Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Popiežius aptaria savo 2006 metų keliones

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI pagerbia buvusios Aušvico mirties stovyklos aukas

Šventasis Tėvas priima vaikų atnašas per šv.Mišias Krokuvoje

Popiežius sveikinasi su Pasaulio šeimų susitikimo dalyviais Valensijoje

Benediktas XVI su broliu prelatu Georgu Ratcingeriu prie krikštyklos gimtojo Marktlio Šv. Osvaldo bažnyčioje

Benediktas XVI meldžiasi prie savo tėvų ir sesers kapų Altotinge

Popiežiaus broliškas susitikimas su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi I

Šventasis Tėvas su gimtosios Bavarijos vaikais

Popiežius Benediktas XVI su Turkijos religinių reikalų departamento vadovu Ali Bardakoglu aptarė krikščionių ir musulmonų dialogo problemas

Padėka pirmtakui už indėlį į Bažnyčios gyvenimą

Prasidedant dabartiniam pontifikatui kai kurie popiežių Benediktą XVI artimai pažinoję Bažnyčios hierarchai teigė, kad jis gali daugelį nustebinti savojoje Petro tarnystėje, ir jie šiuo atžvilgiu buvo teisūs. Praėjusių metų labai intensyvioje ganytojiškoje veikloje didžiausią nuostabą sukėlė Šventojo Tėvo gausios ir rezultatyvios apaštališkosios užsienio kelionės. Nors iš pradžių Popiežius aiškino, kad dėl garbingo amžiaus – balandį jis švęs 80-metį – neketina varžytis su pirmtaku Jonu Pauliumi II tarptautinių vizitų gausa, tačiau pernai jis atliko net keturias piligrimystes į Lenkiją, Ispaniją, Vokietiją ir Turkiją, kurios susilaukė plataus atgarsio ne tik aplankytose šalyse, bet ir visame pasaulyje.

Kaip tik į šių kelionių analizę sutelkęs dėmesį savo 2006 metų bažnytinio gyvenimo apžvalgoje per gruodžio pabaigoje vykusį tradicinį prieškalėdinį susitikimą su Romos Kurijos bendradarbiais Benediktas XVI sakė, kad visų jų vienijantis elementas buvo „Dievo“ ir „taikos“ temos. „Taika žemėje nebus pasiekta be susitaikinimo su Dievu, be sutarimo tarp Dangaus ir Žemės“, – aiškino Šventasis Tėvas primindamas prasmingą angelų pasveikinimą Betliejaus piemenims, perduotą Jėzaus gimimo naktį: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2,14). Tai pagrindinis iššūkis šių dienų pasauliui, kankinamam nerimą keliančių konfliktų, tarp jų ir kultūrų, netgi religijų sankirtos pavojaus, taip pat ir uždavinys Bažnyčiai.

Popiežius Benediktas XVI paaiškino, kaip savo pirmojo vizito į Lenkiją (gegužės 25-28 dienomis) metu jis suvokė pareigą nuvykti į buvusį Aušvico nacių mirties lagerį, „žiauriausio barbariškumo vietą“. Ji priminė bandymą išnaikinti žydų tautą, taip paneigiant Dievo planą, kuris ją išrinko savo apreiškimui, o kartu pašalinti ir patį Dievą iš istorijos. Šventasis Tėvas sakė, kad toje „siaubo vietoje“ jis jautėsi kaip Biblijos veikėjas Jobas, kuris šaukėsi Dievo sukaustytas baimės dėl tariamo Jo nebuvimo ir kartu palaikomas tikrumo, kad netgi tyloje Jis nenustojo egzistavęs ir visados lieka su mumis. Kaip tik tuo metu virš Aušvico suspindėjusi vaivorykštė buvo tarsi Dievo atsakymo ženklas, kad Jis čia yra ir kad sandoros pažado žodžiai galioja iki šiol.

