Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Apie kunigo nubučiuotas rankas

Kun. Andrius Nenėnas, OFM, su tėvais Birute ir Kazimieru bei jaunesniaisiais broliais Povilu ir Justu prie Florencijos Šv. Pranciškaus bažnyčios altoriaus

Pirmosios šv.Mišios italų kalba Florencijos Šv. Pranciškaus bažnyčioje

Montepulciano vyskupas Rodolfo Cetoloni laimina naująjį lietuvių kunigą pranciškoną Andrių Nenėną

Kun. Andrius Nenėnas, OFM, aukoja šv.Mišias Florencijos Šv. Pranciškaus bažnyčioje. Šonuose – pranciškonai iš Lietuvos

Šv. Mišių aukoje kartu su kun. Andriumi Nenėnu, OFM. Kairėje – Toskanos provincijos provinciolas, dešinėje – Lietuvos šv. Kazimiero provincijos provinciolas kun. Benediktas Sigitas Jurčys, šalia brolis Bernardas iš Lietuvos ir brolis iš Italijos

Kun. Andrius Nenėnas, OFM, (centre) aukoja šv.Mišias Florencijos Šv. Pranciškaus bažnyčioje.

„Nauji šventimai yra didis džiaugsmas, norintis peržengti ribas, išeiti iš už konventų sienų, kad visus pakviestų šventei. Naujo gyvenimo šventei“, – tokiais žodžiais laikraščio „Toscana oggi“ žurnalistė Nicoletta Benini pradėjo savo gruodžio 3 dienos straipsnį apie lietuvio pranciškono brolio Andriaus šventimus Florencijoje. Jį šventino kitas pranciškonas, Montepulciano vyskupas, Rodolfo Cetoloni.

Brolis Andrius, gimęs 1976 metais Vilkaviškyje, 21-erių metų įstojo į Kauno tapdiecezinės kunigų seminarijos parengiamąjį kursą; po metų, per pranciškoniškojo jaunimo žygį į Žemaičių Kalvariją, susipažino su pranciškonais ir pasiprašė priimamas. Noviciatą atlikęs Vokietijoje, vadovaujant br. Mykolui Letkauskui, studijuoti buvo išsiųstas į Florenciją.

Ir štai 2006-ųjų gruodžio 7 d. Nekaltai Pradėtosios iškilmės išvakarės Monte alle Croci (būtų galima išversti „Kalnas prie kryžių“) konvento bažnyčioje buvo paženklintos minėtaisiais šventimais.

Siūlome interviu su kunigu Andriumi ir jo mama „Santakos“ laikraščio žurnaliste Birute, kuri yra „XXI amžiaus“ uoli skaitytoja ir talkininkė, spausdintą interneto dienraštyje bernardinai.lt. Juos kalbino br. kun. Benediktas Sigitas Jurčys.

Brolis pranciškonas, kaip žmogus, nuo kitų niekuo nesiskiria, bet kaip krikščionis nuo kitų skiriasi savo gyvenimo būdu ir religiniu elgesiu. Mano įsitikinimu, visiems bus įdomu perskaityti Birutės Nenėnienės ir jos sūnaus, mūsų brolio pranciškono Andriaus, mintis apie kunigo pašaukimą. Prisipažįstu, kad vienu metu buvau bepradedąs abejoti, ar verta kalbėti apie motinos išgyventą džiaugsmą bei nerimą sūnaus kunigystės šventimų dieną. Kam tai įdomu? Kodėl šiam pokalbiui pasirinkau Nenėnų giminę? Gruodžio 7 dieną 16 val. mes drauge meldėmės Florencijoje, pranciškonų bažnyčioje Monte alle Croci, kai vyskupas pranciškonas Rudolfo Cetoloni pašventė trisdešimtmetį brolį Andrių Nenėną kunigystės tarnystei. Gruodžio 24 dieną brolis Andrius šventė Eucharistiją su Vilniaus Bernardinų bendruomene, o Naujųjų metų išvakarėse melsis su Kretingos tikinčiaisiais; gimtajame Vilkaviškyje – sausio 7 dieną, sekmadienį, 12 val. Mano klausimų tonas gali tik pasirodyti kandus; savo klausimais nesiekiau vulgarizuoti kunigo pašaukimo prasmės ir svarbos postmodernistinėje visuomenėje. Aš tik klausiu ir dalijuosi.

* * *

Birute, būsiu tiesmukas ir iš karto klausiu: ar kas nors pasikeitė jūsų šeimoje, giminėje po to, kai Andrius pasirinko pašvęstąjį gyvenimą Bažnyčioje ir paliko tėvų namus?

... Kai Andrius pasirinko tokį gyvenimo kelią ir paliko namus, nei giminėje, nei šeimoje niekas nepasikeitė. Bendraujame kaip bendravę. Apsipratome su išsiskyrimo jausmu. Atsirado naujų pokalbių temų: Andriaus pasirinkimas, pranciškonai, kunigai, Bažnyčia, tikėjimas. Įvardyti giminių vidinius pokyčius labai sunku, nes esame žmonės, turintys skirtingą dvasinį pasaulį, kiekvienas – savo nuostatas bei nuomones, nelabai atviraujame apie tai, kas dedasi širdyse.

Tačiau galiu trumpai pasidalyti asmeniniais išgyvenimais.

Pirmoji iš Andriaus išgirsta žinia, jog išeina į vienuolyną, baugino ir skaudino. Meldžiausi ir tiesiog maldavau persigalvoti ir pasilikti kunigų seminarijoje. Jis buvo baigęs parengiamąjį kursą. Vienuolyno gyvenimas buvo nežinomas mūsų šeimai ir giminei. Vienuolius įsivaizdavome atsiskyrusius nuo pasaulio, vien besimeldžiančius. Skaudino mintis, jog komunikabilus, linksmas ir jautrus vyriausias sūnus Andrius amžiams celėje palaidos savo talentus, nesieks mokslo. Pratindamasi prie naujos situacijos, pradėjau gaudyti ir sekti kiekvieną faktą apie pranciškonus, šv. Pranciškų. Prisipažinsiu, ilgai visa tai atrodė tarsi „iš kito pasaulio“, kažkas nerealaus, sunkiai suprantama.

Prieš naujokyno pradžią Marientalio pranciškonų vienuolyne, Vokietijoje, brolis Astijus pakvietė visą mūsų šeimą (tėtį, mamą ir du jaunesniuosius brolius) pasisvečiuoti Kretingos vienuolyne. Pamatėme daug nuolat ką nors veikiančių, kažkur skubančių, su žmonėmis bendraujančių ir nenusakoma akių ir veidų šviesa spindinčių rudais abitais dėvinčių jaunuolių. Pabendravę su broliais į namus grįžome nurimę. Mes supratome, jog sūnų supa geri draugai. Tą patį galėjome atsakyti ir kiekvienam, išreiškusiam nusistebėjimą dėl Andriaus pasirinkimo.

Andriau, esi įšventintas Šventimų sakramentu. Šiandien Tu priklausai Bažnyčios luomui. Tu – vyskupų luomo bendradarbis. Ar tai reiškia, jog įgyvendinai savo uždavinį? Būk atviras: ar tai buvo tavo asmeninė užgaida, šlovės troškimas, besidangstantis Dievo balsu – kunigystė kaip pašaukimas?

Mano šeimoje tikrai niekas neaugino kunigėlio. Gal laikai buvo tokie. Prasidėjus Atgimimui, tėveliai pradėjo reguliariai eiti į bažnyčią, o aš tada, būdamas paauglys, nelabai pasidaviau naujai – krikščioniškajai katalikiškajai formacijai, nors tėvas tada mums, trims sūnums, o labiausiai tai man, vyriausiajam, buvo pasakęs, kad iki aštuoniolikos metų darysiu tai, ką daro visa šeima. Man buvo keturiolika. Mylėjau ir gerbiau savo tėvus. Brendau, pats pradėjau sau kelti klausimus ir ieškoti atsakymų į juos. Krikščionybė ir Kristus man tada buvo tik viena iš daugelio galimybių, kurios atsivėrė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Po to trejus metus studijavau Lietuvos žemės ūkio universitete, sutikau daugybę naujų žmonių ir patirčių.

