|
Nejaugi leisime numirti Kregždutei?
Ne sykį ir ne dukart iškėlęs galvą žiūrėdavau į melsvoje padangėje šaudančias kregždutes. Jos taip vikriai siūdavo, vartydavosi ir nardydavo, kad, atrodė, nei svorio, nei baimės tie maži paukščiukai neturėjo: žavėjo savo vikrumu, žvalumu, lengvumu ir judrumu
Prieš keliolika metų gyvendamas Druskininkuose turėjau retą progą iš arčiau susidurti su šiais mažais, bet nepaprastai vikriais sparnuočiais. Vienąsyk ankstyvą rytą antrojo aukšto kambaryje, kur paprastai miegodavau, pro miegus išgirdau neįprastą zvimbesį. Atrodė, kad apie mane sukasi bičių spiečius. Vos ne vos praplėšęs nuo miego sulipusias akis, netikėtai pamačiau iš vieno į kitą kampą skraidančią greituolę kregždutę. Jinai, matyt, jau ne kartą atsitrenkusi į kietą stiklą, bijojo artintis prie lango, užtat atsargiai nardyte nardė iš vieno kampo į kitą, bet niekaip nesurado tarpulangės plyšio, pro kurį, gaudydama muses ar kitus vabzdžius, buvo įskridusi. Nuo ilgo skraidymo ji buvo taip pavargusi, kad pašokęs iš lovos per kelias akimirkas ją sugavau ir niekaip negalėjau patikėti, jog tas mažiulytis plunksnomis apaugęs lengvutis, drebančia širdele ir lengvų kaulelių, liesučio kūnelio padarėlis galėjo ore atlikti kur kas sudėtingesnius posūkius, viražus ir sukinius negu mūsų aukštojo pilotažo tarptautinių varžybų ir įvairiausių konkursų nugalėtojas išgarsėjęs lietuvis pilotas J.Kairys. Pravėręs balkono duris net nespėjau žvilgtelėti, kaip čirkštelėjusi iš dėkingumo kregždutė, šovusi viršum medžių, netrukus dingo tekančios saulės spindulių nužertoje pamiškės erdvėje
Neseniai bevartydamas ir beskaitydamas kažkurio pernykščio vaikams skirto laikraštuko Kregždutė numerį, pastebėjau skelbimą-nekrologą, kad nuo 2007 metų liepos šis katalikiškos krypties mūsų mažiesiems skirtas leidinys dėl lėšų stygiaus uždaromas. Tatai vienintelis Lietuvoje tokio pobūdžio ir paskirties spaudinys ir
deja, uždaromas. Nejaugi mes, katalikišku kraštu vadinamos šalies žmonės, galime iš užsienio grįžusiems sportininkams mokėti šimtatūkstantines premijas, įvairių konkursų nugalėtojams dalyti brangiausias dovanas, dalyti stambius čekius konkursų nugalėtojoms gražuolėms, leisti seimūnams ne tik valstybės reikalais važinėti po toliausius kraštus, iš įmonių ir bankų nugvelbti milžiniškas sumas, o negalime išlaikyti kelias dešimtis tūkstančių litų reikalaujantį katalikišką leidinuką, kurio taip laukia mūsų mažyliai, jų tėvai ir senelės, paskaitančios dar nepažįstantiems raidžių vaikams skaitinėlių, eilėraštukų, mįslių ir kitokių rašinėlių apie savosios žemės gamtą, nuotykius, išradingų rašinėlių ir rimtų žinių apie mūsų tautos religines ir tautines šventes? Jeigu tos močiutės sudėtų po litą, jeigu tie vaikučiai, kurie taip mėgsta Kregždutę, sutaupytų po centą, jeigu mūsų vietiniai ir užsienin išvažiavę verslininkai, rašytojai, valstybės veikėjai ir visi geros valios lietuviai pasiųstų po dešimt ar po šimtą litų, nereikėtų iš anksto rašyti nekrologus, liūdnus laidotuvių skelbimus, visam laikui užversti mūsų mažos, judrios ir gražius dalykus, geras, šviesias ateities sėklas vaikučių širdyje sėjančios Kregždutės puslapius. Mes tikime, kad atsiras ne vienas ir ne dešimt, o tūkstančiai supratingų lietuvių, kurie išgelbės nuo artėjančių laidotuvių mūsų mažųjų ir senųjų močiučių pamėgtą judriąją ir žvaliąją Kregždutę, be kurios ne tik mūsų mažųjų skaitytojų, bet ir suaugusiųjų savišvietos padangė patamsės.
Pagaliau norėtume paprašyti ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos nejaugi negalima rasti priemonių ir būdų išgelbėti tokion skurdžion padėtin atsidūrusios mūsų Kregždutės? Juk iš tikrųjų nuo šios garbingos instancijos priklauso šio leidinio likimas. Dabartis jo reikalinga, o ateitis dėl jos netekties mus skaudžiai apkaltins.
Kunigas Kazimieras Ambrasas, SJ
Kaunas
© 2007 XXI amžius
|