Popiežius Benediktas XVI taip pat pažymėjo, kad jo vizito į pirmtako Jono Pauliaus II tėvynę Lenkiją vidinė paskata buvo padėkoti jam už viską, ką jis per savo daugiau nei ketvirtį amžiaus trukusį pontifikatą yra davęs Bažnyčiai, pasauliui ir jam pačiam asmeniškai. „Jis visiems mums parodė, kaip ir šių dienų žmogus gali tvirtai tikėti į Dievą, gyvąjį, Kristuje mums artimu tapusį Dievą, – sakė Šventasis Tėvas. – Jis mums parodė, kad yra įmanomas visiškas ir radikalus atsidavimas gyvenime ir kad šis savęs atidavimas gyvenimą daro didingą, platų bei vaisingą“. Tą Jono Pauliaus II nesvyruojantį tikėjimą ir radikalų atsidavimą sąlygojo ištikimybė pasirinktam devizui „Totus tuus“ („Visas tavo“) Dievo Motinos atžvilgiu, kas aiškiai atsispindėjo visoje esybėje.

Pažymėtina, kad per visus 2006 metus popiežius Benediktas XVI toliau savo pasisakymuose stengėsi prisiminti savo pirmtaką, dažnai pasiremdamas jo mokymu ir tuo pabrėždamas paveldo tęstinumo reikšmę Bažnyčios valdyme. Balandžio pradžioje minint Jono Pauliaus II mirties pirmąsias metines Šventasis Tėvas vadovavo specialių šv. Mišių aukai ir kalbėjo rožinio maldą drauge su šimtatūkstantine maldininkų minia, užpildžiusia Šv. Petro aikštę. Homilijoje jis sakė, kad Jono Pauliaus II paskutinės žemiškojo gyvenimo valandos buvo „tikėjimo, vilties ir meilės piligrimystė, kuri paliko plačią vagą Bažnyčios ir žmonijos istorijoje“. Po kelių dienų popiežius Benediktas XVI vadovavo jaunų žmonių maldos susibūrimui prie mirusio Popiežiaus kapo Šv. Petro bazilikos požemyje.

Prieškalėdiniame susitikime su Romos Kurijos bendradarbiais Šventasis Tėvas taip pat teigė, kad džiugus jo priėmimas Lenkijoje jam leido dar kartą pajusti šv. Petro įpėdinio tarnystės reikšmę. „Žmonės matė manyje, kuriam patikėta ganytojo tarnystė visai Bažnyčiai, tą, kuriam jo visame žmogiškajame silpnume šiandien, kaip ir tuomet, galioja prisikėlusio Viešpaties žodis: „Ganyk mano avis“ (Jn 21,15)“, – sakė Benediktas XVI. Šv. Petro įpėdinio tarnystė garantuoja Bažnyčios visuotinumą ir vienybę, kuri pasiekiama tikėjimo jungiančia galia, kai iš daugybės tautų yra formuojama viena Dievo tauta. „Už šį jaudinantį katalikiško identiteto patyrimą norėčiau Bažnyčiai Lenkijoje dar kartą pabrėžtinai ir nuoširdžiai padėkoti“, – kalbėjo Popiežius.

Aktualios šeimos ir santuokos problemos

Kita jo apaštalinė kelionė, kurioje liepos 8-9 dienomis aplankyta Ispanija, buvo sutelkta į šeimos ir santuokos problemas. Dalyvaudamas Valensijos mieste vykusiame Pasaulio šeimų susitikime Šventasis Tėvas galėjo išklausyti ne tik sutuoktinių liudijimus dėl rūpesčių auginant vaikus, bet kartu ir apie išbandymuose subrandintą bendro gyvenimo džiaugsmą. „Klausantis jų, Europos, kuri, atrodo, praktiškai nebenori turėti vaikų, problema skaudžiai užgavo mano širdį, – sakė Benediktas XVI. – Stebėtojui tokia Europa atrodo pavargusi, atrodo pasirengusi būti ištrinta iš istorijos“. Savo analitinėje apžvalgoje Romos Kurijos bendradarbiams jis iškėlė keturias tragiškas bevaikės visuomenės senajame žemyne padėties priežastis, susijusias su bendrąja santuokos krize.

Pirmiausia nurodęs, kad vaiko auginimas „reikalauja mylinčio dėmesio“, Popiežius konstatavo apie šiuolaikinių žmonių laiko stygių tiems rūpesčiams. Laiko vos užtenka mūsų pačių reikalams, todėl jo nebelieka niekam kitam, netgi savo vaikams. Tad šių dienų žmogui iškilęs praktiškas uždavinys – turėti laiko, kurį būtų galima paaukoti, kartu išmokstant atsiduoti, kad per tą savęs praradimą būtų galima iš naujo save atrasti. Kita nelengva problema potencionaliems tėvams – elgesio normų ir vertybių perdavimas savo vaikams, kad jie teisingai gyventų ir kad kartu būtų gerbiama jų laisvė. Sunkumas čia yra tuo didesnis, nes šiuolaikiniai žmonės patys nebežino, kaip teisingai naudotis savo laisve, kaip teisingai gyventi, kas yra moraliai privaloma, o kas nepriimtina. „Šiandienė dvasia atsidūrė aklavietėje, ir šis nesusiorientavimas neleidžia mums parodyti teisingą kelią kitiems“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Reikalas tampa dar sudėtingesnis, nes dabarties žmogus yra praradęs tikrumą dėl ateities, todėl jis klausia, ar yra priimtina kažką kita – ypač savo galimus turėti vaikus – siųsti į tą neaiškią ateitį. Toks stiprus nesaugumo jausmas kartu su troškimu visą gyvenimą skirti tik pačiam sau turbūt yra pagrindinė priežastis, kodėl daugeliui atrodo, kad vaikų gimdymas ir auginimas yra pernelyg didelė rizika. „Jeigu mes iš naujo neišmoksime gyvenimo pagrindų, jeigu mes iš naujo neatrasime gyvenimo tikrumo, tai vis mažiau gebėsime patikėti kitiems gyvenimo dovaną ir atsakomybę dėl nežinomos ateities“, – tvirtino popiežius Benediktas XVI. Pagaliau jis palietė paskutinį, bet toli gražu ne patį nesvarbiausią klausimą, greičiau atvirkščiai: santuokos, o kartu ir vaikų turėjimas priklauso nuo to, ar žmogus gali susisieti su kitu visam gyvenimui. „Taip, jis gali, nes tam ir buvo sukurtas, – atsako Šventasis Tėvas. – Kaip tik tokiu būdu realizuojama žmogaus laisvė ir sukuriama šventa santuokos erdvė, kuri išsiskleidžia tapdama šeima ir kuria ateitį“.

Jis taip pat pastebėjo, kad vizito Ispanijoje metu negalėjo nutylėti dėl Bažnyčios reiškiamo susirūpinimo, kai priimami įstatymai, įteisinantys vadinamąsias „de facto“ (sugyventinių) poras. Daugelis tokių porų, pasirinkusios šį kelią, jaučia negebančios susisaistyti bendram gyvenimui santuokoje, kuri būtų sakramentaliai sutvirtinta Bažnyčioje. Naujos įstatymų struktūros dėl sugyventinių toliau sumenkina santuoką, jai uždėdama netgi teisinį antspaudą, ir abejojančiųjų sprendimą dėl šeimos kūrimo daro dar sunkesnį. O iškrypėliško homoseksualių porų įstatyminis patvirtinimas netgi niveliuoja pačius lyčių skirtumus. Atsiranda destrukcinių teorijų apie visišką asmens moteriškumo ir vyriškumo nereikšmingumą, lyg tai būtų tik biologinis dalykas ir kad žmogus savo proto ar valios pagalba gali nuspręsti, kas jis yra ir kas nėra. Dėl tokios kūniškos realybės nuvertinimo žmogus, bandydamas išsivaduoti iš „biologinės sferos“, baigia tuo, kad susinaikina pats.

„Jeigu kas nors sako, kad Bažnyčia neturi kištis į šiuos reikalus, mes galime tik atsakyti: nejaugi žmogus nevertas mūsų rūpesčio? – klausė popiežius Benediktas XVI. – Ar tikintieji dėl savo tikėjimo suformuotos didžios kultūros neturi teisės kalbėti apie visa tai? Ar ne jų – mūsų – pareiga pakelti balsą ginant žmogų, tą kūrinį, kuris savąja neatskiriama kūno ir sielos vienybe yra Dievo atvaizdas? Kelionė į Valensiją man tapo kelione paieškos, ką reiškia būti žmogumi“.

Kunigų celibatas – kaip tikėjimo liudijimas

Tarp per vizitą Vokietijoje (gimtojoje Bavarijoje) rugsėjo 9-14 dienomis paliestų daugelio temų, Šventasis Tėvas pranešime Romos Kurijos bendradarbiams akcentavo kunigystę bei tikėjimo ir proto dialogą. Jis priminė, kad apaštalas šv. Paulius laiške Timotiejui į jį, kaip vyskupą (tą patį galima sakyti ir apie kiekvieną kunigą), kreipiasi vadindamas jį „Dievo žmogumi“. Iš tikrųjų pagrindinis uždavinys kunigui yra nešti Dievą žmonėms. Bet kad jis tai galėtų garantuotai padaryti, pats turi eiti iš Dievo, pažinti Dievą iš vidaus. Kunigiškos egzistencijos teocentrizmą gerai nusako 16 psalmės žodžiai: „Viešpatie, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas tavo rankoje“ (Ps 16,5), kurią kalbėdavo vyresnės kartos šventinami kunigai. Kaip tik tokio teocentrizmo reikia šiandieniniame totaliai funkcionalistiniame pasaulyje, kur viskas grindžiama apčiuopiamais ir patikrinamais parametrais.

Dar kartą aptardamas kunigų celibato klausimą, kuris Vakarų Bažnyčios tradicijoje siekia beveik apaštalų laikus, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog į tai taip pat reikia žiūrėti iš ryšio su Dievu perspektyvos. Vien tik supaprastintas pragmatinis aiškinimas, kad nevedęs kunigas gali geriau atsidėti savo parapijiečių reikalams, yra nepakankamas. Jis gali nesunkiai nukrypti į egoizmą, kad neva kunigai nori apsisaugoti nuo santuokinių rūpesčių ir atsidavimo, kurio reikalauja abipusis supratimas ir pakantumas bei kantrybės išbandymai. Tuo tarpu į celibatą reikia žiūrėti kaip į „tikėjimo liudijimą“, vadovaujantis supratimu, kad Dievas – tai ne hipotezė, bet realybė, kad žmogus gali su Juo sudaryti viso savo gyvenimo ryšį visiškai atsiduodamas dvasinei tarnystei.

„Dėl šios priežasties celibatas yra labai svarbus mūsų šiuolaikiniame pasaulyje, nors jam šioje epochoje nuolat iškilusi grėsmė ir bandoma jį ginčyti, – sakė Šventasis Tėvas. – Priešingai kultūrinei „tendencijai“, kuri bando įtikinti, kad mes nepajėgūs priimti tokių sprendimų, šis liudijimas gali būti išgyventas ir taip gali vėl grąžinti Dievą, kaip realybės priėmimą mūsų pasauliui.

Kaip minėta, popiežiaus Benedikto XVI vizito Bavarijos miestuose metu jo kalbose – šiuo atžvilgiu ypač išsiskiria jo darytas pranešimas Rėgensburgo universitete – neretai buvo akcentuojamas tikėjimo ir proto dialogo poreikis. Šventasis Tėvas Romos Kurijos bendradarbiams priminė, kaip jis, dar vadovaudamas Tikėjimo doktrinos kongregacijai, vienoje diskusijoje su žymiuoju vokiečių filosofu Jurgenu Habermasu priėjo prie išvados, jog krikščionių tikėjimo nuostatas būtina perteikti sekuliarizuoto pasaulio kalba, kad jos taptų efektyvesnės. Atitraukta nuo tikėjimo ir moralinių vertybių mokslų pasiekimų galia tampa „vis pavojingesnė pačiam žmogui ir pasauliui“. Mūsų pažinimas didėja, bet kartu stiprėja proto aklumas pačių žmogiškumo ištakų ir veikimo kriterijų atžvilgiu, o juk kaip tik jie turi formuoti krypties ir prasmės supratimą.

„Tikėjimas, kad Dievas, kaip protingas Asmuo, kuria visatą, turi būti mokslo priimtas kaip iššūkis ir kaip galimybė“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Taip pat tikėjimas turi vesti palankų pokalbį su šiuolaikiniu protu, kad galėtų realizuoti savo didįjį turtą ir sustiprintų atsakingąjį autoritetą. Tai yra svarbu religijų ir kultūrų dialoge, ypač kada matome tam tikras ekstremizmo bei fundamentalizmo apraiškas. „Sekuliarizuotas protas yra nepajėgus vesti tikrą dialogą su religijomis. Jeigu jis lieka uždaras Dievo klausimui, tai neišvengiamai kyla kultūrų sankirta“, – aiškino Popiežius. Kartu jis pažymėjo, kad ir religijos taip pat turi nevengti tarpusavio susitikimo, pripažindamos bendrą tarnystės tiesai ir žmogui uždavinį.