Esu gan intraversiškas. Stebėjau aplinką, save patį, visa analizavau, dariau išvadas. Žinai, nors ir bandžiau, bet man nepavyko patikėti, kad pasaulis apsiriboja tuo, ką matome, ką galime apskaičiuoti ir pasverti, o tuo suabejojus, pradeda svaigti galva. Tada ieškai, į ką įsikibti.

Gerai, kad šalia pasitaikė tikinčių draugų, daugiausia bendraamžių, nepabijojusių paliudyti savo tikėjimo, kurie neatstūmė manęs, viskuo abejojančio ir prieštaraujančio, bet visuomet labai smalsaus. Atėjo metas, kai aš su jais ne tik diskutavau apie Dievą, bet ir pradėjau su Juo kalbėtis: melstis. Aš į Kristų tikra ta žodžio prasme įsitvėriau. O gal Jis pats mane pasigavo kaip kokį apaštalą Paulių... Viskas taip susiklostė, kad esu tikintis, krikščionis. Man pačiam tai didelis siurprizas, apie kokią dar čia užgaidą būtų galima kalbėti. Nekėliau sau jokių uždavinių, o mintys apie kunigystę irgi nežinau iš kur atėjo, bet jos buvo kaip aiškus vidinis balsas, nors nelabai tada dar nutuokiau, kur link suku. Tikiu, kad Dievas mane subrandino šiam žingsniui. Kartoju, tai nebuvo mano užgaida, bet dabar aš kitaip neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Ar Tavo sūnus pasirinko šį kelią, praradęs su aplinka ir visuomene ryšį, ar priešingai, Tavo nuomone, jis nori šiai aplinkai ir visuomenei sugrąžinti žmogišką veidą, ją tobulinti?

Andriukas iš vaikystės, o gal ir iš prigimties buvo toks „gailestingasis samarietis“ bei „sąžiningas teisuolis“. Dar pradinėse klasėse užstodavo skriaudžiamuosius ir savo draugystę pasiūlydavo silpnesniems, nors paauglystėje ir vyresnėse klasėse mėgo išdaigas. Per abitūros egzaminus nepanoro pasinaudoti patogia proga gauti geresnį matematikos pažymį, nes tai būtų buvę nesąžininga. Vėliau skaudžiai išgyveno ir malda palaikė vyresnį bičiulį, patyrusį šeimos krizę. Galėčiau vardyti daug kitų atvejų, todėl manau, kad vienuolio – dvasininko kelią rinkosi apgalvotai, norėdamas šiai visuomenei ir aplinkai suteikti kuo daugiau šviesos, gėrio, meilės ir tiesos.

Andriau, ką Tu jautei po įšventinimo kitą rytą, nubudimo akimirką?

Šventimų išvakarėse atvyko daug svečių iš Lietuvos. Turėjau nemažai rūpesčių, kaip visus priimti, pavalgydinti. Ir tą rytą, tik prabudęs, galvojau, kaip paruošiu pusryčius savo artimiesiems, draugams. Gan kasdieniškas vaizdelis. Bet ir kunigas juk yra kasdienybei, kiekvienam sutiktajam. Turiu liudyti įsikūnijusį Kristų, tą patį Jėzų iš Nazareto, per Paskutinę vakarienę plovusį mokiniams kojas. Nežinau, ar gali būti geresnių jausmų už tuos, kai esi su tais, kuriuos myli, su kuriais gali dalytis kavos puodeliu iš ryto. Man rytas po šventimų asocijuojasi su ankstyvos itališkos kavos aromatu ir brangių žmonių veidais.

Pagal tradiciją po pirmųjų neopresbiterio šv. Mišių pakrikštytųjų bendruomenė bučiuoja kunigo rankas, kurias Šventimų sakramento teikimo metu vyskupas patepa šv. Chrizmos aliejumi. Tavo rankas bučiavo keli šimtai florentiškių. Žmonių, kuriems tiek bučiuotų rankas, pasaulyje nėra daug. Tu esi vienas iš jų. Apie ką mąstei, ko meldei Dievą, kai Tau buvo bučiuojamos rankos?

Tikrai, Italijoje yra tokia sena tradicija, kad po pirmųjų Mišių šventimo žmonės procesijos būdu artinasi prie naujojo kunigo, kad pabučiuotų jam rankas. Gal tai tik gražus sutapimas, bet, likus mėnesiui iki šventimų, man pavyko pamatyti garsiąją Francis De Copola kinematografinę trilogiją „Krikštatėvis“, kurioje iš Sicilijos kilusiems Amerikos mafijos bosams paklusnūs, pavaldūs vyrukai bučiuodavo rankas. Jie tai darė greičiausiai iš baimės arba tiesiog padlaižiaudami. Visa tai leisdavo krikštatėviams jaustis dar galingesniais padėties šeimininkais.

Gal nepatikėsi, bet dar niekad nesijaučiau taip nejaukiai, kaip per rankų bučiavimą. Tikrai neturiu jokių nuopelnų ir nesu toks grėsmingas, kad priversčiau ką nors tai daryti. Prie manęs artinosi ir jauni žmonės, ir vidutinio amžiaus, ir seneliai pabučiuoti naujai įšventinto kunigo rankų. Tada aš galvojau apie kunigystės dovaną, kurią Dievas teikia savo Bažnyčiai. Taip, tai dovana. Ji ne iš manęs ir ne dėl mano nuopelnų. Tai Kristaus kunigystės tąsa, kad būtų skelbiama Geroji Naujiena, kad žmonės susitaikytų su Dievu. Toji žmonių procesija sustiprino mano tikėjimą. Suvokiau, jog misija, kurią atliksiu, nėra mano, bet Kristaus. Tie žmonės tai dar kartą patvirtino, mane tiesiog priversdami pasijusti labai mažam.

Po šešerių metų gyvenimo Florencijoje grįžti į Europos periferijos glūdumą. Ką Tavo širdis išgyvena? Ar Tave traukia prie lietuvių?

Man būtų labai sunku, jeigu dabar sužinočiau, kad dar keletą metų turiu pasilikti Italijoje, nors ten palikau daugybę naujų gerų bičiulių, kurių, be abejo, netrukus išsiilgsiu. Manau, kad prie savos gimtinės ir jos žmonių esu prisirišęs per motinos pieną, per gertą šulinio vandenį senelių sodyboje, per akyse ir dūšioje įstrigusius saulėtekius ir saulėlydžius, per ankstyvą pavasarį įkvėptus žemės ir miško kvapus, per prisiminimuose iškylančius susitikimus. Kai prieš ketvertą metų mama į vienuolyną Italijon atsiuntė prie mūsų namų augusių pačių skaniausių obuolių, jų sklidiną pintinėlę padėjau brolių valgomajame. Aš tas keletą dienų nejaučiau kitų kvapų, nes tų obuolių kvapas persmelkė viską. Argi galėjo tie vaisiai būti iš kokios nors Europos periferijos glūdumos?..

Esi sakramentinis Kristaus ženklas. Kur slypi kunigystės paslaptis, jos kitoniškumas nuo įprastos žmogiškos veiklos? Ar galime šį slėpinį įminti? Kai kurios moterys yra ypač įsigeidusios kunigystės, tad kodėl joms kunigystė neprieinama?

Visų pirma moters kunigystės klausimas, kuris pastaruoju metu eskaluojamas, dažniausiai pradedamas kelti pametant iš akiračio patį kunigystės kertinį akmenį – Jėzų Kristų.

Kristus yra vyriausiasis kunigas, o mes įvairiais būdais dalyvaujame šioje kunigystėje. Reikia pradėti nuo Kristaus, o ne nuo lyčių lygių galimybių principo, tarsi kunigystė būtų tik pareigos akcinėje bendrovėje. Greičiausiai žmonės, pastaruoju metu užaštrinę šią temą, į Dievo tautą – Bažnyčią visų pirma žiūri kaip į firmą, o į kunigą kaip į funkcionierių. Be to, pamirštama labai svarbi visuotinės kunigystės tema. Todėl noriu kreiptis į moteris katalikes, paprasčiausiai primindamas ir drauge besidžiaugdamas, kad jūs jau dabar esate kunigės. Visi tikintieji esame kunigiškoji tauta, per Jėzų aukojanti Dievui savo gyvenimus.

