Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Klebonas žaidžia futbolą… arba Pasakojimas ne apie sportą

Dr.Aldona Kačerauskienė

Pumpėnų klebonas kun. Domingo Avellaneda Cabanillas Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Pumpėnų jaunimas Smalvos kaime (Zarasų r.). Kunigas Domingo – viduryje

Pumpėnų miestelyje (Pasvalio r.) vienuoliai karmelitai įsikūrė daugiau nei prieš tris šimtus metų. Niekas jų veiklos neaprašė. Yra likusios jų vestos inventorinės knygos nuo 1804 metų. Manoma, kad pirmieji Pumpėnų kunigai buvo vienuoliai karmelitai. Ne kartą bažnyčią ir vienuolyno pastatus niokojo gaisrai. Tačiau karmelitai vis atstatydavo tai, ką sunaikindavo ugnis.

Daug metų prabėgo nuo to laiko. Karmelitų buvimą šiandien mena bažnyčios didžiajame altoriuje įmontuotas Švč. Dievo Motinos Karmelitų Škaplieriaus paveikslas, neseniai grįžęs iš Vilniaus. Atnaujintas ir restauruotas jis buvo eksponuojamas sakralinėje parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“, keletą metų veikusioje Taikomosios dailės muziejuje. Prieš tai didžiajame altoriuje buvęs karmelitų garbinamas Dievo Motinos Aušros Vartų paveikslas paauksuotuose rėmuose dabar yra greta šoninio Švč. Dievo Motinos Škaplierinės altoriaus. Paveikslas parapijiečių garbinamas iki šiol ne mažiau nei kadaise vienuolių.

Bene labiausiai vienuolius karmelitus šiandien mena jų lėšomis 1823 metais baigtas statyti vienuolynas. Pastatas atrodo įspūdingai: 13 metrų pločio, 34 metrų ilgio, pastatytas ant kairiojo Įstros kranto, lygiagrečiai su bažnyčia šiaurės kryptimi. Po visu pastatu išmūrytas erdvus plytų rūsys. Vienuolynas su bažnyčia buvo sujungtas išoriniu koridoriumi. Kalbama, kad iš rūsių ėjo požeminis takas į bažnyčią, tačiau jo liekanų niekam nepavyko atrasti. 1832 metais Rusijos valdžiai panaikinus karmelitų vienuoliją, vienuolyno pastate įsikūrė klebonija. Sovietmečiu ir bažnyčia, ir klebonija paskelbtos architektūriniais paminklais, saugomais valstybės. Tačiau valstybė vienuolyno pastato ne tik nesaugojo, bet leido jį niokoti. 1950 metais pastatas buvo nacionalizuotas, klebonijai ten vietos nebeliko. Kur kadaise gyveno vienuoliai, įsikūrė pasauliečiai. Rūsys buvo paverstas tvartu. Ten mykė karvės, kudakavo vištos...

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ilgus metus neremontuotas ir netausojamas pastatas atrodė pasibaisėtinai. 1996 metais restauruota vienuolyno išorė, vėliau suremontuotas vidus, pastatas pritaikytas parapijiečių reikalams, jame vėl įsikūrė klebonija.

Prieš penketą metų į Pumpėnus iš Argentinos atvyko kunigai vienuoliai, priklausantys Įsikūnijusio Žodžio kongregacijai, kurią 1984 metais įkūrė T.Carlos Miguel Buela. Pradžia buvo tokia: maža klierikų grupė panoro sekti Jėzaus pėdomis, darydami neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus ir dar pridėjo „Marijos vergijos“ įžadą pagal šv. Montforto Aloyzo Marijos Grigniono dvasią. Kongregacijos charizma (ypatinga Dievo malonė) yra pratęsti Žodžio Įsikūnijimą „visuose žmonėse, visoje žmonijoje ir visuose žmogaus pasireiškimuose“ (Paulius VI, „Ecclesiam Suam“). Kongregacijos nariai stengiasi gyventi Evangelijos dvasia. Jėgų ir ištvermės jie semiasi iš Bažnyčios dviejų tūkstančių metų išminties ir naudoja kitų kongregacijų geriausius šventųjų metodus. Pastoracinėje veikloje kongregacijos pagrindinis užsiėmimas yra vesti „liaudiškas misijas“ pagal šv. Alfonso Marijos Ligoriečio metodą arba dvasines pratybas pagal šv. Ignaco Lojolos metodą. Vienuoliai dirba daug apaštalavimo darbų: globoja neįgaliuosius, dirba vaikų globos namuose, moko katekizmo, aktualiais klausimais informuoja visuomenę ir t.t. Dabar kongregacija pasaulyje turi 293 kunigus, 151 klieriką, 75 naujokus noviciatuose, 7 brolius ir 318 narių, priėmusių amžinuosius įžadus. Be to, 97 jaunuoliai mokosi mažosiose seminarijose. Kongregacija turi keturias seminarijas Argentinoje, Peru ir Italijoje. Kongregacijai priklausantys kunigai dėsto diecezinėse seminarijose Peru, Izraelyje, Rusijoje, Ukrainoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Italijoje. Seminarijose baigę mokslus, Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos kunigai dar tobulinasi Romoje vykstančiuose kursuose. Kongregacijai taip pat priklauso kontempliatyvios šakos. Tai vienuolynai Argentinoje, Ispanijoje, Italijoje ir Peru.

T.Buela 1988 metais įkūrė Viešpaties ir Marijos iš Mataros tarnaičių kongregaciją, kuri turi tuos pačius įstatus kaip ir vyriškoji šaka. Jos narės dirba beveik tuos pačius darbus kaip ir vyrai vienuoliai: aptarnauja vaikų globos namus, auklėja vaikus ir jaunimą įvairiose mokyklose, moko katekizmo, prisideda prie parapijos darbų.

Kongregacija savo pagalbą pasiūlo įvairių šalių vyskupams, atsiųsdami kunigus, kurie gali dėstyti seminarijose, tarnauti parapijose, dirbti mokyklose.

Štai ir priartėjome prie atsakymo į klausimą, kaip Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos kunigai vienuoliai surado Pumpėnus. Lietuvos vyskupai jiems pasiūlė tris parapijas Kaune, Tytuvėnus ir Pumpėnus. Išsirinko Pumpėnus, kuriuos siūlė Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos kunigai vienuoliai paklūsta savo vyresnybės įsakymams. Keletą metų Pumpėnuose kunigavusį, turėjusį lietuviško kraujo kunigą Marką prieš dvejus metus pakeitė jaunas, 28 metų kun. Domingo Avellaneda Cabanillas. Jam padeda taip pat iš Argentinos šį sausį atvykęs kun. Stasys Mikalonis, kurio seneliai buvo lietuviai, iš tėvynės pasitraukę Antrojo pasaulinio karo pradžioje.

Paprašiau kunigo Domingo papasakoti apie tėvų šeimą, apie pašaukimą į kunigystę. Jis mielai pasakoja: „Mano tėvai argentiniečiai, kalbantys ispaniškai. Mūsų šeimoje – penki vaikai. Šeima religinga. Kas sekmadienį eidavome į bažnyčią. Grįžę namo, susėsdavome už stalo, valgydavome, vaišindavomės. Paskui galėdavome pramogauti. Nuo vaikystės buvau religingas. Prisimenu, kai man buvo dvylika metų, su šeima ėjome Kryžiaus kelią. Tuomet pirmą kartą pagalvojau, kad noriu būti kunigu. Apie tai pasakiau mamai. Ji nustebo ir pasakė: „Ne“. Tuomet šeimoje augo dvi seserys ir aš, vienintelis jų brolis. Tik vėliau dar gimė du berniukai. Dabar mama patenkinta, kad esu kunigas. Pumpėnai, galima sakyti, pirmoji mano darbo vieta. Tik pusantro mėnesio po šventimų esu dirbęs kitur. Mane nuo tėvynės skiria šešiolika tūkstančių kilometrų. Kartą per dvejus metus galiu gauti mėnesį atostogų“.

Kunigui Domingo sakau: „Jus, atvykusį iš šiltos, saulėtos Argentinos, sutiko drėgni mūsų rudenys, šaltos žiemos ir santūrūs, uždaroki, okupacijų išvarginti, prie naujovių sunkiai priprantantys žmonės. Kaip jūs čia jaučiatės? Ar nekyla noras grįžti atgal, pasiieškoti geresnės parapijos?“

Kunigas Domingo su tokia nuomone nesutinka. Jis sako: „ Aš čia sutikau labai gerus žmones. Atvykau sausio mėnesį. Žiemos vidurys. Šalta. Nebuvo malkų. Žmonės krepšiais man nešė malkas. Nemokėjau nė žodžio lietuviškai. Jie mane mokė savo gimtosios kalbos. Esu labai dėkingas mokytojai Audronei Matuzevičienei, kuri mane mokė lietuvių kalbos. Esu dėkingas žmonėms, kad jie nepyksta, jog per dvejus metus dar gerai neišmokau lietuviškai kalbėti. Kiek laiko būsiu Pumpėnuose, ne nuo manęs priklauso. Būsiu tiek, kiek panorės kongregacijos vyresnybė“.

Kunigas Domingo – veiklos žmogus. Vasarą, atostogų metą, jis pavadino „vasara su Jėzumi“. Birželio pradžioje organizavo vaikų stovyklą Balsių malūne, pabaigoje – jaunimo stovyklą Zarasų rajono Smalvos kaime, ant ežero kranto. Jau įvyko dvasinės pratybos mergaitėms ir moterims, berniukams ir vyrams. Jis vedė rekolekcijas Truskavoje (Kėdainių r.) Pumpėnų ir Panevėžio jaunimui, taip pat Palendrio vienuolyne berniukams ir vyrams.