Religijų dialogo prasmingumas

Kaip tik tokiam dialogui vystyti pirmiausia buvo skirta Šventojo Tėvo apaštalinė kelionė į Turkiją, vykusi lapkričio 28-gruodžio 1 dienomis. „Vizitas į Turkiją, kurios didžioji dauguma gyventojų yra musulmonai, suteikė man progą viešai patvirtinti savo pagarbą islamo religijai, pagarbą, kurią savo mokyme teisingai įvertino II Vatikano Susirinkimas“, – kalbėjo Benediktas XVI prieškalėdiniame susitikime su Romos kurijos bendradarbiais. Jis pripažino, kad „dialogas su islamu turi būti intensyvinamas“ ypač žinant, kad ši religija, kaip anksčiau krikščionybė, turi dėti nemažas, o kartais ir skausmingas pastangas prisitaikyti prie šiuolaikinės visuomenės savitumų. Viena, mes turime priešintis pozityvistinei diktatūrai, kuri stengiasi Dievą pašalinti iš bendruomenės gyvenimo ir viešosios tvarkos, taip žmogui atimant reikalingus sprendimų kriterijus, – aiškino Benediktas XVI. – Antra, būtina priimti realius Švietimo epochos minties pasiekimus – pagarbą žmogaus teisėms, ypač tikėjimo ir jo išpažinimo laisvei, pripažįstant, jog šie elementai yra svarbūs pačios religijos autentiškumui“.

Jis reiškė viltį, kad prasmingas krikščionių ir musulmonų dialogas padės abipusėms pastangoms rasti teisingus sprendimus religijų santykiui su šiandienine visuomene. Krikščionys jaučia vienybę su musulmonais, kada kovojama su smurtu, šeimos ir santuokos vertybių paniekinimu, kai reikia ieškoti darnos tarp tikėjimo ir proto, religijos ir laisvės. Taip pat nereikia atmesti tos nuomonės, kad perdėtas Vakarų visuomenės sekuliarizmas, Dievo šalinimas iš viešojo gyvenimo ir moralės smukimas yra palankus toms jėgoms islamo pasaulyje, kurios tokiu pretekstu propaguoja religinę prievartą dvasiškai degradavusioms Amerikai ar Europai.

Popiežius Benediktas XVI taip pat džiaugėsi dėl Stambule vykusio jo broliško susitikimo su Konstantinopolio stačiatikių patriarchu Baltramiejumi I. „Mes patyrėme vieningumą tikėjime ir pasižadėjome dar karščiau melsti Viešpatį, kad Jis netrukus mums dovanotų visišką vienybę bendrai laužant Duoną“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis reiškė viltį, kad narystės Europos Sąjungoje siekianti Turkija stengsis realizuoti jos konstitucijoje įtvirtintus religijos laisvės principus, kas padėtų normalizuoti Konstantinopolio ekumeninio patriarchato ir kitų krikščionių mažumų gyvenimą toje strategiškai reikšmingoje šalyje, kuri yra savotiškas tiltas tarp skirtingų kultūrų ir civilizacijų.

Baigdamas savo pastabas Romos Kurijos bendradarbiams, popiežius Benediktas XVI grįžo prie šv. Kalėdoms būdingos taikos temos. Jis pabrėžė, jog taika negali būti pasiekta vien tik išorinėmis pastangomis, vien tik sprendimų ir struktūrų pagalba, kad taikai yra reikalingas vidinis atsivertimas. „Mes turime išmokti, kad taika – kaip skelbė Betliejaus angelai – yra susieta su eudokia, su širdžių atvėrimu Dievui, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Mes turime suprasti, kad taika gali egzistuoti tik tada, jeigu neapykanta ir egoizmas yra įveikiami iš vidaus. Žmogus turi atsinaujinti pradėdamas nuo savo vidaus, jis turi tapti nauju, kitokiu“. Popiežius meldė Viešpatį tokio žmogaus atnaujinimo ir prašė Jo pagalbos, „kad taikos protas galėtų nugalėti prievartos neprotingumą!“.

„L’Osservatore Romano“ nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“