Tarnybinė kunigystė, kurioje aš dalyvauju Šventimų sakramento galia, yra pagalba visiems, norintiems artintis prie Dievo per Jėzų Kristų, dalyvaujant Jo kunigystėje. Pagal Bažnyčios mokymą, kunigas veikia Kristaus asmenyje („in persona Christi“), kuris tarsi pasiima pašventintąjį sau, kad naudotųsi tuo asmeniu, per jį mokydamas, vesdamas kitus žmones į tikėjimo gyvenimą. Pats kunigas raginamas ir įpareigojamas viskuo panašėti į Kristų. Bažnyčia tiki šiuo slėpiniu, aš jį priimu ir nesigėdiju, nors kai kam tai gali sukelti tik ironišką šypseną.

Birute, dabar Tu esi visų brolių mama. Žiūrėdamas į Tave galvoju, kad esi pakankamai stipri, nugalėjusi jausmingumą. Tikiu – Tavęs neskaudina sūnaus pasirinkimas būti vienuoliu kunigu pasaulyje, kur tiek daug smurto, grėsmės, išdavystės. Ar matydama Andrių, apsivilkusį kunigo rūbais, jautiesi rami dėl jo ateities?

Bendraudama su jau pranciškonu Andriumi, lankydamasi Lietuvos ir Italijos vienuolynuose sunkiai tvarkydavausi su savo jausmingumu. Mat atėjo tas laikas, kad Andrius, pats to nenujausdamas ir specialiai nedarydamas, mano mąstymui įpūtė naujo vėjo, mokė nesiblaškyti tarp smulkmenų, nesierzinti dėl antraeilių dalykų, o visur ieškoti esmės ir prasmės.

Iki pat Andriaus amžinųjų įžadų manyje kirbėjo nerimas: ar vienuolio kelias tikrai – jo kelias, ar ištvers? Po jų, daugiau nei dvejus metus, išgyvenau savo adventą – nerimastingą ir kartu džiaugsmingą laukimą – Andriaus įšventinimą diakono, o vėliau kunigo tarnystei. Su šiuo laukimu gilėjo suvokimas apie kunigo tėvų atsakomybę bei įpareigojimą. Tačiau nemanau, kad turėčiau apie tai kažkaip viešintis ar puikuotis žmonių akyse.

Šventės, kada angelas Švč. Mergelę Mariją pasveikino žodžiais: „Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi...“, išvakarėse buvau pasveikinta ir aš, nes Andrius buvo pašventintas kunigu, o per pačią Švč. M.Marijos Nekalto prasidėjimo šventę aukojo pirmąsias šv. Mišias itališkai. Ar ne didelė malonė ir garbė, jog Andrius pirmąsias šv. Mišias lietuvių kalba aukojo dalyvaujant mums, šeimos nariams, Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, lietuvių koplyčioje, prie Aušros Vartų Marijos paveikslo kopijos? Negaliu nutylėti apie džiaugsmą ir pasididžiavimą, – apie tuos jausmus, kuriuos patyriau matydama savo vyriausią sūnų su kunigo rūbais prie altoriaus keliantį Ostiją, Dievo vardu laiminantį susirinkusius žmones. Didžiuojuosi žinodama, jog jo žodis belsis į daugelio žmonių širdis ir jas prikels, nuramins; daugeliui reikės jo patarnavimo. Tačiau mintimis dažnai būsiu su juo, prašydama Dievo laiminti nelengvą kunigo kelią, melsdama stiprybės, išminties bei vidinės ramybės atlaikyti tą pasaulio purvą, kuriuo kiekviename žingsnyje drabstomi kilniaširdžiai ir puoselėjantieji gėrį ir tiesą. Visada man rūpės, ar Andrius sveikas, pavalgęs, pailsėjęs, su kokiais žmonėmis bendrauja, kokie darbai jam patikėti, nes jis – mano vaikas.

