|
Pakantumas
Pakantumas, pakanta, kantrybė, kantrumas (sakoma: Jei skauda, turėk pakantą), priešingos nuomonės pakentimas, gerbimas. Ši asmens savybė pakantumas ar nepakantumas labai aiškiai iškyla dviejų asmenų ar grupių pokalbyje, ginče, ypač dėl požiūrio į visuomeninius klausimus, pavyzdžiui, asmens laisvę. Vienas veržliai, garsiai šaukia: asmens laisvė tai esą galimybė nevaržomai savo įsitikinimus reikšti. Kitas materialistas šoka piktai ginčytis: kas būsią valstybėje, jeigu kiekvienas savo įsitikinimus reikš. Maišatis bus. Bet tada vienam laisvė, kitam nelaisvė. Abu susiima, susikivirčija iki pykčio. Kiti įsimaišo, vieni vienai pusei, kiti kitai pusei padeda, paremia. Juo toliau, tuo labiau įtampa didėja, kaista, įsiplieskia aistros darosi makalynė, bet nėra jokio galutinio teisingo sprendimo. Taigi kiekviename panašiame dialoge būtina sąlyga pakantumas.
Demokratija tai priešingybių pakanta, derinimas. Seime priešingų įsitikinimų partijos veda diskusijas, kad pasisakant įvairioms pusėms, galiausiai būtų galima priimti bendrą, visoms pusėms naudingą sprendimą. Čia reikalinga ypatinga kantrybė, valios tvirtybė, ištvermė, pakantumas kito nuomonei, visada gali būti visai kitokia nei tavo. Ar tu pajėgsi taip dirbti? Ar nesijaudindamas, ramiai, išklausysi? Jei užsidegęs įsiplieksi ir visu pykčiu prapliupsi, kirsi baigta, tu žuvęs! Pralaimėjai! Tas, kuris ramus, tvirtas kaip uola nuo pradžios iki galo išklausys nemaloniausią, prieštaringiausią kalbą ir atsikvėpęs, atsipalaidavęs, sutelks savo pakantumą, tas sugebės, rasti savo argumentų, kurie nusvers jo oponento teiginius ir nuves į galutinę tiesą. Dar kartą sakau, čia nusvers visagalis demokratinis pakantumas. Ieškant tiesos, reikalingas ne vieno asmens, o grupės sprendimas.
Esant komunistinei diktatūrai, CK vadeivos ypač liguistai, nepakančiai sutikdavo priešingesnę nuomonę ar iš viso jos nepriėmė, neleido, ją slopino, tildė, už tiesą baudė, naikino priešininkus. Taip ir atpratino piliečius, visuomenę nuo priešingos nuomonės gerbimo. Tai itin ryšku ir dabar, nes matyti, kad buvę komunistai yra agresyvūs, visuose pasitarimuose, svarstymuose įžūliai (be jokio takto, mandagumo, pakantumo), aršiai, grubiai puola tolerantiškus oponentus, netgi iškreipdami jų poziciją. Tai netinkama demokratijai, destruktyvi savybė. Pokomunistinė erdvė yra pati netinkamiausia demokratijai. Tas jų revoliucingumas yra nesveikas reiškinys.
Apskritai visoje mūsų visuomenėje būtina ugdyti pakantumą. Piliečių nepakantumas reiškiasi akivaizdžiomis nesąmonėmis ir klaidomis. Tik pakančioje, ramioje visuomenėje girdime protingą, logišką, darnią kalbą, pokalbius, kurie kartais tik po ilgo, naudingo visoms pusėms svarstymo duoda vaisių, priimamas visiems priimtinas, geras sprendimas.
Jonas KIRLYS
Garliava
© 2007 XXI amžius
|