Pumpėnų Švč.M.Marijos Škaplierinės bažnyčioje pastebėjau iki šiol nematytą aukštą medinį išvaizdų kryžių, nukabinėtą daugybe mažų kryželių, pastatytą netoli didžiojo altoriaus. Paprašiau kunigo Domingo, kad papasakotų šio kryžiaus atsiradimo istoriją. Jis kalbėjo: „Šių metų gegužę Pasvalyje vyko jaunimo diena. Susirinko apie penkis šimtus. Vien iš Pumpėnų buvo šimtas dvidešimt jaunų žmonių. Kalbėjomės apie pašaukimus, gyvybės vertę, apie tai, kas jaunam žmogui kelia pavojų: narkotikus, alkoholį, nikotiną, apie tai kas klaidina: spiritizmo seansus ir kt. Paskui nešėme kryžių Pumpėnų link. Nešėme po keturis. Kiekvienas jaunimo dienos dalyvis laikė garbe panešėti kryžių. Sustojome Talkonių kaime, Lipnickų sodyboje, kurioje kadaise augo kun. Alfonsas Lipniūnas, kurio šių metų kovo 28-ąją pradėtas paskelbimo palaimintuoju procesas. Lipnickų sodyboje dalyvavome gegužinėse pamaldose, kurios čia rengiamos jau daug metų be pertraukos. Po gegužinių pamaldų toliau keliavome į Pumpėnus. Čia pailsėjome. Po atviru dangumi mūsų laukė agapė, jaunimo dienoje dalyvavo apaštalinis nuncijus arkiv. dr. Peter Stephan Zurbriggen, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Pasvalio dekanas kun. Algis Neverauskas, kun. Stasys Mikalonis ir aš. Nuncijui ir vyskupui šis renginys labai patiko“.

Didelė vienuolyno teritorija, kurioje neseniai kerojo piktžolės ir menkaverčiai krūmokšniai, dabar sulyginta. Greitai čia bus įrengtas stadionas, kuriame iki valiai galės sportuoti Pumpėnų jaunimas. „Taip, čia bus stadionas Pumpėnų jaunimui“, – sako klebonas kunigas Domingo.

...Į Pumpėnus atvažiavau šeštadienį, liepos 15-osios rytą. Kunigas Domingo buvo ką tik grįžęs iš mokyklos. Jis dalyvavo sporto žaidynėse. Rungtyniavo trys futbolo ir keturios krepšinio komandos. Kunigo Domingo suburta futbolo komanda, kurioje žaidžia ir jis pats, užėmė antrąją vietą. „Futbolą žaidžiu dešimt metų“, – sako jis. Iš rungtynių – tiesiai į bažnyčią. Čia buvo aukojamos dvejos vienos po kitų šv. Mišios. Nusistebėjau. Juk nebuvo jokios šventės. „Mes vykdome žmonių valią. Kas kada paprašo, tada ir aukojame. Juk tarnaujame žmonėms, ne kam kitam“, – toks buvo atsakymas. Po antrųjų šv. Mišių – bėgte į kapines. Kažkuris parapijietis paprašė pašventinti paminklą.

Tik grįžęs iš kapinių kunigas Domingo pakvietė į vienuolyną, kuriame vienas nedidukas kambarėlis paskirtas parapijos raštinei. Čia ir kalbėjomės. Pažvelgiau į jauną, pavargusį veidą, į nebe tokias žvalias tamsias akis kaip rytą ir nejučiomis išsprūdo žodžiai: „Tik jaunystėje galima tiek daug dirbti“. „Manęs juk niekas neverčia. Dirbu pats savo noru tiek, kiek man patinka“, – atsakė. Kalbėjomės pusvalandį. Tuoj pat į raštinę pradėjo rinktis paaugliai. Kita diena – liepos 16-oji – svarbiausi parapijos Švč. M. Marijos Škaplierinės atlaidai. Po Sumos įvyks klebono sumanytas, jo režisuotas spektaklis „Turtingas gobšuolis“. Vaidins vienuolika artistų. Išvakarėse, tai yra šeštadienį, reikėjo baigti dekoracijas. Kaip ir prieš kiekvieną spektaklį turėjo įvykti generalinė repeticija.

Pumpėnų bendruomenė pavadinta kun. Alfonso Lipniūno vardu. Šios bendruomenės dangiškasis globėjas – kun. A.Lipniūnas, Pumpėnų parapijietis, 1930 m. liepos 6-tąją savo tėviškės bažnyčioje aukojęs pirmąsias šv. Mišias. Atsisveikindama pažvelgiau į kunigą Domingo. Jis man atrodė stebėtinai panašus į kunigą Alfonsą Lipniūną. Nedidelio ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, judrus, greitas, visur suspėjantis, apsuptas jaunimo. Nuo nesibaigiančių darbų pavargusiame veide – nenykstanti šypsena.

Ačiū, kunige Domingo, keleivi iš tolimosios Argentinos, kad taip uoliai tarnauji mano tėviškės žmonėms, kad vedi juos doros keliu, kad savo pavyzdžiu mokai meilės ir supratimo, kad keli Amžinojo Gyvenimo viltį.

Pumpėnai, Pasvalio rajonas

© 2007 „XXI amžius“