Atnaujintas 2007 sausio 4 d.
Nr.1
(1498)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Daugiasėdynė valdžia

Tik pastaraisiais šių metų mėnesiais, kai nebuvo nei ruduo – kaip ruduo, nei politika – kaip politika, pavyko pagaliau suvokti, kodėl, stebint Seimo posėdžių salę posėdžių metu, atrodė „kažkas ne taip“. Ogi tas „kažkas ne taip“ buvo, manytume, akis badantis faktas: įstatymo leidžiamosios valdžios posėdžiuose sėdi ir balsuoja įstatymų vykdomosios valdžios dalies, tai yra Vyriausybės, nariai – ministrai.

Tokią padėtį gal trumpiausiai apibūdina lenkų posakis: „Pats groja, pats šoka“. Tai padeda paaiškinti, kodėl yra „sunku“ sustabdyti valdžios malimą tuščiomis girnomis ir Seimo komisijų tyrimuose atrasti siūlų galus aukštojo pilotažo korupcijos kamuolyje.

Patogi santuoka

Seime matome nepaprastai patogią santuoką. Pirmiausia seimūnams nereikia sukti galvos, kaip palengvinti Vyriausybėje sėdinčių savos partijos ministrų valstybinį, o gal ir šeimyninį gyvenimą. Tai atliekama leidžiant abiem pusėms patogius įstatymus. Be to, ministrai, būdami ir Seimo nariai, gali ir prisibalsuoti nors ir statines doleriuose, euruose ar lituose raugintų „agurkų“. Atrodo, kad ir kai kurių ministerijų kelmų Seime atžalėlės neblogai žaliuoja.

Ko dar nėra Seime?

Kad Seimas būtų paverstas valdančiosios kastos privačiu klubu, belieka suteikti Seimo nario mandatus ir Konstitucinio Teismo teisėjams. Derėtų, žinoma, „dėl tvarkos“ į Seimo kėdes pasodinti ir VSD, STT direktorius ir valstybės kontrolierius. Tada užtikrintai nebūtų tokio nemalonaus erzelio, kokį dabar piliečiams tenka kartais klausytis. Padėtis būtų greičiau sutvarkyta, jei, be kitų jau esančiųjų, Seime sėdėtų ir rusiškų dujų kvapu persisunkę „verslininkai“. Tačiau negi gražu iš karto ir aiškiai perimti valstybės valdžią?

Kad nepabustų intelektualai

Reikia turėti kantrybės žingsniuoti mažais žingsneliais, kad tautos inteligentai ir intelektualai galėtų pasiteisinti nieko negirdį ir nieko nematą. Antraip jie turėtų taikyti nuostatą „kilmingumas įpareigoja“, patys prabilti, dalyvauti politikoje ir politiškai šviesti kitus piliečius. O pareigingi inteligentai ir jų apšviesti balsuotojų būriai būtų pražūtis visiems ir bet kokiems Lietuvos Respublikos nepriklausomybės ir lietuvių tautiškumo duobkasiams. Jei yra duobkasių, tai jie tikisi, kad šiandieniniai Lietuvos inteligentai sugebės įtikinti save ir kitus, kad tokie reiškiniai kaip VSD bandymas šokdinti Seimą (lyg kiaušinis vištą mokytų) ir sėdynėmis į vieną suaugę, lyg Siamo dvyniai, Seimo nariai ir ministrai yra normalus konstitucinis reiškinys esant tokiai savivaldos formai, kuri vadinama „respublika“. Tai gali būti normalu Didžiojoje Britanijoje, kuri neturi Konstitucijos ir gyvena parlamentinėje diktatūroje, kurią keistu būdu kontroliuoja senos valstybinės tradicijos. O Lietuvos Respublika turi Konstituciją, nors atrodo, kad jos valdžioje yra žmonių, kurie vadovaujasi stalininėmis tradicijomis.

Pokalbiai Seime

„Respublikos“ sąvoka turi gilias šaknis. Šiais laikais daug kas nusirašinėja nuo 1787 metais priimtos JAV Konstitucijos. O joje ypač pabrėžiamas respublikinis valdžios šakų atskyrimas. Pagal „respublikos“ sąvoką atskyrimo principas ir mums galioja. Tačiau kažkokie mandrapypkiai į Lietuvos Konstituciją įbruko to pagrindinio principo paneigimą. Nežymiame 60-ajame straipsnyje kalbama, kad Seimo narys negali gauti atlyginimo už kitokius darbus, „išskyrus už kūrybinę veiklą“. (Čia geras uždavinys „kūrybingiems“ nariams.) Nurodoma, kaip padengiamos jo išlaidos. Ir staiga prasikiša staigmena: „Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru“. Nieko sau „tik“! Betrūksta paskyrimų į KT, VSD, STT ar kitur, kur yra „kūrybinė veikla“.

Piliečius turėtų pralinksminti 61-asis straipsnis, kuriame sakoma: „Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams…“ Pagal šį straipsnį Seimo posėdis gali virsti televizijos humoro laida, jei ministrai pradėtų kalbėtis su savimi kaip su parlamentaru, pavyzdžiui, Seimo narys G.Kirkilas turi teisę pateikti paklausimą ministrui pirmininkui G.Kirkilui valstybės biudžeto ar kitais klausimais. „Pone Ministre Pirmininke, prašau aiškiai ir be išsisukinėjimų atsakyti, ar tikrai žinote, kas vyksta VSD viduje?“- ir Seimo narys atsisėda. Tada atsistoja ministras pirmininkas G.Kirkilas ir… Kol tai pamatysime ir išgirsime iš tikrųjų, teks pasikliauti vaizduote. Laimė, Konstitucija nesako, jog ministrai „privalo būti“ Seimo nariais, o tik kad Seimo nariai „gali būti skiriami“.

Tad nuo teisininkų, žiniasklaidos, Prezidento ir nuo sėdynėmis su ministrais suaugusių seimūnų priklauso, kad šis valstybei pavojingas ar bent jau žalingas konstitucinis farsas kuo greičiau baigtųsi. Net be Konstitucijos pataisų. Padėtų ir tai, jei patriotai intelektualai liautųsi kalbėję su savimi ir, kaip ragina popiežius Benediktas XVI, įsitrauktų į tautų ir per tai – į viso pasaulio likimą lemiančią politiką. Nes nelaimė ta, kad politikoje gerų žmonių paliktą tuštumą ne visada užpildo geresni už geruosius. Nereikia toli žvalgytis, kad tai pastebėtume.

Vilius BRAŽĖNAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija