Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kelionė, apdovanojanti nenykstančiais turtais

Recenzija šv.Teresės Avilietės knygai „Apie Dievo meilę“*

Knygos viršelis

Gyvename gerovės laikais. Jau įsėdome į ES traukinį, kuris, kaip tikimasi, veža į nesibaigiančią gerovę. Gyvenimas tampa vis spalvingesnis, triukšmingesnis, turtingesnis, išoriškesnis, o mūsų norai vis auga. Norime vis daugiau, vis geriau ir pradedame tikėti, kad žemėje galima susikurti rojų. Medžiaginėje gerovėje tarpsta kūnas, o siela skursta ir džiūsta – išorinis pasaulis užgožia vidinį. Tai apokaliptiniai ženklai. Progreso vainikas – bandymas žemėje sukurti Dangaus karalystę – yra pagrindinis pasaulio pabaigos požymis, – rašo savo knygoje Fenikso sparnai fizikos-matematikos mokslų daktarai V.Irchinas ir M.Kacnelsonas.

Bažnyčios daktarės šv.Teresės Avilietės knyga Apie Dievo meilę atveria vidinio pasaulio grožį ir didingumą. Juk tas, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje, – rašo evangelistas Jonas (1 Jn 4, 4). Apaštalams, kurie norėjo Jėzų padaryti karaliumi, Jėzus sakė: Mano karalystė ne iš šio pasaulio. O kaip aš? Į kurią karalystę sudėjau savo viltis? Kuo aš pasitikiu?

Nematomas vidinis pasaulis savęs neperša. Jį pastebėti, o tuo labiau atverti jo duris, reikia daug pastangų. Vidinį pasaulį galima pajusti, nors jis nereikalauja mūsų dėmesio. Ar ne todėl dažniausiai jis lieka apleistas? Galbūt vidinio pasaulio ieškoti pradedame tik supratę, kad ir koks gražus būtų išorinis pasaulis, jis nepatenkins mūsų ilgesio.

Anksčiau nebuvo itin svarbu plačiai atverti mistikos lobyną, tačiau šiais laikais – tai padaryti tiesiog būtina. Labai išaugo žmonių išsilavinimas bei sąmoningumas. Bet ar religija suvokiama giliau? Nors daug kas pasikeitė, bet nepakankamai. Pasaulyje ir religijose vykstantys pokyčiai rodo, kad atėjo metas, kuomet nuo kiekybės reikia pereiti prie kokybės. Tačiau ar pribrendome tokiam kokybiniam šuoliui?

Šv.Teresės Avilietės raštai dvelkia viduramžiais ir sunkiau suprantami. Kai kas pasakytų, kad jie neatitinka mūsų laikų dvasios. Tačiau šiuolaikinis jaunimas skaito dar sunkiau suprantamus kitų religijų senuosius tekstus. Skaito, nes juose randa tai, ko nepaliečia laiko vėjai.

Tokie yra ir Avilietės, ir apskritai visi krikščioniškosios mistikos raštai. Tik kitų religijų mistiniai raštai, bent kol kas, yra lengviau prieinami nei krikščioniški. Laikas keičia tik paviršines formas. Kaip ir dykumų vėjas: keičia tik kopų formas, o smėlis išlieka tas pats. Giliausioji religijos esmė – žmogaus ir Dievo vienybė – išlieka visada.

Šv.Jėzaus Teresė Avilietė (1515-1582), kartais dar vadinama Didžiąja, gimė ir gyveno Ispanijoje. Šešiolikos metų ji pradėjo mokytis Avilos miesto augustijonų mokykloje, bet dėl ligos mokslus nutraukė. 1535 metais, būdama 20-ies metų, įstojo į karmeličių vienuolyną Aviloje. Nuo pirmųjų dienų praktikavo vidinę maldą. Iš pradžių su pertrūkiais, nes iki 1540 metų labai sirgo ir daug kentėjo. Daugiau kaip dvejus metus ji buvo suparalyžiuota.

Nuo 1555 metų Teresei atsivėrė vidinis pasaulis – ekstazės, regėjimai bei nuolatinis Dievo jutimas tapo jos gyvenimo dalis. Vidinio gyvenimo patirtį ji aprašė keliose knygose: „Gyvenimas“ (autobiografinė knyga, kurioje aprašo savo kelią į vidinį pasaulį, 1998 m. išleista lietuviškai), „Tobulybės kelias“, „Vienuolynų steigimas“ (2004 m. išleista lietuviškai), „Apie Dievo meilę“, „Sielos šauksmas į Dievą“, „Vidinė pilis“. Yra palikusi daug nedidelės apimties rašinių ir labai daug laiškų.

Šv.Teresė Avilietė yra karmelitų vienuolijos atnaujintoja. Ji įsteigė šešiolika atnaujintų basųjų karmelitų vienuolynų. 1672 metais popiežius Grigalius XV paskelbė ją šventąja, o 1970-aisiais ji paskelbta Bažnyčios daktare. Teresė Avilietė ir jos mokinys šv.Kryžiaus Jonas, Bažnyčios daktaras, yra ispanų literatūros klasikai. Net sovietmečio laikų studentai, studijuojantys užsienio literatūrą, būdavo supažindinami su jų raštais.

Brandžiausias šv.Teresės kūrinys yra „Vidinė pilis“ („Il Castello Interiore“, 1575 m.), parašytas gyvenimo pabaigoje. Tačiau mieliausias jai pačiai yra „Apie Dievo meilę“. Visus didžiuosius savo veikalus šv.Teresė rašė vykdydama klusnumo įžadą, t. y. vykdama dvasinės vyresnybės nurodymus. Tačiau šią knygą ji parašė savo noru. Regėdama didelį vidinio gyvenimo nesupratimą, ji panoro pasidalyti tuo, ką pati patyrė apie sielos ir Dievo meilę.

Knyga „Apie Dievo meilę“ parašyta pagal Senojo Testamento knygą Giesmių giesmė. S.Gedos versta ir S.Krasausko iliustruota ši Senojo Testamento knyga 1983 metais Lietuvos skaitytojams buvo pristatyta kaip pasaulinis meilės (tarp jaunuolio ir merginos) poezijos šedevras. Šv. Jėzaus Teresė Giesmių giesmės simboliuose ir žodžiuose įžvelgė kitokią prasmę – tai kūrinys, apdainuojantis Dievo ir sielos meilę. Kai kurie Giesmių giesmės simboliai daugumai sukelia visai kitokias asociacijas. Tačiau šventoji pabrėžia, kad tai yra simboliai. O simboliai visada yra daugiaprasmiai, turintys nepaprastą galią. Išgirdus šią giesmę giedant lotyniškai, – sako šventoji, – nors ir nesuprasdavau jos žodžių, mane pagaudavo ekstazė.

Knygoje „Apie Dievo meilę“ bene labiausiai išryškėja šv.Teresės Avilietės mistikos žemiškumas, moteriškumas ar vakarietiškumas. Vyriškoji, arba rytietiška, mistika yra labiau linkusi pakilti į ekstazę, susivienyti su Dievu ir pasilikti patiriamoje palaimoje. Kitaip sakant, tokia mistika, kurios ryškus atstovas buvo ir šventosios mokinys šv.Kryžiaus Jonas, kviečia pabėgti nuo šios žemės kančių ir vargų. Šv.Jėzaus Teresei ekstazinis susijungimas su Dievu tėra tik žiedai arba užkopimas į kalną. Ekstazės palaimoje sustiprėjusi siela turi „nusileisti nuo kalno“, kitaip sakant, sugrįžti į žemę ir veikliame gyvenime subrandinti sielos ir Dievo meilės vaisius.

Mes visada klausiame: kas geriau, svarbiau ar vertingiau – vidinis ar išorinis gyvenimas, ekstazės palaima ar kančia, dvasia ar kūnas ir pan.? Šventoji atsako: nei vienas, nei kitas – jie abu turi būti kartu. Ji kitaip – neįprastai – aiškina evangelisto Luko aprašytą Jėzaus viešnagę pas seseris Mariją ir Mortą. Morta ir Marija turi būti kartu, – sako šventoji. Toks yra pagrindinis žemiškos, moteriškos ar vakarietiškos (nežinau, kaip geriau pavadinti) mistikos principas. Avilietės gyvenimas yra akivaizdi šio principo išraiška. Per savo gyvenimą ji ne tik parašė minėtus veikalus, bet ir įkūrė šešiolika atnaujintos karmelitų vienuolijos vienuolynų, išsibarsčiusių po visą Ispaniją. Tuo šv.Teresės Avilietės mistika skiriasi nuo nirvanos ieškančių rytiečių ir nuo jos pačios mokinio šv. Kryžiaus Jono (1542-1591) mistikos, kuris savo „Dvasinėje giesmėje“ ragina neskinti kelionėje žemės žiedų, bet nesustojant kopti aukštyn ir pasilikti dieviškoje palaimoje.

Avilietės mistiką galima vadinti veikliąja meile. Ji sujungia prieštarą: veiklųjį ir kontempliatyvųjį gyvenimą arba simboliškai sakant, Mortą ir Mariją. Nors tu ir veiki, tačiau veiki nebe tu, ne tavo ego, bet su tavimi susivienijęs Dievas. Tai tokia sąmonės būsena, kai žmogus ir savo darbuose išlieka susivienijęs su Dievu. Apie tokią sąmonės būseną savo raštuose šv.Teresė užsimena ne kartą.

Šv.Teresės Avilietės raštuose nuolat rasime įprastai mūsų sąmonei nesuvokiamų, paradoksalių posakių: O palaiminga mirtis, suteikianti tokį gyvenimą; Meilė sau virto šventa neapykanta; O gyvenime, kaip galima gyvuoti, taip nutolus nuo to, kas yra Gyvenimas. Šie ir panašūs posakiai mus glumina, verčia susimąstyti ir ieškoti arba sakyti, kad tai kvailystės. Vieniems kvailystės, o kitiems brangus perlas, kurį atradęs žmogus parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį (plg. Mt 13, 44-46).

Šioje knygoje rasime dar ir šv. Teresės Avilietės maldas po Komunijos, kurias ji, būdama dvasios pakilime, užrašė 1569 metais. Rasime ir jos pamokymus vienuolėms, kurie gerai tinka ir visiems krikščionims.

Kelionė po šv.Teresės Avilietės raštus, nors ir sunki, bet įdomi ir atkakliuosius apdovanojanti ne praeinančiais, bet nenykstančiais turtais.

Aleksandras ŽARSKUS

*Šventoji Jėzaus Teresė Avilietė

Apie Dievo meilę, Sielos šauksmas į Dievą, Pamokymai vienuolėms, „Mažoji poligrafija“,

Kaunas, 2006, 120 p.

© 2007 „XXI amžius“