Andriau, ar gali sugriauti įsitikinimą, kad kunigystė yra fuga mundi – bėgimas nuo realybės? Ar tikrai tai nėra bėgimas nuo savęs ir nuo savo fizinių, kultūrinių, intelektualinių trūkumų? Ar tai nėra asmenybės savigriovos spąstai?

Be abejo, jeigu mes vadovaujamės tik grynai pozityvistiniu mąstymu, tai kunigystė – ir ne tik ji, bet apskritai tikėjimas yra tikrų tikriausias bėgimas nuo pačios akivaizdžiausios realybės. Tačiau jau atsakydamas į pirmąjį klausimą sakiau, jog man nepavyko į tikrovę žiūrėti pro pozityvistinius akinius, pro kuriuos atrodo, kad pasaulis apsiriboja tuo, ką matome, ką galime apskaičiuoti ir pasverti. Taigi tikėjimas veikiau praplečia akiratį ir padeda leistis giliau, laiduoja, nors ir neįrodo, daug platesnės tikrovės buvimą, o kunigas savo ruožtu pašauktas atskleisti tą tikrovę. Esu kunigas su visais savo fiziniais, kultūriniais ir intelektualiniais trūkumais. Niekur nuo jų nebėgu ir neketinu prisistatyti kaip koks supermenas. Remiuosi į Evangelijos skelbimo kvailumą, kuris man brangus. Aną vasarą Bernardinų bažnyčios koplyčioje vienas iš lankytojų, pamatęs besimeldžiančius brolius, pro dantis prakošė: „Kas čia per nesąmonės...“ Matai, viskas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Galiausiai visi esame pastatomi priešais Kristų. Ką pasirinksim?

Miela Birute, o kokį įspūdį Tau paliko pranciškonų šventovės Italijoje? Ir dar: tark keletą žodžių apie susitikimą su popiežiumi Benediktu XVI.

Mūsų šeima dėkinga broliams pranciškonams, dovanojusiems mums kelionę į Italiją dalyvauti Andriaus šventimuose ir pirmosiose šv. Mišiose Florencijoje. Brolio Algio nuoširdus rūpestis ir noras parodyti pranciškonų šventoves Italijoje mus džiugino ir šildė. Aš čia lankiausi antrą kartą. Šį sykį po Fiesolę ir La Verną vaikščiojau „kaip po savo namus“. Vis dėlto patyriau daug naujų išgyvenimų. Pirmiausia nepaprastai malonų įspūdį paliko jaunų brolių pranciškonų paprastumas ir linksmumas, maldos. Deja, kalbos barjeras trukdė artimiau pasikalbėti. Pati vienuolynų aplinka padvelkė Pranciškaus dvasia, ypač La Verna, o tai dar pagilino žinias apie šio Ordino istoriją, veiklą.

Brolio Algio rūpesčiu dalyvavome popiežiaus Benedikto XVI audiencijoje. Žavu buvo žiūrėti į susirinkusius maldininkus iš įvairiausių pasaulio šalių, kurie Pauliaus VI audiencijų salėje laisvai ir nuotaikingai sveikino Popiežių, skandavo jo vardą. Matėsi, kaip Benediktas XVI mėgaujasi, matydamas linksmus bei laimingus Dievo tautos žmones, kurie jo suteiktą palaiminimą parveš į skirtingas pasaulio vietas.

Andriau, Tau baigiamasis žodis.

Sveikindamas visus Naujųjų metų proga, noriu palinkėti, kad mus lydėtų sveikos nepriklausomybės dvasia ir niekada neužgestų troškimas būti laisviems žmonėms Kristuje. Jam šlovė ir garbė.

Atrodo, jog buvimas broliu pranciškonu ir kunigu yra Tavo, Andriau, širdžiai atliepiančios vertybės ir taip norėtųsi, kad Tavo skelbiamas žodis maitintų ir remtų žmonių pastangas bei viltis kurti Dievo meilės bendruomenes. Tau, Birute, linkiu ir toliau kelti žmonių dvasią savo gražiu krikščionišku gyvenimu. Aš ir pats nė kiek neabejoju, kad įmanoma sukurti kitokį rytojų, skirtingą nuo to, ką matome šiandien. Ačiū už pokalbį.

Asmeninio albumo nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“