senokai. Vyksta akivaizdus kultūrinis nukultūrinimas, tarsi buldozerinio ateizmo metais traiškomos krikščioniškosios dvasinės vertybės, idealai, jaunųjų ateities pasaulėžiūra. Kad tik nebeliktų jokio (!) lie-tu-viš-ku-mo. Nacionalinės literatūros, kalbos.
Akivaizdus pavyzdys Klaipėdos laikraščio literatūrinio priedo Gintaro lašai 2006 metų lapkričio 29 dienos tekstai. Beje, Gintaro lašai seniai kelia klausimą: O kur žiūri, kuo žavisi, į ką mums siūlo lygiuotis lietuviško naujojo literatūrinio elito viršūnėje pretenduojantis tupėti ir žėrėti redaktorius ir poetas Gintaras Grajauskas?
Be priede brukamos poetinės (argi?) bjaurasties, matomiausioje vietoje spausdinama recenzija anotacija Girdinti. Ja siekiama atkreipti dėmesį į neeilinį literatūrinio gyvenimo faktą ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos (?!) leidyklos išleistą, primygtinai giriamą ir peršamą Viktorijos Ivanovos (vėl Ivanova!) prozos knygeliūkštę Girgždantis žvyras
Ir turime V.Ivanovos tekstus. Spalvingus, bet plastiškus bei pasteliškus jaunų klaipėdiškių gyvenimo eskizus. Muzikalius, žaismingus, lengvus.
Man tą knygą pardavėja atnešė iš kitur iš Paauglių ir jaunimo literatūros skyriaus.
Taip natūraliai į raštą įpinti buitinę sceną jau tik šnekamąja kalba, dargi su slaviškais vulgarizmais (leidžiamais dar ir dabar tik vyrams!), net ir profesionaliems prozos meistrams ne visada pasiseka. O V.Ivanovos tekstų jaunuolės keiksmažodžių prisodrintoje mūsų buityje atrodo be galo gražiai.
Bet tokie juokeliai yra tik ginklas nuo depresijos, tiesiog suaugusios su V.Ivanovos kūrinių siužetais, pilnais viską naikinančio skurdo ir beviltiškos vaiko vienatvės
rusiškų keiksmų ekspresija juose fantastiška, paranojiškai žavisi Ona Bartkiūtė.
Gėda turėtų būti G.Grajauskui.
Kažin ar jis žino, kas užėmė vietą jo redaguojamame priede? Įvyniok į saldainio popierėlį ožkos spirą juk ne saldainis! Kodėl mus apgaudinėja?
Mykolas PARONŽIS
Palanga
© 2007 XXI amžius
|